Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Gyvūnų kankintojai vis dar jaučiasi nebaudžiami

 
pixabay.com nuotrauka

Ar galima prie būdos laikyti Šiaurės kinkinių šunį, o trumpakailį dobermaną žiemą voljere – tokių klausimų mums nė nekyla. 

Už šią sritį atsakinga Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba gyvūnų gerovei kelia labai menkus reikalavimus ir dar duoda pylos gyvūnus gelbstintiems savanoriams.

Praėjusią savaitę Panevėžio gyvūnų globos draugija inicijavo šunų gelbėjimo operaciją iš Panevėžio rajone, Bliūdžių kaime, gyvenančios senolės namų. Į Panevėžio rajoną atvyko ir Vilniaus organizacijos „SOS gyvūnai“ direktorė Ilona Reklaitytė-Mezenceva, gyvūnų globėjai savanoriai.

Deja, augintinių iš senolės gyvūnų globėjai išsivežti negalėjo, mat Panevėžio valstybinės veterinarijos maisto ir tarnybos inspektorė nusprendė, kad šunys gyvena tinkamomis sąlygomis – pastovėjusi prie tvoros, nustatė, kad jie „tinkamai įmitę“.

Ši istorija tęsiasi jau ne vienus metus, senolė jau ne kartą įspėta, tačiau padėtis nepasikeitė. Leidimą konfiskuoti šunis ir perkelti į geresnes sąlygas privalo suteikti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, tačiau ji nemato nieko bloga.

Kreipsis į Vyriausybę

Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė sakė suprantanti, kad gyvūnų globėjams kartais trūksta kantrybė ir jie gelbsti kankinamus šunis visomis įmanomomis priemonės.

„Mes šokiruoti Valstybinės maisto ir veterinarijos specialistų požiūrio – kaip galima pastovėjus prie tvoros nustatyti, kaip gyvūnai įmitę, ar jie sveiki. Senyvos moters laikomi gyvūnai nesterilizuoti, nekontroliuojamai dauginasi, konkuruoja, ir labai abejotina, ar jie turi pakankamai maisto. Panevėžio valstybinės veterinarijos maisto ir tarnybos inspektorė, su kuria yra tekę susidurti ir anksčiau, nė nepaprašė gyvūnų skiepų pažymėjimų – labai abejotina, ar jie yra skiepyti.

Akivaizdu, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai neturi tinkamos kompetencijos ir mąsto kaip ir gyvūnų kankintojai, kuriems taip pat „viskas gerai“. Ir nevertina, kokia padėtis bus ateityje – ar ne geriau išspręsti problemą, kol šunų 40, nei palaukti, kol jų bus 60 ar 80? Palikti senolei kelis šuniukus, prieš tai juos paskiepyti, sterilizuoti?“ – kalbėjo B. Kymantaitė ir pridūrė, kad ir senyvai moteriai akivaizdžiai reikia pagalbos. Valstybinės veterinarijos tarnybos atstovai turėtų apie ją pranešti socialinės paramos specialistams. Be to, jos teigimu, tokie gyvūnų „kaupėjai“, kaip ir pagalbos reikalingi žmonės, turėtų būti įtraukiami į socialinės rizikos šeimų sąrašą, jiems turėtų būti siūloma pagalba.

Valstybinė maisto veterinarijos tarnyba mums atsiuntė atsakymus, kad patikrinus signalus apie netinkamą elgesį su gyvūnais (institucija kontroliuoja ir renka statistiką ir apie ūkinius gyvūnus), pasitvirtina tik apie 30 proc. atvejų. Kaip galima pakomentuoti tokią statistiką? Pasak pašnekovės, ne vienas toks atvejis, kai gyvūnų globėjai surenka medžiagą, pirštu bado į žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus, tačiau tarnyba atrašo, kad viskas gerai.

Tada rašoma dar kartą. Kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, nesugalvoja nieko kita, tik sakyti, kad jie suklastoti. „Žinoma, Lietuvoje tiek mažai netinkamomis sąlygomis auginamų gyvūnų, kad tenka klastoti įrodymus ir juos išgalvoti“, – ironiškai kalbėjo pašnekovė, jau ne vienus metus dirbanti šioje strityje.

Pasak B. Kymantaitės, tarnyboje yra nuoširdžių, profesionalių darbuotojų, tačiau dauguma – nemotyvuotų, nenorinčių dirbti ir nesuprantančių darbo prasmės. Gyvūnų globėjai planuoja kelti klausimą Vyriausybėje, kuriai pavaldi Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, kodėl jos darbuotojai nemato pažeidimų, net kai verčiami juos pamatyti. „Visuomenės sąmoningumas yra gerokai aukštesnis nei institucijų, jie turi daryti išvadas ir reformuotis“, – kalbėjo Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė.

