Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Aklimatizacija

 
2017 08 06 6:27
Tulžio Ašakos nuotraukos

Nors po žūklės Švedijoje nesinorėjo gadinti įspūdžių, bet bėgant laikui ir tolstant žvejybos užsienyje prisiminimams, noras užmesti masalą gimtoje šalelėje vėl subrendo, be to, turėjau iliuzijų, kad ir čia žuvys masalus šluos vos jiems įkritus į vandenį.

Svaigau, kad labai išaugo ir mano meistriškumas žuvį išvilioti. Juk buvo šitiek dienų nenutrūkstančios žūklės Švedijoje! Meška ir ta išmoktų žvejoti. Dviračiu važiuoti juk moka, o žvejoti nėra sunkiau.

Važiuojant plentu ežero link pro langus šmėžavo sodriai žali vasaros medžiai, didelės dirbamų ir nedirbamų pievų plynės, pavieniai gyvulių ar pamiškėje prigludusių žvėrių siluetai. Kokia graži ta mūsų mažytė Lietuvėlė. Ypač vasarą. Važiuoji pro geltonus rapsų laukus – kuo gi ne geltonoji jūra? Vėjelis pūsteli ir banga ritasi nuo vieno lauko krašto iki kito. Žalių kviečių lauke balti ramunių žiedelių kuokštai – kaip sniego paberta, o tarp jų – skaisčiai raudoni iš toli žavintys aguonų žiedai. Taip skoningai primarginta, nei per gausiai, nei per retai, ir kviečių apsupty, ir nuo lauko krašto atrodo tarsi degtų. O melsvos rugiagėlės iš toli net neatrodo gėlės – žiedeliai susilieja ir atrodo tarsi kažkoks nuostabus žydras mėlis, kylantis iš pievos gelmės. Rodos, nertum į pievą, o ten spalvų dar daugiau.

Bet nespėju ilgiau pasigėrėti – greit pralekiam automobiliu ir dėl to viskas atrodo dar nuostabiau, spalvos liejasi kaip akvarelės paveiksle.

Prie ežero tik 13 laipsnių šilumos – savotiškos vasarinės šalnos. Uodų ne per daugiausia. Vos keli spėjo įsisiurbti į pečius ir subinę, kur drabužių audinys labiausiai apsitempęs – patogu įkišti savo snapą, o nugaros nepamatysi ir nenuvaikysi. Tiesa, vienas įkando į nosį. Paveikė kaip botokso injekcija. Kiek patino, bet užtat gražesnis tapau. Lydekom turėčiau patikti, maniau.

Deja, deja, oi, deja. Tą rytą lydekos ignoravo mano grožį. Jokio dėmesio. Prie mano pamėgto lydekų dosnaus žolynėlio manęs nelaukė nė viena margašonė. Ir prie kito nelaukė, ir dar prie kito. Gal anksti? Bet vasaros režimas – turi kibti anksti.

Pasitrainiojom po žolėtus šlaitelius dar valandėlę, o tada – dar vieną kitą. Eksperimentinių spalvų masalus keitė jau patikrinti vobleriai – lydekų tramdytojai. Nei maža, nei didelė nepasirodė. Štai šitaip. Ašarų pakalnė. Nepadėjo nei už jūrų marių įgytas meistriškumas, nei aukšta kvalifikacija.

Na, bent viena tai tikrai turėtų grybštelėti. Nors mažutė, susirietusi ir dėlėta... Ne, ir viskas.

Tokio gimtųjų kraštų lydekų priešiškumo nesitikėjau. Pradėjau įtarti, kad jos iškėlė man pavydo sceną – mat aš neva svetimavau su švedėmis, todėl vietinės surengė nekalbadienį. O gal rytinės „botokso“ injekcijos buvo nepakankamos? Gal reikėjo išsirengti nuogai, kad uodai visą sugeltų, ar išsivolioti dilgėlėse? Na, šitas priemones paliksim rezerve, ateičiai, o šiandien tiek to.

Nusispjovėm į tas lydekas, peržegnojom žolynus, paburnojom, dar kartą nusispjovėm ir nurūkom ešeriauti. Kol dar stipriai neįdienojo, ešeriai turi kibti, o be to, vyriška giminė – gal tokių pavydo scenų nekels.

