TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

Vartininko rūpestis – ne sirgaliai, o kamuolys

2016 04 30 6:00
Žydrūnas Karčemarskas. www.gaziantepspor.org.tr nuotrauka

Vienas geriausių Lietuvos futbolo vartininkų Žydrūnas Karčemarskas žaisdamas Rusijos klube Maskvos „Dinamo“ prieš dešimtmetį gavo Žvėries pravardę. Lietuvį rusai šitaip pakrikštijo dėl jo drąsaus žaidimo stiliaus ir įspūdingų šuolių.

Tačiau Rusiją ir „Dinamo“ Ž. Karčemarskas paliko 2010 metais ir nuo to laiko atstovauja Turkijos aukščiausiosios lygos klubui „Gaziantepspor“. Lietuvis Gaziantepe užsitarnavo vietos sirgalių pagarbą – jie pasigamino vėliavą su Ž. Karčemarsko atvaizdu.

Vis dėlto 32 metų alytiškis „Lietuvos žinioms“ prisipažino, kad šis sezonas Turkijos pietuose esančiame Gaziantepe jam tikriausiai paskutinis. Ilgametis Lietuvos rinktinės vartininkas norėtų keisti darbdavius, nors būtų nieko prieš likti Turkijoje.

Į Turkiją – ne pramogauti

– „Gaziantepspor“ komandoje žaidžiate šeštus metus. Jau perpratote vietinę kultūrą? – LŽ paklausė Žydrūno Karčemarsko.

– Mano turkų kalbos žinios nėra idealios, bet suprantu viską ir susikalbu gerai. Čia atvykus iš pradžių neįprastai atrodė musulmoniški papročiai ir tikėjimas, bet greitai prie to pripratau. Būtų kitaip, jei komandoje būčiau vienintelis užsienietis tarp turkų. Bet „Gaziantepspor“ nuolat rungtyniauja 7–8 legionieriai, tad nereikia prie ko nors taikytis. Klubo bazėje valgiaraštis labai platus, gauname įvairaus maisto. Galų gale ne atostogauti čia atvykau, o žaisti futbolo.

– Ar Turkijoje žaidusiems lietuviams duodavote patarimų?

– Kai „Gaziatepspor“ rungtyniavo Darvydas Šernas ir Marius Stankevičius, padėjau jiems greičiau adaptuotis. Šiuo metu daug bendrauju su „Sivasspor“ žaidžiančiu kitu vartininku Ernestu Šetkumi. Jis – už 500 kilometrų, bet neseniai buvo atvažiavęs į svečius, kartu praleidome dvi dienas.

– Sakoma, kad vairuoti Turkijos gatvėse yra nemenkas iššūkis.

– Taip, eismas čia sudėtingas. Bet man tai nebuvo naujiena, nes prieš tai gyvenau Maskvoje. O ten Kelių eismo taisyklių taip pat mažai laikomasi. Turkijos gatvėse tvarkos mažiau, bet vairuodamas stengiesi būti atsargus ir prisitaikai prie šio chaoso.

– Ar nebuvo sunku iš Rusijos persikelti į Turkiją?

– Pamenu tuos metus, kai čia atvykau. Būdamas Maskvos „Dinamo“ nariu beveik negaudavau progos pasireikšti, buvau perkeltas į dublerių komandą. Todėl man buvo svarbiausia susirasti klubą, kuriame gaučiau žaisti. Visiškai nerūpėjo, kokioje šalyje. Troškau tik žaisti. Per 6 metus Gaziantepe pasikeitė jau 7 treneriai. Visokių buvo. Vieni leisdavo atsipalaiduoti, nespaudė žaidėjų. Kiti būdavo griežtesni, liepdavo treniruotis du kartus per dieną. Po tokių krūvių kartais nesuprasdavome, kas vyksta.

Parduotuvėje prašo fotografuotis

– Turkai yra labai aistringi sirgaliai. Malonu žaisti dėl futbolo pamišusioje šalyje?

– Kiekvienam futbolininkui norisi, kad žaidžiant būtų pilnos tribūnos ir aktyvūs žiūrovai. Tai motyvuoja. Turkijoje džiugina ir šiltas klimatas, puikios aikštės. Klubai statosi naujus stadionus, „Gaziantepspor“ taip pat planuoja įsikelti į naujus namus. Čempionato lygis aukštas. Turiu viską, ko reikia. Lieka tik stengtis ir žaisti.

– Daug mitų sklando apie turkų futbolo sirgalius. Kokie jie?