Pasidomėti šia tema paskatino mūsų skaitytojos klausimas, kilęs jai po tragedijos, kai voljere laikomas dobermanų veislės šuo mirtinai sužalojo kūdikį. Kokia būtų įvykių eiga, jei kaimynai ar savanoriai dar prieš tragediją Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai būtų pranešę, kad šuo laikomas žiauromis sąlygomis ir gali būti pavojingas aplinkiniams (dauguma nesocializuotų, voljeruose ir prie būdų laikomi šunų ilgainiui tampa pavojingi, neretai prie jų bijo prieiti net patys šeimininkai).

Atsakas – kaltinimai sukčiavimu

Neseniai Lietuvoje rezonansą sukėlė ir kita istorija, kai savanorė išsivežė laukuose laikomą paliegusį, išsekusį šunį, kurį netrukus teko užmigdyti. Po šio įvykio policija pradėjo ikiteisminį tyrimą, bet ne dėl žiauraus elgesio su gyvūnais, bet dėl šuns vagystės, o Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai įžvelgė sukčiavimą.

Netrukus Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba išplatino pranešimą, kad Tauragės, Šilutės ir Klaipėdos rajonuose grobiami augintiniai. Iš pirmo žvilgsnio tikslai geri – prašyti pagalbos ligotam gyvūnui. Bet ar pasakojant graudžias istorijas galima žaisti žmonių, kurie nori padėti, jausmais? Be to, dar lieka daug neatsakytų klausimų: koks tų gyvūnų likimas, kur atsiduria paaukoti pinigai?“ – svarstė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja Rasa Sirutkaitytė.

Gyvūnų konfiskavimas galimas tik teisės aktuose numatyta tvarka, o tai gali atlikti tik tam tikrų institucijų atstovai, turintys leidimą ir pažymėjimą. Ji ragina gyventojus nebūti abejingus ir pranešti apie nusikalstamą veiklą. „Ragintume gyventojus apie panašius atvejus pranešti policijai arba teritoriniams Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos padaliniams“, – sakė R. Sirutkaitytė.

Kaip tai vyksta „teisės aktų nustatyta tvarka“, ir kalba gyvūnų globėjai savanoriai. B. Kymantaitė pabrėžė, kad savanoriškos gyvūnų globos organizacijos negauna nė cento nei iš valstybės, nei iš savivaldybių, laikosi tik iš žmonių aukų“.

Reikia valstybės programos

„SOS gyvūnai“ organizacijos vadovė I. Reklaitytė-Mezenceva teigia, kad su tarnybų neveiksnumu yra susidūrusi ne kartą – jiems tenka ir pulti į kojas, taip pat maldauti pačių šeimininkų, kad šunį atiduotų ar parduotų, nes valstybės institucija į savo šunų ir kačių laikymo sąlygas žiūri pro pirštus, labiau rūpinasi kiaulėmis, karvėmis, vištomis.

„Jei tai būtų mano darbas, apžiūrėčiau visas patalpas, kokiomis sąlygomis gyvūnai laikomi, įvertinčiau gyvūnų būklę, paprašyčiau skiepų pažymėjimo ir t. t., – kalbėjo gyvūnų globos organizacijos vadovė, komentuodama Panevėžio rajono atvejį. – Tačiau kai susiduri su tokia specialiste, kuri padaro išvadas pastovėjusi prie tvoros, jautiesi bejėgis. Neretai tenka tiesiog maldauti, kad būtų imtasi kokių nors priemonių.“

Pasak I. Reklaitytės-Mezencevos, Vakaruose yra gyvūnų policija ir, nustačiusi žiauraus elgesio su gyvūnų atvejį, iškart paima jį iš šeimininko, o tada tvarkomi dokumentai, kreipiamasi į teismą. Pas mus gyvūnai dažnai teismo sprendimo ir nesulaukia.

„SOS gyvūnai“ vadovė sakė, kad kuo daugiau atsiranda gyvūnų prieglaudų, tuo padėtis blogėja – žmonės tiesiog užpila jas nereikalingais gyvūnais (patiems nereikia teptis rankų), dalis patenka iš gatvės, paimti iš žiaurių šeimininkų. Pašnekovė sakė, kad šiuo metu prieglaudoje yra 140 gyvūnų, pernai buvo 100, per visą veiklos laikotarpį nuo 2008 metų per jų rankas perėjo apie 30 tūkst. gyvūnų – ir tai tik viena prieglauda, nors ir didžiausia.

Žinoma, žmonės kartais gyvūnų ir paima, bet du paima, dešimt atsiranda naujų. Dėl privalomo gyvūnų registravimo ir sterilizavimo I. Reklaitytė-Mezenceva sakė, kad tam turi būti organizuotos valstybinės programos, kad augintinius būtų galima sterizilizuoti ir registruoti ne komercine kaina, o pigiai, už savikainą.

Įstatymų yra ir Lietuvoje

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja R. Sirutkaitytė sakė, kad nuo 2015 metų Lietuvos |Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme nustatyta, kad draudžiama laikyti gyvūnus asmenims, įstatymų nustatyta tvarka pripažintiems neveiksniais šioje srityje. Asmenys, kurių veiksnumas šioje srityje apribotas, gali įsigyti, laikyti gyvūnus tik turėdami rūpintojo sutikimą.

