TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

Vartininko kelias – nuo Panevėžio iki Tel Avivo

2016 09 02 6:00
Emilijus Zubas greitai užsitarnavo trenerio pasitikėjimą Izraelyje. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Karjerą Lietuvos futbolo rinktinėje baigus Žydrūnui Karčemarskui ir atsisakius padėti Giedriui Arlauskiui, pagrindinio nacionalinės komandos vartininko vaidmuo vis dažniau tenka Emilijui Zubui.

Izraelio aukščiausiosios lygos klube Tel Avivo „Bnei Yehuda“ rungtyniaujantis 26 metų vartininkas rinktinės vartus gynė 9 kartus. Tikėtina, kad jis bus įtrauktas į startinę sudėtį ir sekmadienį per Vilniuje vyksiančias pasaulio čempionato atrankos rungtynes su slovėnais.

Jaudulys dingsta aikštėje

„Lietuvos žinių“ paklaustas, ar pasirengęs pagrindinio rinktinės vartininko vaidmeniui, E. Zubas atsakė diplomatiškai: „Rinktinėje esame trys vartininkai. Visi, tiek aš, tiek Ernestas Šetkus bei Saulius Klevinskas, norime tokio statuso. Konkurencija juntama, ir sulaukęs trenerio pasitikėjimo, bet kuris iš mūsų bus pasirengęs kovai.“

Panevėžiečio debiutas Lietuvos rinktinėje įvyko daugiau nei prieš trejus metus Tiranoje. Tąkart lietuviai žaidė draugiškas rungtynes su Albanijos ekipa. Tačiau debiutas vartininkui nekelia malonių prisiminimų – E. Zubas aikštėje pasirodė sužaidus valandą, kai į jo kolegos E. Šetkaus vartus albanai jau buvo įmušę keturis įvarčius. Per likusį laiką naujokas įvarčių nepraleido, bet Lietuvos komanda skaudžiai pralaimėjo tas rungtynes 1:4.

2013-ųjų birželį E. Zubas sulaukė debiuto oficialiame mače, – tai buvo Europos čempionato atrankos dvikova Vilniuje su Graikijos rinktine (0:1).

Nors tuomet tvirtą vietą startinėje sudėtyje turėjo G. Arlauskis, jis patyrė traumą, tad tuomečiam treneriui Csabai Laszlo teko imtis plano B – pasirinkti E. Zubą.

„Dar prieš dieną žinojau, kad būsiu įtrauktas į startinę sudėtį, tačiau net atsarginiai vartininkai privalo būti pasirengę, nes niekada nežinai, kas gali nutikti. Nors jaučiausi pasirengęs žaisti, nerimo buvo. Įtampa dingo sulig kiekvienu prisilietimu prie kamuolio ir atremtu smūgiu, – prisiminė E. Zubas. – Jaudulys lydi prieš kiekvienas rungtynes. Bet įėjus į aikštę ir pradėjus žaisti, jis išnyksta.“

Kaip atsiranda gandai

2013-ieji E. Zubui buvo geri. Jis ne tik debiutavo rinktinėje – atstovaudamas Belchatovo klubui GKS buvo išrinktas geriausiu Lenkijos lygos vartininku.

Kaip tik tuomet pasirodė didelį ažiotažą sukėlusi informacija – lietuviu neva susidomėjo garsus Anglijos klubas „Liverpool“.

Dabar vartininkas papasakojo, kaip atsirado tokios žinios: „Iš piršto laužtas gandas. Jis gimė gana keistomis aplinkybėmis. Buvo tokia situacija, kad stebėti vienų GKS rungtynių atvyko „Liverpool“ skautas. Jį domino jauno mūsų komandos gynėjo žaidimas. Tos rungtynės man buvo geros, sužaidžiau labai sėkmingai. Vienas Lenkijos žurnalistas parašė, kad „Liverpool“ skautui įspūdį padarė E. Zubo žaidimas, neva jį gali perpirkti. Visi ir „pasigavo“ tokią informaciją. Žinoma, kiekvieno futbolininko svajonė yra žaisti Anglijoje, Italijoje ar Vokietijoje. Bet kad ten patektum – privalai daug ir sunkiai dirbti.“

Lenkija buvo pirmoji E. Zubo karjeros stotelėje po kelių gimtojo Panevėžio „Ekrano“ komandoje praleistų sezonų. Kaimynės šalies futbolas jam paliko puikius įspūdžius.

„Atvykus iš Lietuvos ir pamačius atnaujintus stadionus, didžiulį visuomenės susidomėjimą futbolu, aktyvius sirgalius – viskas skyrėsi kaip diena ir naktis. Lenkijoje futbolas kur kas aukštesnio lygio. Mėgavausi ten žaisdamas“, – pasakojo jis.

