TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

Vokiečių futbolas - pavyzdys pasauliui

2011 02 24 0:00
Dabartinis vokiečių rinktinės strategas J.Loewas (dešinėje) seka legendinio tautiečio F.Beckenbauerio pėdomis.
AFP/Scanpix nuotrauka

Kai sakoma "vokiška kokybė", norima pabrėžti, jog produktas yra itin aukštos kokybės. Šis posakis idealiai tiktų ir nepriekaištingai veikiančiam Vokietijos futbolo mechanizmui apibūdinti.

Vokiečių futbolo modelis vadinamas tobulu šios sporto šakos valdymo pavyzdžiu. Jį giria net arogantiškieji italai ir pasipūtę anglai, kurių futbolo sistema pūva iš vidaus.

Vokietija laimėjo 1954, 1974 ir 1990 metų pasaulio futbolo čempionatus, 1966, 1982, 1986 ir 2002 metais ten iškovojo sidabro, o 1934, 1970, 2006 ir 2010 metais - bronzos medalius. Jokios kitos valstybės rinktinė nėra tapusi planetos pirmenybių prizininke net 11 kartų. Be to, vokiečių "Nationalmannschaft" (nacionalinė rinktinė, - aut.) 1972, 1980 ir 1996 metais triumfavo Europos čempionate, o 1976, 1992 ir 2008-aisiais suklupo finale.

Vokietijos Bundesligos futbolo čempionatas yra itin populiarus, o akademijų tinklas nuolat išugdo talentingų jaunuolių, kurie sustiprina jaunimo ir nacionalinę rinktines. Toks futbolo nacijos iškilimas yra ilgo, nuoseklaus ir kryptingo darbo vaisius.

Futbolo gimtinė Anglija pavydžiai stebi amžinų varžovų iškovojimus. Kai 2010-aisiais pasaulio čempionate vokiečiai 4:1 nušlavė anglus, tuometis Didžiosios Britanijos sporto ministras Hugh Robertsonas pareiškė: "Futbolas - prasčiausiai valdoma sporto šaka Didžiojoje Britanijoje." Britų apžvalgininkai siūlo perimti vokišką valdymo modelį, apie tai mąsto ir italai.

Vis dėlto ir vokiškasis mechanizmas ne visuomet veikė tobulai. Jis irgi buvo užsikirtęs, tačiau nesklandumai paskatino lemtingas permainas.

Berno stebuklas

Vokiečių futbolo kilimas prasidėjo prieš pusę amžiaus. Po Antrojo pasaulinio karo sugniuždytai valstybei buvo uždrausta dalyvauti 1950 metų pasaulio čempionate. Tačiau tuometis rinktinės treneris Seppas Herbergeris nenuleido rankų ir kūrė ateities komandą. Tais pačiais metais vokiečiai Štutgarte žaidė draugiškas rungtynes su Šveicarija ir laimėjo 1:0. Susitikimą stebėjo net 115 tūkst. žiūrovų. Tapo akivaizdu, kad futbolas Vokietijoje turi ateitį.

S.Herbergerio triumfo valanda išmušė 1954 metų pasaulio čempionate Šveicarijoje. Ten jis su komanda nužygiavo iki finalo ir Berne 3:2 įveikė galingą Vengrijos rinktinę. Šios pergalės svarbą nuolat pabrėžia istorikai, o finalas pramintas Berno stebuklu. Apie jį sukurtas filmas. Ta pergalė nebuvo tik prestižo reikalas. Triumfas pasaulio čempionate prikėlė po karo sugniuždytą vokiečių tautą naujam gyvenimui, pažadino pasididžiavimo ir pasitikėjimo savimi jausmą, įžiebė pasiryžimą kilti iš griuvėsių. Tai buvo signalas, kad Vokietija gali atgimti.

Pergalių futbolo aikštėse daugėjo. Vokiečius į olimpą vėliau vedė Gerdo Mullerio, Franzo Beckenbauerio, Matthiaso Sammerio ir Jurgeno Klinsmanno kartos.

