Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
GAMTA IR AUGINTINIAI

Ešerių stebėjimo metas

 
2017 06 12 15:00
Tulžio Ašakos nuotraukos

Jau senokai nebuvau žūklėje. Žvejai žino – kuo ilgiau nežvejoji, tuo labiau norisi, ir  po kurio laiko be žvejybos gali tapti nepakaltinamu asmeniu, nes troškimas pažvejoti užvaldo galutinai. 

Tuo labiau veržiausi žūklauti, kad nusipirkau naują spiningėlį, tad norėjosi pažiūrėti, kaip jį žuvys lanksto.

Dar tikėjausi lydekų kibimo, nes pavasaris ką tik baigėsi – turėjo likti šiokie tokie pavasarinio lydekų sužvėrėjimo aidai. Nors po krūmus lakstantys juodi kaip anglys varnėnų jaunikliai bylojo, kad jau vasara. Pievos prie ežero jau aukštos ir vietomis sužėlė aukščiau kelių, o braukiant ranka per žolių viršūnes jau galima pamatyti žydinčių augalų žiedadulkių miglą. Gal kam alergija? Daugiau nė žodžio apie žiedadulkes.

Štai ir žiogas. Mažas, žalias, koks ir turi būti. Bet be smuiko. Žinoma, kad be smuiko. Kam jam smuikas, jei jis dar čirpinti nemoka. Nieko baisaus, nes tai tik laikinai – iki rudens išmoks. Mat žiogai per vasarą pasimoko ir rudeniop jau puikiai griežia. Tai ko tie mokiniai panikuoja dėl tų kelių papildomų „valstietiškų“ savaičių mokykloje vasarą?

Ruošiausi žūklei vis mąstydamas apie žiogus ir jų pasirengimą neišvengiamoms reformoms Lietuvos švietimo sistemoje ir nė nepastebėjau, kaip atsidūriau ežeru plaukiančioje valtyje. Bet ir joje mąsčiau: jei žiogams mokslą pailgins dvi savaites..., o Pievos universitetą sujungs su Vilniaus universitetu...

Rytas buvo šiltas ir be vėjo, valtelė sliuogė lygiu ežero paviršiumi. Priartėjęs prie jau anksčiau iščiupinėto ežero kampelio išjungiau variklį. Mano laivelis, kaip klusnus, šeimininko būdą išmanantis arklys, lėtai lėtai slinko taško „X“ link.

Šiuo metų laiku lydekos tūno jau truputį giliau, ir geriausia joms siūlyti kurį nors iš giliau neriančių voblerių. Tad vos tris ar keturis kart švystelėjau ilgasnapį voblerį ir – pykšt! Lydeka! Neilgai ji valtyje brazdėjo. Valtis buvo jau kiek pračiuožusi pro tašką „X“, todėl apsisukęs vėl mečiau į tą pačią vietą. Pykšt! Ešerys! Gan riebus.

Tokios žūklės tikrai nesitikėjau. Tyliai irklais perstačiau valtį ir šį kartą jau išmečiau inkarą, nes vėl pračiuošiu, mąsčiau. Deja, deja, bet buvo sugaištas geras pusvalandis ar daugiau ir – nė bakst. O aš jau maniau medaus statinę atidaręs.

Vėliau panašiai stebuklingu būdu pagavau dar vieną lydeką, tik šį sykį ji vieną kartą išsidavė grybštelėdama voblerį, na, o kitą sykį paragavo užtikrintai.

Gražiai prasidėjusi žūklė ėmė prastėti. Apiplaukiau dar kelias „auksines“ vieteles, ir ten – nei bumt, nei pokšt, nei į valtį keberiokšt. Kada gi buvo taip, kad vasarą kur meti – ten lydeka? Niekada.

Pasikrapščiau pakaušį ir nutariau grįžti prie tądien jau tikrinto iškyšulio, nes ten mačiau nemažai aukšlių. Galvojau dar ten pabandyti, o jei nieko nepagausiu, tai drošiu namolio.

Nieko daug nesitikėdamas bandžiau naują spiningą ir įvairiausius sutvėrimus žuvims vilioti. Staiga subangavo vandens paviršius. Akivaizdžiai kažkas kažką vijo paviršiumi. Žaibiškai švystelėjau voblerį persekiotojui po nosimi. Žuvis trenkė akimirksniu. Yra! Riebus ešerys.

