Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Ešeriai vegetarai

 
2017 08 21 22:28
Tulžio Ašakos nuotraukos

Po paskutinės žūklės praėjo nedaug laiko ir žvejoti labai nesiveržiau, bet bičiulis gavo retokai pačios išduodamą „licenciją“ ir aš neturėjau jokios teisės sugadinti tos „licencijos“.

Kiekvienas tvarkomės savo buitį, kaip išmanome, ir, kaip žinia, ne visada žūklė laimi, o dar kai įsikiša licencijas išduodanti „instancija“, tai vargšas žvejas kartais pažūklauja vos kartą į mėnesį. Manau, tai kažkokia socialinė neteisybė. Akivaizdu, kad esant tinkamam orui „žūklės licencijų instancija“ turi neginčijamai išduoti leidimą ir visus numatytus buitinius darbus ar reikalus atidėti iki blogesnių orų. Yra vilties, kad Aplinkos apsaugos ministerija galų gale priims tokį įstatymą žvejų naudai, juk dabar valdžioje turime kaip niekada ryžtingą ir reformoms pasiruošusią Vyriausybę.

Bevažiuojant į žūklę, žinoma, pasigyriau, kad aną sykį pagavau 10 kg lydeką ir kad kolegai yra didelė garbė žvejoti su manimi – tokiu rimtu, patyrusiu, išmanančiu ir nespėjusiu išpuikti žveju. Bičiulio akyse susitelkė dėkingumo ašaros, bet aš vaizdavau, kad nematau – žiūriu į kelią... Juokauju. Nebuvo nieko panašaus. Tai yra 10 kg lydeka buvo, bet ašarų – ne. Praplepėjom visą kelią apie debesis ir tiek.

Pradėjom žūklę įprastai ir ilgai nevaidinom uoliai žuvų beieškančiųjų, tiesiog nuplaukėm į balos kampelį, kurį dažnai lanko ešeriukai, o kartais ir ešeriai. Ešeriukai buvo jau atsibudę ir pusryčiavo. Pirmieji, kaip visada, puolė aršiai, ir kuo mažesnis, tuo stipriau trenkdavo. Rodėsi, visai pasiuto jaunimas. Bet didžiausi būrio padaužos gavo į snapą ir likusieji jau elgėsi kur kas mandagiau. Net sakyčiau atsargiai.

O po to prasidėjo įprastos patyčios: visi masalus atlydėdavo, bet nė vienas negriebdavo. Rungtynių su kolega pradžia buvo įspūdinga, gal 20:0 mano naudai (mažiukai – nėra ko pavydėti), bet po to nustojo kibti ir iš šalies atrodė, kad abu gaudom vienodai „puikiai“. Nusprendėm, kad neverta žaisti su pirmame stabtelėjime nekimbančiais žuveliokais. Velniop! Nuplaukėme į kitą ežero pusę – už vėjo.

Ten laukė panašus scenarijus: aktyvus ir tolygiai slopstantis kibimas. Ne pirmą kartą pastebėjau, kad visada veikdavo masalo spalvos keitimas. Rodos, jau visai nebekimba, bet vos pakeitus voblerį iš karto 2–3 smarkuoliai užkimba, o tada kibimas vėl liaunasi.

Taip bekaitaliodamas ir besiūlydamas spalvų pasaulio naujienas pastebėjau, kad mano ryškiapilvis vobleris išsiskiria iš kitų – juo gaudant kibimas tęsdavosi truputį ilgiau.

Net buvo užkibęs vienas rimtas, gal 500–600 g ešerys, bet netoli valties nusipurtė. Didžiausias tos dienos laimikis – ir pabėgo. Tai žaltys! Na, bent jau jam pasisekė.

Įdienojus vėjas dar labiau stiprėjo ir pakilo rimtos bangelės. Pradėjo slinkti ir debesėliai, bet taip ir nepalijo, nes vėjas juos greitai išblaškydavo ir nustumdavo už horizonto. Nežinia kodėl, bet po pietų pradėjo kibti tik gaudant vobleriu oranžine papilve. Bičiulis bandė ir taip, ir anaip, bet jam, neturinčiam tokio oranžinio pupulio, sekėsi prasčiau. Ar jo pavadėlis buvo netikęs, ar per arti mesdavo, nes valas ir ritė buvo lyg iš „Gariūndistano“, o su tokia įranga ne visada prigaudysi.

Daug investuoti į žvejybos įrangą nereikia: kad valas būtų plonesnis ir patikimas, kad ritelė ploną valą lygiai vyniotų – ir viskas. O gal jo rankos kreivesnės? Man taip ne kartą yra buvę – namuose rankos lyg ir tiesios, bet kai nuvažiuoju žvejoti, visi gaudo, o aš – ne, matyt, rankos išsikreivina bevažiuojant žvejoti: keliai nelygūs, vairas apvalus...

Žodžiu, antroje dienos pusėje gaudžiau tik aš, o bičiulis pagavo vos 4–5 žuveles, tiesa, keli jo sugauti ešeriai buvo riebesni, nei mano vidutiniokai. Abu vienas kito klausėm, kur šuo pakastas, bet vėliau man tapo akivaizdu, kad veikė komandos aprangos derėjimas – mano oranžinis pilvas ir voblerio oranžinis pilvas buvo esminis faktorius, lėmęs ešeriukų dėmesį. Taip atrodėm solidžiau.

Vėliau išmąsčiau, kad, matyt, kažkas juos nuo lopšio morkomis šėrė, todėl viskas, kas į morką buvo panašu, jiems tapo valgoma. Iš pradžių kolega nesutiko, bet kiekvienas pagautas ešeriukas buvo tarsi papildomas argumentas sutikti su mano aksioma. Įtariu, į kitą žūklę jis važiuos nusipirkęs tinkamą voblerį ir su ryškia, oranžine kelininko liemene. O aš ką – kvailesnis? Važiuosiu be liemenės?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"