TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

Trys Roberto Poškaus vaidmenys

2014 05 30 6:00
Robertas Poškus trenerių buvo mėgstamas dėl veržlumo ir kovingumo. AFP/Scanpix nuotrauka

Žinomas futbolininkas Robertas Poškus šiuo metu paniręs į tris amplua. Jis pats žaidžia ir treniruoja "Klaipėdos granito" komandą bei mėgaujasi tėvystės teikiamais malonumais.

35-erių sportininkas rungtyniavo Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Izraelyje, Azerbaidžane. R.Poškus 48 kartus atstovavo Lietuvos futbolo rinktinei ir įmušė 8 įvarčius.

Po keliolika metų trukusios legionieriaus karjeros klaipėdietis pernai pavasarį grįžo į gimtąjį miestą ir tapo žaidžiančiuoju "Klaipėdos granito" komandos treneriu. Su šia ekipa R. Poškus laimėjo I lygos pirmenybes, Lietuvos taurės turnyre pasiekė pusfinalį, o šiemet debiutuoja stipriausioje A lygoje.

"Lietuvos žinių" pokalbis su R. Poškumi - apie klajones po užsienį, traumas ir trenerio duoną.

Atsispyrė Lenkijoje

- Futbolininko karjeros pradžioje buvote atsidūręs Vokietijos klubo "Hamburg" dublerių komandoje. Kaip tai nutiko?

- Man buvo 16 metų, kai dalyvavome jaunių futbolo turnyre Olandijoje. Tuometis "Hamburg" žaidėjas Valdas Ivanauskas Vokietijoje mums suorganizavo draugiškas rungtynes su trečiosios lygos komanda. Aš įmušiau įvartį, "Hamburg" skautai mane pastebėjo ir pakvietė atvykti. Reikėjo sutvarkyti nemažai dokumentų, kad galėčiau keliauti - gauti vizą ir raštišką tėvų leidimą. Vokietijoje pasitiko V.Ivanauskas, padėjo apsigyventi. Pasirašiau sutartį dvejiems metams, vėliau patekau į "Hamburg" dublerių komandą, su kuria žaidėme trečiojoje lygoje. Buvo sunku - nemokėjau vokiečių kalbos, vietiniai nebuvo draugiški, mane vadino rusu.

Nors klubas siūlė likti, atsisakiau. Būdamas 18-os grįžau į Lietuvą ir netrukus išvykau į Lenkiją, Lodzės "Widzew" klubą. Sekėsi gerai, įmušiau nemažai įvarčių. Vėliau pakvietė Lenkijos čempionė Varšuvos "Polonia", o iš tokio klubo atsiveria nemažai kelių. Netrukus patekau į Samaros "Krylja Sovetov", ten prabėgo geriausi mano karjeros metai.

- Lenkija ir tuomet futbolininkams buvo tramplinu į stipresnes lygas?

- Taip. Tik iš Lenkijos dauguma vyksta į Vakarų Europos klubus, o aš išvažiavau į kitą pusę (juokiasi). Nors buvau jaunas ir troškau į Vakarus, gerai sekėsi ir Samaroje. Tapome Rusijos čempionato prizininkais, žaidėme Europos taurių varžybose, mane pastebėjo garsusis Sankt Peterburgo klubas "Zenit".

Traumos - nuolatinis palydovas

- Bet įsitvirtinti "Zenit" taip ir nepavyko.

- Prasidėjo traumos... Mane vargino chroniškas Achilo sausgyslės uždegimas. Kankinausi dvejus metus, gydytojai po treniruočių leido vaistus tiesiai į kulną. Siuntė gydytis į Maskvą, laukė ilga reabilitacija. Medikai prognozavo, kad apskritai gali tekti baigti karjerą, bet buvau užsispyręs ir sunkiai dirbau. Tuo metu buvau skolinamas "Rostovo" ir Maskvos "Dinamo" klubams. Maskvoje buvo surinkta įspūdinga komanda. "Dinamo" naujiems žaidėjams išleido 200 mln. eurų, pripirko Portugalijos futbolo žvaigždžių. Tiesa, pergalių tai neatnešė.