Po kelių valandų nekibos pagavus kelis vos sprindžio dydžio ešeriukus apėmė džiaugsmas. Jaučiau, kad aklimatizacija įvyko.

Juk tik Lietuvoje taip sunku pagauti žuvį, tik pas mus tiek džiaugsmo suaugusiam žmogui gali suteikti mažas ešeriukas.

Ešeringas sėkliaus šlaitas mirgėjo nuo aukšlių ir staiga atplaukus didesnių ešerių būreliui pavyko pačiupti kelis jau ilgesnius nei delnas. Gaila, bet didesni buvo nesukalbami ir pasirodydavo retokai. Kai pagavom aktyvesnius, masalus skabė tik mažuliai.

Didieji taip ir nepasirodė, todėl išsiaiškinę, kurias spalvas noriau griebia mažieji, nuplaukėme kitur ieškoti didesnių. Paieškos buvo nevaisingos. Pasitaikydavo tik mažų ešerių būreliai. Tačiau pagal jų aktyvumą galima buvo spręsti, kad ešeriai nesnaudžia. Reikia ieškoti, kur didesni.

Taip bežvejojant staiga pro pat valtį praskuodė didelių ešerių būrys. Vienas spėjo užkibti kolegai ir nutraukęs ploną mikromasalams skirtą valą dingo gelmėje. Tiesiog kolega ritės stabdį buvo per daug užveržęs, o ešerys tikrai nesvėrė pusės kilogramo.

Kaip atsirado dičkiai, taip ir dingo. Kur jų ieškoti, velniai žino. Mums jau gerokai įgriso mažų ešerių spiečių atakos ir vos pastebėję, kad didesnieji neseka masalų, plaukdavome kitur. Bet kitur viskas vyko analogiškai.

Diena slinko vakarop ir mes atplaukėme į labai seklią, vos 2,3 m gylio mano pavasarinių lydekų žvejybos vietą. Keista, bet aukštų žolių ten neradome. Žaliu tankiu kilimu buvo pasidengęs tik dugnas. O mailiaus aplink – net tiršta. Vos tik nuleidom inkarą, prasidėjo tikra pasiutpolkė.

Maži ešeriai neleido pravesti jokio jiems apžiojamo masalo. Kolega iš pradžių gaudė mikromasalais, bet pasisotinęs mažųjų dėmesio čiupo voblerius. Tik gaudant 7 cm vobleriais pavyko atsikratyti mažiausiųjų. Bet didesnius voblerius ešeriai irgi ignoravo – vydavosi, bet nečiupdavo.

Kai taip beprotiškai kimba, visada kyla noras eksperimentuoti, juolab kad žuvys kibo toli garažu ne rekordinės. Taigi, mano patikrintas 48 mm crackjackas buvo visai netinkamas, nes jį užrydavo ir 7–8 cm dydžio ešeriukai. O štai rigge‘as 70SP tiko – jį griebė šimtgraminiai, kiek didesni, bet tai jau žanro klasika. Anoks čia atradimas, kad rigge’ą griebia.

Šios žūklės atradimas buvo ryuki 70MDF. Turėjau vieną margą, samanine nugara, o kitą lygiai tokį pat, bet su vyšnine papilve. Nemažai laiko gaudžiau tik jais. Taip ir nesupratau, kuris kibesnis. Nors juos griebdavo rečiau nei kitus, bet užtat didžiausieji ir trenkdavo pikčiau. Pastebėjau, kad viliojant reikėjo ilgesnių pauzių.

Žūklės pabaigą vainikavo vos ne puskilio ešerys. Jį suviliojo 58 mm crackjackas. Šitas vobleris visą žūklę tarsi leido masalų dėžės naujokams pasireikšti, o pabaigoje driokstelėjo tarsi parodydamas, ką gali patyrę senbuviai.

Na, o krante mus pasitiko ženkliai sustiprintos mašalų pajėgos. Prie uodų prisidėjo sunkioji artilerija – visokiausi akliai, bimbalai ir zvimbalai. Jėgos buvo nelygios. Gausiai pavaišinti „botokso“ injekcijom sprukom pasišokinėdami. Užuojauta nakvojantiesiems prie ežerų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"