Lemtingas fiasko

Tačiau tūkstantmečių sandūroje vokiška futbolo mašina stabtelėjo. Į 1998 metų pasaulio čempionatą treneris Berti Vogtsas nusivežė solidaus amžiaus komandą. 12 iš 22 jos narių buvo 30 metų ir vyresni. "Nationalmannschaft" jau ketvirtfinalyje gėdingai 0:3 pralaimėjo Kroatijai ir pasitraukė iš kovos. Po dvejų metų Europos čempionate B.Vogtso įpėdinis Erichas Ribbeckas užmynė ant to paties grėblio - komandoje buvo 9 veteranai, o gynėjas Lotharas Mattheusas tuomet žaidė būdamas 39-erių. Vokiečiai patyrė fiasko - per trejas rungtynes surinko tik tašką, įmušė vos 1 įvartį ir po grupės varžybų išvyko namo.

Futbolo nacijai tai buvo skaudus, tačiau staigių permainų išprovokavęs smūgis. Vokietijos futbolo sąjunga (DFB) privertė klubus daugiau investuoti į jaunimo ugdymą, plėtoti akademijų tinklą ir vertinti vietinius futbolininkus. Pradžia buvo sunki, reformos pareikalavo 500 mln. eurų investicijų, o Vokietijos klubai tarptautinėse varžybose nesugebėjo konkuruoti su anglų, ispanų ir italų grandais.

Tačiau greitai sulaukta rezultatų. 2009-aisais dviejų amžiaus grupių jaunimo rinktinės - iki 21 metų ir iki 17 metų - tapo Europos čempionėmis. Daug talentingo jaunimo papildė nacionalinę rinktinę. 2010-aisiais vokiečiai pasaulio čempionate Pietų Afrikos Respublikoje iškovojo bronzos medalius. Jaunų Mesuto Ozilo, Thomaso Mullerio, Manuelio Neurio vedamos rinktinės amžiaus vidurkis tesiekė 24,7 metų - ji buvo jauniausia "Nationalmannschaft" planetos pirmenybių istorijoje. Iš esmės pasikeitė vokiečių rinktinės braižas. Disciplinuotą, gynybinio stiliaus, į rėmus įspraustą žaidimą pakeitė jaunatviškas, veržlus, akiai patrauklus atakuojantis futbolas, sužavėjęs daugybę futbolo gerbėjų. Joachimo Loewo treniruojama rinktinė siuntė po 4 įvarčius į anglų ir argentiniečių vartus. Jau dabar ji laikoma pagrindine 2012 metų Europos čempionato favorite.

Trys reformos

2000-ųjų permainos buvo veiksmingos. Bundesligos vykdantysis direktorius Christianas Seifertas britų dienraščiui "The Observer Sport" plačiau papasakojo apie reformas.

Pasak jo, staigų rinktinės rezultatų pagerėjimą lėmė šalies futbolo akademijų pertvarkymas. Dviejų aukščiausių lygų 36 klubų futbolo akademijos buvo sujungtos. Šiam centralizuoto valdymo modeliui vadovavo DFB. 2010 metų pasaulio čempionate dalyvavusios Vokietijos rinktinės visi 23 nariai - šalies klubų akademijų auklėtiniai.

Dar vienas esminis dalykas - taisyklės "6+5" įdiegimas. Tai reiškia, kad per rungtynes komandoje vienu metu aikštėje negali žaisti daugiau kaip 5 legionieriai.

"Žaidėjai turi augti vietos klubuose. Po restruktūrizacijos vokiečių žaidėjų skaičius Bundesligoje stipriai padidėjo. 2004-aisiais turėjome 44 proc. legionierių, dabar jų liko 38 procentai. Rinktinės treneriai teoriškai gali rinktis net iš 62 proc. Bundesligos futbolininkų. Anglijos "Premier" lygoje vietinių žaidėjų yra tik 40 procentai", - aiškino Ch.Seifertas.

Bundesligos vadovas pateikė trečią esminį reformos punktą - vienas klubo savininkų negali turėti daugiau kaip 49 proc. ekipos akcijų.

"Tokiu atveju užkertamas kelias mūsų klubus įsigyti ir užvaldyti turtingiems užsienio magnatams, kuriems mūsų rinktinės interesai nerūpėtų", - pažymėjo Ch.Seifertas. Pasak jo, Bundesliga glaudžiai bendradarbiauja su DFB. Tuo metu finansiškai galinga, tačiau vietos jaunimo ugdymu nesuinteresuota oligarchų valdoma Anglijos "Premier" lyga dar 1992 metais tapo nepriklausoma nuo futbolo asociacijos.