Susigrąžinti buvusios sportinės formos jau nepavyko. Ir po tokios traumų istorijos susirasti pajėgų klubą buvo sunku. 2008 metais išvykau rungtyniauti į geromis futbolo aikštėmis garsėjantį Izraelį, "Bnei Sakhnin" komandą. Vėliau patraukiau į Azerbaidžaną, ten su Baku "Inter" laimėjome šalies čempionatą, o aš tapau rezultatyviausiu žaidėju. Užpernai pusmetį pažaidžiau Novosibirsko "Sibir" ir nutariau nebeklajoti.

- Ar skaičiavote, kiek karjeros metų susigadinote dėl traumų?

- Ooo... Aš ir dabar dieną pradedu ir ją baigiu šaldydamas kojas ledu, antraip jos tinsta. Tai tapo kasdienybe. Bet žaisdamas aukšto lygio rungtynes nuo traumų nepabėgsi. Jos tampa kiekvieno futbolininko karjeros palydovu. Tik vienus kankina labiau, o kitus - mažiau.

- Buvęs "Zenit" treneris Vlastimilas Petržela sakė: "R. Poškus yra tarano stiliaus puolėjas, daug ir sunkiai dirbantis be kamuolio." Už tai jus gerbė ir žiūrovai. O kas lėmė tokį žaidimo stilių?

- Lietuvoje mes neturėjome futbolo mokyklų, kurios rengtų techniškus žaidėjus. Technikos stygių kompensuodavome fizine jėga. Man taip pat nemažai davė patirtis Vokietijoje. Žaidžiant Hamburge treneriai mokė, kaip atlikus perdavimą negauti per kojas nuo varžovo, išvengti traumos, kur laiku pašokti ir t. t.

- Rusijoje nestokojote populiarumo. Tiesa, kad "Zenit" sirgaliai buvo įsteigę R. Poškaus fanų klubą?

- Taip. Jie sukūrė specialią interneto svetainę. Ten buvo skelbiama informacija apie mane, reguliariai turėdavau atsakinėti į gerbėjų klausimus, susitikti su jais, dalyti autografus. Bet vėliau nuo to pavargau ir ši veikla pamažu nugrimzdo į užmarštį.

Gerbėjų netrūko ir žaidžiant klube "Krylja Sovetov". Nors nuo tada prabėgo nemažai laiko, kartą nutiko malonus dalykas. Prieš keletą metų su draugu nuskridome į Samarą. Naktį po kelionės užsukome į parduotuvę nusipirkti atsigerti. Nors buvau užsimaukšlinęs kepurę, prie manęs priėjo vienas vietinis ir sako: "Mes su draugu susilažinome, ar tik negali čia būti R. Poškus?" - "Gali, gali", - atsakiau (šypsosi).

Su konkurentais nesipeša

- Lietuvos čempionate kol kas žaidėte nedažnai - 7 iš 15 komandos rungtynių. Rengiatės žaidėjo karjeros pabaigai?

- Po truputį nueinu nuo "scenos". Mūsų klubo biudžetas nedidelis, tad tai atsiliepė ir ekipos komplektacijai. Ne visi žaidėjai pateisino lūkesčius, todėl kartais pats žengiu į aikštę. Vasarą ketiname sustiprinti komandą ir rudeniop, tikiuosi, baigsiu futbolininko karjerą. Būsiu tik treneris.

- Žaisti ir treniruoti sunku?

- Sunkoka, nes tai skirtingi vaidmenys. Vadovauti šalia aikštės viena, o pačiam žaisti - kita. Tiesa, pačiam būnant aikštėje žaidėjai labiau klauso nurodymų. Man daug padeda ir pataria asistentas Tomas Ražanauskas. Kai būnu aikštėje, jis perima trenerio vaidmenį.

- Ar A lygoje debiutuojantis "Klaipėdos granitas" pateisino klubo vadovų lūkesčius?