– Mes, futbolininkai, specialiai neskrendame į Stambulą stebėti garsiųjų šio miesto derbių ir nedalyvaujame įvykių sūkuryje. Kai nuvykstame su komanda į kitą miestą, iš karto prisistato apsauga. Nuo autobuso iki pat įėjimo į aikštę mus lydi apsaugos darbuotojai, todėl susidurti su agresija neteko, akmenimis dar neapmėtė. (Juokiasi.) Tokių dalykų mačiau tik per televiziją. Apskritai nelabai dairausi į sirgalius. Labiau rūpi, kaip pagauti kamuolį.

– „Gaziantepspor“ šiuo metu nesiseka – nelaimėjote 7 rungtynių iš eilės, Turkijos lygoje nusmukote į 14 vietą. Galbūt jūsų sirgaliai ateina į treniruotes duoti nurodymų, kaip įprasta Lenkijoje?

– To dar nebuvo. Jie ateina ir į treniruotes, bet tai daro tam, kad išreikštų palaikymą. Po pastarųjų pralaimėjimų stadione buvo girdėti piktų replikų, bet stengiamės į tai nekreipti dėmesio. Jei skųsimės ir dejuosime – geriau nebus. Žinome, kad turime problemų ir stengiamės rasti būdų, kaip įveikti šią krizę.

– Gaziantepo gatvėse jums sunku likti nepastebėtam?

– Mane tikrai dažnai atpažįsta, nes šiuo metu esu seniausiai komandoje žaidžiantys jos narys. Bet jau įpratau prie vietinių rodomo dėmesio. Kiekvieną kartą užsukęs į prekybos centrą sulaukiu 2–3 prašymų drauge nusifotografuoti. Turkai drąsūs, prieina ir užkalbina. Tačiau manęs toks dėmesys nevaro iš proto.

– Šioje šalyje sėkmingai rungtyniavo ir jūsų kraštietis Gintaras Staučė. Ar turkai prisimena jį?

– Praėjo nemažai laiko, tai vyko prieš keliolika metų. Bet kiek teko girdėti atsiliepimų iš vyresnių turkų, nuomonės apie G. Staučę labai geros.

Rinktinė nebevilioja

– Prieš kelias savaites dviprasmiškai užsiminėte, kad Lietuvos rinktinei galite daugiau neatstovauti. Ar sprendimo nekeičiate?

– Lietuvos rinktinėje dėl vartininko pozicijos katastrofos nėra. Turime daug patikimų vartų sargų. Į paskutines rinktinės draugiškas rungtynes nevykau dėl savo situacijos klube. Mano sutartis baigiasi po šio sezono, todėl noriu gerai užsirekomenduoti ir susirasti komandą. Su treneriu Edgaru Jankausku mandagiai apie tai pakalbėjome, jis mane suprato. Jei reikės, rinktinei padėsiu. Bet kol kas nei man jos labai reikia, nei jai – manęs. O toliau matysime.

– Lietuvoje svarstoma, kad galbūt pykstate, jog ankstesnis rinktinės treneris Igoris Pankratjevas jus ignoravo dvejus metus...

– Ne, pykčio nėra. Jei treneris nenorėjo, tai ir nekvietė. Juk pats nevažiuosiu pas jį ir nesiprašysiu. Kiekvienas treneris turi patinkamų žaidėjų ir jais remiasi. Lietuvos rinktinėje pradėjau rungtyniauti būdamas vos 19 metų. Žaidžiau dešimtmetį ir manau, kad sekėsi neblogai. Metai bėga, ir dabar man svarbiausia – nauja sutartis.

– Kalbate apie amžių. Bet 32 metai vartininkui yra tik karjeros pikas.

– Galima žaisti ir iki 50 metų, bet koks tai lygis bus? Tikrai dar noriu kelis sezonus rungtyniauti profesionaliu lygiu, geroje komandoje. Džiaugiuosi žinodamas, kad esu kam nors reikalingas.

– Netyla kalbos apie tai, kad vasarą keisite komandą, o jumis esą domisi net toks garsus klubas kaip Stambulo „Galatasaray“.

– Vasarą tikriausiai važiuosiu kitur. Kol kas nieko konkretaus negaliu pasakyti, vyksta pokalbiai su agentais ir kitais klubais. Kalbos apie „Galatasaray“ – kol kas tik gandai. Žinau tiek, kiek ir jūs. Rimto susidomėjimo iš jų dar nebuvo.

– Norite likti Turkijoje?

– Tikriausiai tai būtų geriausias variantas. Žaidžiu čia 6 metus, sekasi neblogai, užsitarnavau šiokį tokį vardą. Įsikūrėme su šeima, viskas atrodo sava ir įprasta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"