"The Observer Sport" pateikė skaičius ir faktus, kurie Anglijos futbolo funkcionieriams tapo dūriu į paširdžius. Ch.Seiferto tvirtinimu, kasmetės investicijos į akademijų tinklą nuo 2000-ųjų siekia po 80 mln. eurų, o į klubų akademijas kiekvienais metais įliejama 5 tūkst. perspektyvių dvylikamečių. Anglijoje nuo 1997 metų veikianti akademijų sistema kasmet pareikalauja 95 mln. eurų, į ją patenka apie 10 tūkst. berniukų nuo 9 iki 16 metų. Tačiau tik vienas procentas akademijas papildančių devynmečių Anglijoje vėliau tampa profesionaliais futbolininkais. Futbolo gimtinės jaunimo iki 21 metų rinktinė pateko tik į 4 iš pastarųjų 11 Europos čempionatų, o nuo akademijų sistemos įdiegimo (1997 m.) nė viena jaunių ar jaunimo rinktinė Europoje neiškovojo jokio titulo. Maža to, nacionalinė anglų rinktinė 2008 metais nesugebėjo patekti į Europos čempionatą.

Vokiečiai mėgsta pašiepti anglus, klausdami, ką šie iškovojo futbole per pastaruosius 44 metus. Sarkazmo esmė - Anglija triumfavo 1966-ųjų pasaulio pirmenybėse, tačiau vėliau beveik penkis dešimtmečius britus kankino ir tebekankina titulų badas.

Prieš kelias savaites pranešta, kad Didžiosios Britanijos sporto vadovai vyks į Vokietijos miestus Fankfurtą ir Miuncheną konsultuotis jaunimo ugdymo ir futbolo plėtros klausimais.

Atviros sienos

Įgyvendinus reformas, keitėsi ne tik Vokietijos rinktinės rezultatai ir žaidimo braižas, bet ir veidas. Kalba faktai: iš 23 pernai pasaulio čempionate dalyvavusių rinktinės narių net 11-os iš jų kilmės šaknys - užsienyje. Tiesa, tai neturėtų stebinti, žinant, kad iš 80 mln. Vokietijos gyventojų maždaug penktadalis yra imigrantai.

Kosmopolitiškas "Nationalmannschaft" veidas aiškinamas paprastai - futbolas yra pigus darbininkų klasės žaidimas, bet žadantis galimybę žaibiškai praturtėti ir sėkmės atveju gauti stabilias socialines garantijas. Tokia galimybė labai vilioja jaunuolius iš mažiau uždirbančių, menkiau išprususių etniškai skirtingų šeimų.

Todėl vokiškoje rinktinėje - kraujo mišinys. Lukasas Podolskis, Miroslavas Klose ir Piotras Trochowskis gimė Lenkijoje, Marko Marinas - Bosnijoje ir Hercegovinoje, Mario Gomezas - Ispanijoje, Cacau - Brazilijoje, bet visi su tėvais emigravo į Vokietiją ankstyvoje vaikystėje. Denniso Aogo šaknys - Nigerijoje, Jerome Boatengo - Ganoje, Sami Khediros - Tunise, Serdaras Tasci ir Mesutas Ozilas - turkų palikuonys. Dauguma jų nemoka Vokietijos himno žodžių, bet rungtyniauja puikiai.

"Mes - komanda ir trokštame laimėti, nesvarbu iš kur esame kilę", - nukirto S.Khedira.

Kai prieš pasaulio čempionatą imta spekuliuoti apie neva nevokišką vokiečių rinktinę, šalies žiniasklaidos gigantas "Deutsche Welle" visiems priminė Tarptautinio olimpinio komiteto Jacqueso Rogge'o pasakytus žodžius: "Sportas yra fantastiška socialinės integracijos priemonė."

O kol konkurentai kritikuoja, vokiečiai mėgaujasi naujosios savo rinktinės patraukliu žaidimu ir pergalėmis. Tiesa, kartais tenka matyti keistą vaizdą, kai Lukasas Podolskis ir Miroslavas Klose po įmušto įvarčio į Lenkijos rinktinės vartus į tai reaguoja kaip į pralaimėjimą. Arba kaip turkus įvarčiu nubaudęs M.Ozilas tarsi per prievartą išspaudžia santūrią šypseną.

Tradicijos ir pagarba

Vokiečiai pasižymi lojalumu ir atsidavimu savo šaliai. Šį pavyzdį futbolo visuomenei demonstruoja ir DFB. Žinia, visas Vokietijos rinktines remia aprangos gamintojas "Adidas". Abi šalys bendradarbiauja jau 57 metus. 2007-aisiais DFB sulaukė patrauklaus "Nike" pasiūlymo. Ši firma pasiūlė 8 metų bendradarbiavimo sutartį ir 500 mln. eurų paramą. Tai šešis kartus daugiau, nei moka "Adidas". Tačiau DFB atmetė "Nike" pasiūlymą ir pratęsė kontraktą su "Adidas" iki 2018-ųjų. Nes tradicijos ir lojalumas svarbiau už pinigus.