- Tai tik pirmas mūsų sezonas aukščiausiojoje lygoje ir didelių užduočių vadovai nekelia. Sako, kad svarbiausia išlikti lygoje. Kitais metais sieksime gerokai didesnių tikslų. Labai norėjome patekti į Lietuvos taurės finalą ir žaisti Europos lygoje. Nepavyko. Bet tikrai neteisūs manantieji, kad po šios nesėkmės papildomų pajamų netekusi komanda subyrės. Nieko panašaus. Ketiname Klaipėdoje steigti klubo akademiją ir auginti jaunuosius futbolininkus.

- Ambicingų planų uostamiestyje turėjo ir 2009 metais įsikūręs, bet po poros sezonų žlugęs "Klaipėdos" klubas. Todėl į naujų komandų atsiradimą Lietuvoje žiūrima įtariai. Juolab Klaipėda turi istorinę komandą "Atlantą".

- Manau, kad "Klaipėdos" planai buvo pernelyg ambicingi. Šio klubo steigėjai norėjo ir planavo daug, o negavo nieko. Tuo metu "Klaipėdos granitas" savo kelią užpernai pradėjo nuo II lygos. Pernai laimėjome I lygą ir sportiniu būdu iškovojome teisę žaisti aukščiausiame divizione.

Du futbolo klubai Klaipėdoje nėra problema. Mes puikiai sutariame su "Atlanto" vadovais bei treneriais, nesipykstame ir su savivaldybe. Stengiamės neišsišokti - einame treniruotis tuomet, kai mums numatytos specialios valandos. Žaidžiame tame stadione, kuriame mums liepia. Mūsų rungtynėse žiūrovų po truputį daugėja, po gerų varžybų sulaukiame komplimentų. Palengva judame pirmyn.

Po klajonių - namo

- Kada nusprendėte, kad būsite treneris?

- Kai ruošiausi sugrįžti į Lietuvą. Iš pradžių negalvojau, kad galiu dirbti treneriu. Maniau, kad tai sudėtingas darbas. Bet draugai ir futbolo specialistai ragino: pamėgink, turėtų patikti. Dar žaisdamas "Sibir" 2012 metais užsirašiau į UEFA trenerių kursus. Patekau į futbolininkų grupę. Joje - apie 30 narių, sužaidusių bent 100 rungtynių kurioje nors aukščiausiojoje lygoje ir atstovavusių savo šalies rinktinei. Besimokant pradėjo patikti. Kartą dėstytojas į mus prabilo kreipiniu "Ponai". Aš tik akis išpūčiau - dar žaisti noriu, o jau ponu vadina... Pirmieji metai su "Klaipėdos granitu" I lygoje nebuvo lengvi, netgi keistoki. Bet dabar įsivažiavau ir mėgaujuosi šia veikla.

- Kodėl trenerio licencijos siekėte Kijeve, nors ją galima įgyti ir Kaune?

- Kijeve kursai tobulesni, ten dirba garsių specialistų. Mokiausi viename kurse su ukrainiečių futbolininku Andrijumi Ševčenka. Jis žaidė Italijos "Milan", Londono "Chelsea", suteikė labai daug vertingos informacijos apie šių klubų darbo metodiką. Kursą dėstė buvę žinomi treneriai, teisėjai, psichologai, sporto medikai. Įgijau UEFA A lygio licenciją, o šiemet užsirašysiu į kursus UEFA PRO trenerio kategorijai gauti.

- Grįžti dirbti į Lietuvą paskatino šeimos pagausėjimas?

- Apie 15 metų teko daug keliauti, be perstojo skraidyti. 2012-aisiais po trumpo etapo "Sibir" klube pasiūlymų žaisti dar turėjau, tačiau žmona laukėsi ir nutarėme nesiblaškyti, Lietuvoje susilaukti berniuko. Ir kaip tik atsirado pasiūlymas prisidėti prie įdomaus "Klaipėdos granito" projekto.

- Kaip auga sūnus?

- Prieš savaitę Atui suėjo devyni mėnesiai. Šiuo metu jam dygsta pirmieji dantukai.

- Bus futbolininkas?

- Labai norėčiau, kad pasuktų mano keliu. Bet kai paaugs, nuspręs pats.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"