Lenkijoje svarbų vaidmenį klubų gyvenime vaidina ir aktyvieji gerbėjai, pačių lenkų vadinami „kibicais“.

„Jų nuotaikas lemdavo rezultatai. Jei pralaimėdavome kelerias rungtynes iš eilės, tuoj imdavo reikšti nepasitenkinimą, ateidavo į treniruotę patarimų duoti. Tekdavo ir riebesnių žodžių išgirsti. Tačiau nebuvome persekiojami, į parduotuvę apsipirkti nueiti galėdavome be palydos. Kai laimėdavome, ir sirgaliai būdavo patenkinti“, – kaimynų mentalitetą apibūdino lietuvis.

Nors yra 26-erių, per savo neilgą karjerą jau spėjo pažaisti keturiose svečiose šalyse – Lenkijoje, Kipre, Danijoje, o dabar – Izraelyje.

„Aš ir pats sau užduodu klausimą: kodėl taip dažnai keičiu komandas? Apsistoti viename klube – gerai. Tačiau kai keli sau ambicingus tikslus, nori žaisti aukštu lygiu, tenka nuolat ieškoti geriausios vietos tobulėti“, – svarstė vartininkas.

Klausė tautiečio patarimo

Vasarą ieškodamas naujos komandos E. Zubas sulaukė klubo „Bnei Yehuda“ pasiūlymo ir ryžosi tokiam iššūkiui. Šioje komandoje 2010–2015 metais rungtyniavo kitas lietuvis Kęstutis Ivaškevičius.

„Prieš vykdamas ten paklausiau Kęstučio patarimo. Jis papasakojo apie klubą ir miestą, todėl nuvažiavus į Tel Avivą buvo paprasčiau adaptuotis. „Bnei Yehuda“ darbuotojai puikiai prisimena K. Ivaškevičių ir jį mini geru žodžiu“, – tvirtino Lietuvos rinktinės vartininkas.

Vos atvykęs į naują komandą, E. Zubas iš karto tapo starto sudėties žaidėju ir pagrindiniu „Bnei Yehuda“ vartininku.

„Derindamas kontrakto detales nekėliau sąlygos, kad turiu būti pirmas komandos vartininkas. Maniau, kad teks pakovoti dėl savo vietos. Tačiau treneriai pasitikėjo ir iš karto pastatė į vartus. Kol kas sekasi neblogai“, – kalbėjo futbolininkas.

Nors trenerio Ariko Benado vadovaujamoje „Bnei Yehuda“ komandoje daugiausia vietinių futbolininkų, čia bendraujama anglų kalba, mat užsieniečiai nesupranta hebrajiškai.

„Hebrajų kalba man yra tamsus miškas, toks išliks ir po metų, – nusijuokė E. Zubas. – Labai sudėtinga kalba, o dar sudėtingesnis raštas, skaitomas iš kitos pusės.“

Saugumo patikra – visur

Emilijus su žmona Arūne dar tik dairosi gyvenamosios vietos Tel Avive, tad kol kas apsistoję viename Izraelio sostinės viešbučių.

Pirmosiomis savaitėmis Tel Avive lietuvių šeimai teko pratintis prie vietinės kultūros bei papročių ypatumų. Religingumu pasižymintys žydai penktadieniais laikosi šabo – jo metu draudžiama dirbti ir linksmintis, triukšmauti.

„Per šabą gyvenimas Izraelyje apmiršta. Šių apeigų metu draudžiama daug dalykų, privaloma laikytis rimties. Buvau patekęs į keistą situaciją viešbutyje, kai nusprendžiau išgerti kavos. Tačiau man tai uždraudė, nes kavos aparatas neva kelia triukšmą ir trukdo jiems susikaupti“, – pasakojo E. Zubas.

Izraelis visuomet buvo didesnės terorizmo grėsmės zonoje, todėl saugumui čia skiriamas ypatingas dėmesys.

„Jei vyksti į oro uostą, dažniausiai tenka pereiti keturis apsaugos patikrinimus. Net prie didesnių prekybos centrų, kur susiburia nemažai žmonių, sulaukiame patikrinimo metalo detektoriumi, reikia parodyti, ką veži automobilio bagažinėje, – teigė Lietuvos futbolininkas. – Mieste taip pat dažnai galima sutikti ginkluotų kariškių ir pareigūnų. Iš pradžių tai atrodė neįprasta, bet tikrai su žmona nesėdėjome užsidarę kambaryje bijodami iškišti nosį į lauką. Viskas daroma gyventojų labui. Tel Avivas yra gana saugus ir jaukus miestas.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"