Futbolo sąjunga kilniai elgiasi ir su treneriais. Nuo 1928 metų iki šiol rinktinei vadovavo vos 9 treneriai. Visiems, paskirtiems į šį postą, suteikiama galimybė pasireikšti - visi jie dirbo ne trumpiau nei dvejus metus.

Sumani vadyba

Vokietijos Bundesliga sulaukia milžiniško populiarumo, nors pasaulinio ryškumo žvaigždžių čia nėra. Joje neišvysime Cristiano Ronaldo ir Lionelio Messi, kaip Ispanijoje, ar Didier Drogba ir Fernando Torreso, kaip Anglijoje. Vokiečių lygoje varžosi vietos talentai ir pajėgūs žaidėjai iš gretimų valstybių - Austrijos, Čekijos, Lenkijos. Taisyklės "6+5" įgyvendinimas davė didžiulę naudą vietinio futbolo plėtrai ir leido atsiskleisti talentams.

Šį sezoną pavyzdiniu valdymo modeliu laikoma Dortmundo "Borussia" klubo vadyba. Jo vadovai vos įpusėjus sezonui pratęsė kontraktą su klubo sporto direktoriumi Michaeliu Zorcu. Nesunku suprasti kodėl. 2009-aisiais M.Zorcas nepagailėjo 4 mln. eurų už talentingą paragvajietį Lucasą Barriosą, pusvelčiui prisiviliojo tuomet niekam nežinomus jaunuolius Sveną Benderį ir Keviną Grosskreutzą. Praėjusią vasarą dar 4 mln. eurų sumokėti už lenką Robertą Lewandowskį. Daugelis negalėjo suprasti, kam M.Zorcui reikalingas niekam nežinomas japonas Shinji Kagawa, kainavęs vos 350 tūkst. eurų. Prasidėjus šiam sezonui, pagrindiniai "Borussia" marškinėliai buvo įteikti klubo akademijos perlui Mario Gotzei. Šių sprendimų rezultatas - likus 11 turų iki Bundesligos pirmenybių pabaigos "Borussia" turi solidų 10 taškų pranašumą prieš persekiotojus ir artėja 7-ojo čempionų titulo klubo istorijoje link. "Niekam nežinomo" Sh.Kagawos vertė išaugo per 20 kartų ir pakilo iki 8 mln. eurų. K.Grosskreutzui dabar 22, S.Benderiui - 21, M.Gotzei - 18 metų, tačiau visi trys jau žaidžia nacionalinėje rinktinėje. Ką tik pilnametystės sulaukęs neeiliniu talentu laikomas M.Gotze Europos futbolo rinkoje vertinamas 12 mln. eurų.

Čempionišku ritmu žygiuojančią komandą "Borussia" vadovai per dvejus metus sukūrė investuodami apie 15 mln. eurų. Vokiečių vadybą galima palyginti su angliškais ir ispaniškais kontrastais. Londono klubas "Chelsea" per visą sezoną naujiems žaidėjams paklojo 110 mln. eurų. "Chelsea" tęsia kovą UEFA Čempionų lygoje, tačiau nacionalinėse pirmenybėse užima vos 5 vietą ir jau iškrito iš šalies taurės varžybų. Madrido "Real" praėjusią vasarą apsipirko už 75 mln. eurų (iš jų 15 mln. sumokėta už M.Ozilą ir 12 mln. - už S.Khedirą), tačiau Ispanijos pirmenybėse jau seniai toli į priekį praleido komandą "Barcelona".

Bundesliga 2009-2010 metais buvo populiariausias nacionalinis čempionatas. Kiekvienas rungtynes stadione stebėjo vidutiniškai 42,5 tūkst. žiūrovų. Šio rodiklio pavydėjo net galingiausiomis vadinamos Anglijos "Premier" (34,1 tūkst.) ir Ispanijos "Primera" (28,3 tūkst.) lygos.

Vokiečiai sukūrė tobulą futbolo valdymo mechanizmą, kuris, kaip prognozuojama, dominuos ir bus pavyzdys kitiems dar ilgus metus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"