Buvau patenkintas, kad taip staigiai sureagavau, pataikiau užmesti, sugavau. Patiko. Noriu dar! Besižvalgydamas kito vijiko pastebėjau, kad aukšlės ima nerimauti ir blaškytis. Staiga iš gelmės išniro trys ar keturi dideli ešeriai ir nėrė po valtimi. Ar spėjo pačiupti po aukšlę, ar ne – nepastebėjau. Bet matytas vaizdas mane užbūrė. Visi ešeriai buvo ne mažiau kaip po pusę kilogramo. Dairiausi aplink, bet vandens paviršius liko ramus, o visa medžioklės drama, matyt, vyko po vandeniu. Pradėjau karštligiškai mėtyti ką tik pasirodžiusių žuvų link. Ir pagaliau panirusį giliau mano numylėtinį crackjacką čiupo vienas iš tų gražuolių. Stipriai spaudė prie dugno.

Valas plonutis, spiningėlis liaunas. Ešeriams tokį ir pirkau – minkštesnį, kad dryžuotieji nenusipurtytų. Gija įsitempė ir, rodėsi, net cypė nenorėdama nutrūkti, o ritė iš visų jėgų stengėsi, kad taip neatsitiktų ir čirškaudama vis atvyniodavo valo galą kitą. Gal šio dueto repertuaras ir turi kažkokį ryšį su žiogo muzika pievoje? Yra žinoma, kad paukščiai pamėgdžioja mašinos signalizacijos ar jos variklio ūžimo garsus. Gal ir žiogas ritę mėgdžioja? Lai mokslinčiai tai sprendžia. Baisiai jau sudėtinga ir gili tema.

Bet yra žvejų pasakyta, kad ešerių sezonas – nuo pirmosios iki paskutinės žiogo giesmės. Visgi kažkokį ryšį buvo galima įtarti: nors mano matytas žiogas pievoje ir negriežė, bet ešerių pagavau! Štai ešerys! Mano rankose! Didžiulis dideliausias! Toks jau netoli viso kilogramo, o ne pusės turėtų būti.

Po kurio laiko ešerių reidai ėmė dažnėti, bet jie mane vis užklupdavo netikėtai. Mano vobleriai būdavo užmesti velniai žino kur, o ešeriai nardė po valtimi. Bandžiau ir vienokius, ir kitokius masalus. Mėčiau ir arčiau valties, ir toliau. Mikro silikoniniai masalai šioje situacijoje atrodė apgailėtinai. Jais domėjosi tik aukšlės.

Visgi kažkaip pavyko kelis dryžuotuosius pergudrauti ir supratau, kad esmė buvo ne masalo nėrimo gylis ar spalva – reikėjo tiksliai numatyti atakos kryptį ir laiką. Todėl nustojau be paliovos kaitalioti voblerius ir prisegęs tą dieną daugiausiai „nukovusį“ khamsiną tęsiau medžioklę tik juo.

Mačiau, kaip dryžuotieji teroristai praslinkdavo vos už kelių metrų, bet negriebdavo. Tada apimdavo neviltis ir bejėgiškumas. Nors tu pasikark. Būdavo, nori švystelėti masalą į kitą pusę, paskubom susuki valą ir staiga – kad tvos per nagus. Prie pat valties. Pagauni ešerį ir manai jau radęs raktą į sėkmę. Bet daugiau taip traukiant jau nebekimba. Vėl bandai visokius patempimus, trūktelėjimus ir pauzeles. Tada vėl koks vienas užkimba. Bet keli egzemplioriai pakliuvo įspūdingi: du – po 840 g, po vieną – 730 g, 630 g ir 500 g. Pakliuvo ir keli mažesni.

Taip ir nesupratau, kaip juos tądien reikėjo gaudyti. Ešerių pagavau nedaug, bet prisižiūrėjau į valias. Buvo panašu ne į žvejojimą, o į žuvų stebėjimą. Kaip žmonės stebi paukščius ar gyvūnus, bet jų nemedžioja.

Važiavau namo ir vis sukau galvą, ką reikėjo jiems pasiūlyti. Žuvys po kojomis nardė, o pagauti negalėjau. Mailiaus? Taip negaudau, nes nepatinka.

Mintis kiek išblaškė jau prie namų per gatvės perėją vaikštinėjęs juokingas varnos jauniklis. Jis mašinų nebijojo, o jos stengėsi varniuką apvažiuoti. Apvažiavau ir aš. Pro galinį veidrodėlį mačiau, kaip paukštis bandė tarsi kiemą saugantis šuo pulti pravažiuojančią mašiną. Nedaug trūko, kad būtų pradėjęs loti. Bet gal kaip tas žiogas – iki rudens išmoks.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"