Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Akmenys suvalgė sterkus

 
2017 07 19 15:50
Tulžio Ašakos nuotraukos

Tęsėme kelionę po Švediją. Išsirinkę, kuriame ežere žūklausime, iš anksto internete prisižvejojom informacijos, kad jame yra sterkų. Bet nusipirkus žūklės leidimą paaiškėjo, kad upėtakių ten gali būti daugiau nei lydekų, o sterkai net neminimi. Štai tokia smagi buvo žūklės švedų ežere pradžia.

Sunkumai prasidėjo dar perkant leidimus: kol radom, kur juos pirkti, automobiliu apsukom ne vieną ratą aplink degalines. O privažiuoti prie ežero taip pat ne iš karto pavyko. Žiūrim žemėlapyje, kad kelias veda iki pat vandens. Važiuojam. O ten miške – užtvara. Graži, liekna švediška užtvara. Kad ją kur perkūnas trenktų. Daug laiko sugaišom beieškodami kelių prie vandens. Dabar atrodo – didelio čia daikto, bet tada, atsimenu, norėjosi visus švedus tomis užtvaromis išvanoti.

Taigi, ežeras pasitaikė seklus, vos 2,5 metro ir tik vienoje duobėje radom 3 metrų gylį. Akmenų priberta į valias, tik žiūrėk, kad plaukdamas valtimi sraigto nesulaužytum. Skandinaviškas kraštovaizdis jau ne taip stebino, kaip atvažiavus čia pirmą kartą, todėl į klausimą „kur jos?“ sutelkėm visą dėmesį.

Stabt šen, stabt ten, o kibimų tai nėra. Be akmenų nieko neužkabinom. Jau kai įsprausdavom galvakablį tarp akmenų, tai jokios maldos negelbėjo. Iš pradžių nutraukėm kelis masalus, bet po to įsigudrinom užplaukę iš priešingos pusės šiaip ne taip po truputį purtydami išprašyti masalus iš akmenų glėbio.

Žūklės pradžia buvo tikrai niūroka. Tragiška. Keli metimai – ir tai vienas, tai kitas turim pasikinkęs po švedišką akmenį. Be to, kabliai į akmenis labai greitai nusibrūžindavo ir tapdavo netinkamai buki. Kažkaip natūraliai rankos krypo voblerių link, ir pradėjus jais gaudyti, akmenys beveik liovėsi „kibti“.

Nemažai vietų apiplaukėm, kol pagaliau pagavom pirmą ešerį. Tas ešerys buvo dičkis – švediškų standartų. Palūkuriavę dar šiek tiek pagavom dar pora dručkių, bet nusprendėm daugiau toje vietoje negaišti, nes labai neproporcingos buvo laiko sąnaudos vienam ešeriui sugauti.

Kiek pasislinkę palei krantą užčiuopėm nuo jo tysantį akmenuotą atabradą. Daug vilčių neturėjom, nes buvo labai seklu – vos 2 metrai ir tai tik atabrado pabaigoje. Dar tų akmenų šitiek – kur nemesk, visur pūpso.

Tačiau mūsų nuogąstavimai greitai išgaravo. Vos švystelėję išilgai atabrado šlaito abu su draugu pagavom po lydeką. Nedidelės, bet stiprios, aršios ir, rodos, kad ne mes jas, o jos mus sučiupo ir nepaleidžia.

Švystelėjom dar po kartą kitą – ir vėl užkibo po lydeką. Kažkokią stebuklingą vietą užtikom. Abu džiūgavom. Lydekos pasiuto. Vanduo virte virė. Nė vienas dabar nepasakytume, katras kiek pagavom, bet kibimų buvo daug, nes prie lydekų dar prisijungė ešeriai.

Kai pats karštymetis nuslūgo, įsidrąsino mažiausios lydekaitės. Pagavom ir jas. Nors mažos, bet joms, matyt, irgi rūpėjo pasirodyti prieš atabrado žuvų bendruomenę, kad ir jos aršios. Gal pusvalanduką buvome ištikti žvejų euforijos, o po to stojo tyla. Dar pasvaidėm iš inercijos, o paskui nuplaukėme ieškoti kitų vietelių. Vėl tuščiai bandėm masalus ir šniukštinėjom tarp gausių švediškų akmenų ir salelių.

Kažkaip per greitai tos žuvys užkibo. Galėjo po truputį, tolygiai per visą dieną pasiskirstyti, o dabar supuolė visos vienu metu ir nesuprasi, kiek kas pagavo ir kiek kam pabėgo. Kažkokį jovalą sieloje paliko ir atstūmė kaip nereikalingus – taip abu samprotavome.

Yra! – sušuko draugas. Yra! – pakartojau aš. Abu traukėm po lydeką ir mintyse troškom neseniai buvusio scenarijaus pakartojimo.

Scenarijus kartojosi. Vėl užplaukėm ant žuvingos teritorijos ir mano aukšlės spalvų cablista vos spėjo darbuotis. Vos tik vobleris įkrisdavo, pora judesių spiningu – ir vanduo vėl užvirdavo, kaip ir mūsų kraujas. Emocijų – per kraštus. Tik spėk suktis. Vienos kibo atsitraukusios nuo akmenų, kitos – prie pat, o kai kurios – vos 30–40 cm gylyje. Griebė ir 11 cm mogulį, ir buvo visai nesvarbu, kaip giliai šitas vobleris neria, svarbu, kad būtų panašus į aukšlę.

Pakerti žuvį ir keli į dangų, kad neįsispraustų į kokį plyšį. Štai jums ir visi žūklės ypatumai.

Sykį mečiau ir pastebėjau, kad iš ritės išsivynioja valo „barzda“. Pakėlęs spiningą statmenai greitai susukinėjau valą, kad išpainiočiau neužveržtas kilpas ir tęsčiau žūklę. Bet kur tau! Vos tik vobleris priartėjo prie akmenų, jį griebė lydeka ir užveržė valą lyg sakydama: dabar galėsi parodyti, kaip moki išpainioti. Gerai, kad sėkmingai viską išpainiojau. Jau tų šiaurietiškų lydekų piktumas! Rodos, jau nuvargini, prisitrauki, suimi stipriai už sprando, o ji kad pasimuistys, lyg riešą išsukti norėtų. Vis išsprūsdavo. Tik iš antro karto gebėdavau žmoniškai sučiupti. Ir taip – visos. Taigi, švediška žūklė buvo savotiška. Arba nekibdavo visiškai, arba kibdavo kaip pasiutusios. Viską lėmė vieta.

Užtikom tame Švedijos ežere tris vietas, kuriose buvo daug žuvų, ir dar pora prastesnių vietelių. Didelių lydekų nepagavom. Didžiausios buvo maždaug 2,5 ir 4 kg. Kitos svėrė daugiau ar mažiau nei kilogramą.

Įstrigo epizodas, kai draugas iš taško šalia didoko akmens išviliojo penkias lydekas iš eilės. Lietuvoje galima būtų iš už akmens išvilioti penkis vandens čiuožikus, o sugauti tiek žuvų – nerealu.

Na, nepagavom mes tų sterkų, bet lydekų ir akmenų – sočiai. Gal sterkai kur atokiau bastėsi ar, kaip dažniausiai būna, tūnojo prie dugno, bet greičiausiai juos prarijo akmenys.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"