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 20 dalyje nustatyti atvejai, kai už šiame straipsnyje nustatytus administracinius nusižengimus gali būti arba turi būti skiriamas gyvūnų konfiskavimas.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nuo 2015 m. pateikė teismams 7 prašymus skubos tvarka leisti tarnybos pareigūnams priverstinai patekti į negyvenamąsias (ūkinių gyvūnų laikymo patalpas) ir laikinai paimti bei perduoti gyvūnus globai kitam gyvūnų laikytojui. Teismams tenkinus šiuos prašymus gyvūnai buvo laikinai perduoti kitiems laikytojams. Gyvūnų konfiskavimo atvejų nebuvo.

Lietuvoje naminių gyvūnų laikymo sąlygos apibrėžtos gana abstrakčiai, esą privaloma laikyti jo veislei tinkamomis sąlygomis. Tačiau daugelio žmonių supratimu šunų veislei tinkamos sąlygos kaip tik yra šaltoje būdoje mintant maisto likučiais. Pasak R. Sirutkaitytės, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme apibrėžtos gyvūnų laikytojų pareigos apima prievoles gyvūnų laikytojams nuolat rūpintis gyvūnų gerove ir apsauga, užtikrinti, kad laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, ir nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Be to, kiekvienas gyvūnas privalo būti laikomas ir prižiūrimas gyvūno rūšį, amžių, fiziologiją ir elgseną atitinkančiomis sąlygomis, pagal gyvūnų laikymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, užtikrinant, kad nebūtų varžoma gyvūno judėjimo laisvė ir gyvūnui nebūtų keliamas nepatogumo jausmas, skausmas ar kančia.

Įstatymas nedetalizuoja šunų laikymo sąlygų, tačiau įgyvendindama šio įstatymo nuostatas Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba parengė tipinį gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašą, pagal kurį kiekvienos Savivaldybės administracija patvirtina gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles ir turi kontroliuoti, kaip jos įgyvendinamos. Šiame tipiniame apraše nustatyta, kad kai šuo laikomas pririštas, jis turi būti rišamas taip, kad neišeitų už žemės valdos, kurioje laikomas, ribos.

Šuniui prieinamoje vietoje turi būti įrengta būda ar kita vieta (slėptuvė), kurioje šuo galėtų pasislėpti nuo nepalankių oro sąlygų ir kuri, priklausomai nuo šuns dydžio, būtų tokia, kad šuo į ją galėtų lengvai įlįsti, joje apsisukti ir atsigulti. Šuns būda turi būti pakelta nuo žemės paviršiaus ar kito pagrindo ar kitaip užtikrinama šuns poilsio vietos apsauga nuo vandens. Rekomenduojama šuns būdos angą uždengti, kad į būdą nepatektų krituliai.

Gyvūnai turi būti šeriami jų poreikius atitinkančiais pašarais (lesalais). Jų kiekis, sudėtis, forma ir jo pateikimas turi atitikti gyvūnų mitybos ir elgesio poreikius. Visi gyvūnai turi gauti pašaro (lesalo) jų fiziologines reikmes atitinkančiais laiko tarpais.

Numarinti nedraudžiama

Ką Lietuvos teisės aktai sako apie tai, kad veterinarai marina sveikus, jaunus gyvūnus vien dėl to, kad šeimininkui jie atsibodo?

Sprendimą dėl gyvūno nugaišinimo priima veterinarijos gydytojas, kuris turi teisę naudoti tam skirtus veterinarinius vaistus. Gyvūno savininkai dažniausiai į veterinarijos gydytojus dėl gyvūnų eutanazavimo kreipiasi dėl dviejų pagrindinių priežasčių, t. y. kritinės gyvūno sveikatos būklės arba pavojingo elgesio (agresijos).

Neseniai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba paskelbė pranešimą, kad kažkokie asmenys grobia kažkam priklausančius gyvūnus. Kaip įmanoma nustatyti naminio gyvūno nuosavybę, jei jis nei registruotas savininko vardu, nei jo prižiūrimas? Pagal Civilinį kodeksą, gyvūno savininkas galėtų įrodyti teisėtą faktinį gyvūno įgijimą ir priežiūrą pateikiant įrodymus (dokumentus, ar informaciją, liudytojų parodymus ir kt.).

Bepriežiūris gyvūnas apibrėžiamas kaip „gyvūno laikytojo neprižiūrimas gyvūnas, kuris yra už gyvūno laikytojo valdomo gyvenamojo ar negyvenamojo pastato ar kitos teritorijos ribų“. Bešeimininkis gyvūnas – kaip gyvūnas, kuris neturi savininko ar jis nežinomas arba kurio savininkas atsisakė neperduodamas jo kitam savininkui.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"