Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Ikrų ir kepenų mėgėjai

 
2017 03 22 12:00
Asmeninio albumo nuotrauka

Į tinklą pakliuvusiai žuviai iškąs tik ikrus arba nagu perpjaus ir išsitrauks menkės kepenėles. Tokie išrankūs ir sumanūs, pasak žvejų, gali būti pilkieji ruoniai, greitai prisitaikantys prie aplinkos ir randantys būdų, kaip prasimaitinti mažiausiai išnaudojant energijos. Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau jų atplaukia ir į Lietuvos pakrantę.

Etologė Vaida Survilienė – vienintelė mūsų šalyje tyrinėjanti pilkųjų ruonių elgseną laisvėje. Tokių tyrinėtojų nedaug ir tarptautiniu mastu. Galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų – šeši ar septyni visame pasaulyje.

Šiuo metu pilkųjų ruonių, didžiausių žinduolių Baltijos jūroje, veisimosi periodas eina į pabaigą. Dauguma jauniklių jau atjunkyti ir mokosi gyventi savarankiškai. Maždaug nuo sausio pabaigos patelės traukė į salas ar ant ledo atsivesti jauniklių. Kovo mėnesį jie baigiami žindyti. Iki balandžio vidurio baigsis ir pilkųjų ruonių poravimosi sezonas. Tada patelės išplauks į jūrą. Patinai taip pat pasitrauks maitintis. Jaunikliai bus palikti likimo valiai maždaug mėnesį. Tačiau nebadaus. Turės sukaupę storą poodinių riebalų sluoksnį – iš šių energijos išteklių ir gyvens: ilsėsis, mėgins judėti, mokysis bendrauti su kitais jaunikliais. Pradėję plaukti ir nardyti, mokysis gaudyti žuvis, kitus organizmus vandenyje ir po truputį patys maitinsis.

Etologė Vaida Survilienė vienintelė Lietuvoje tyrinėja pilkųjų ruonių elgseną laisvėje./ Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Etologė Vaida Survilienė vienintelė Lietuvoje tyrinėja pilkųjų ruonių elgseną laisvėje./ Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vilniaus universiteto (VU) Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja V. Survilienė jau aštuonerius metus tyrinėja pilkųjų ruonių elgseną. VU doktorantės darbo tema – pilkųjų ruonių socialinės elgsenos raida ir steroidinių hormonų poveikis. Jaunoji mokslininkė stengiasi susieti atskiras pilkųjų ruonių elgsenos grandis: kokia veisimosi aplinkos įtaka formavimuisi, kaip keičiasi jauniklio elgsena po atjunkymo, kokia ji pradėjus plaukioti, paauglystėje ir ne poravimosi sezonu.

„Dar mažai žinome apie pilkuosius ruonius, nes didžiąją gyvenimo dalį jie praleidžia vandenyje. Todėl kiekvienas žingsnis, leidžiantis juos geriau pažinti, – didžiulis laimėjimas. Supratę, kaip formuojasi pilkieji ruoniai, galėsime prognozuoti, kas bus, jei keisis aplinka, kaip tie pokyčiai gali paveikti jų elgseną“, – pabrėžė 29 metų tyrinėtoja.

Atlaikę grėsmes

Baltijos jūroje, be pilkųjų ruonių, veisiasi žieduotieji ir paprastieji ruoniai, taip pat bangininių rūšis – jūros kiaulės, bet jų populiacijos, kaip pasakojo V. Survilienė, gerokai mažesnės. XX amžiaus pradžioje Baltijos jūroje galėjo būti apie 100 tūkst. pilkųjų ruonių. Vėliau jų populiacija ėmė drastiškai mažėti – ir dėl ištobulėjusių per pasaulinius karus šaunamųjų ginklų, palengvinusių ruonių medžioklę, ir dėl taršos.

Žvejai medžiotojai per sezoną galėdavo sumedžioti po 20 tūkst. individų. XX amžiaus viduryje Baltijos jūroje liko vos 20 tūkst. pilkųjų ruonių. Dar prisidėjo chemijos pramonė. Pradėti gaminti įvairūs pesticidai ir insekticidai, pavyzdžiui, gerai žinomas dustas (DDT), patekę į vandenį ir į mitybos grandinę, ruoniams kėlė didžiausią grėsmę. Jų organizme šių toksiškų medžiagų susikaupdavo didelis kiekis, patelės tapdavo nevaisingos, jaunikliai gimdavo negyvi, patinai taip pat prarasdavo gebėjimą daugintis. Jau buvo manoma, kad pilkųjų ruonių populiacija visai išnyko, kai devintajame dešimtmetyje vienoje Baltijos jūros saloje buvo užfiksuota maža kolonija, apie 2 tūkst. individų.

Praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį uždraudus žemės ūkyje naudoti dustą ir panašias chemines medžiagas, ruonių populiacija pradėjo smarkiai didėti. Šiuo metu priskaičiuojama apie 25 tūkst. individų.

Iš žvejų tinklų

Pilkieji ruoniai Lietuvos pakrantėje nesiveisia. Tačiau didėjant jų populiacijai Baltijos jūroje, atplaukia ir pas mus. Tikėtina, pasak etologės, kad iš Suomijos, Švedijos ir kitų teritorijų – pasimaitinti ar pailsėti keliaudami paskui migruojančias žuvų rūšis.

„Maždaug nuo 1994 metų žvejai ėmė pastebėti ruonių ir mūsų pakrantėje. Kiek teko bendrauti, nebuvo dar matę savo gyvenime. Tik kai kurie prisiminė girdėję apie juos iš senelių ar prosenelių, – pasakojo V. Survilienė. – Tada žvejai džiaugėsi atplaukusiais ruoniais ir labai juos saugojo. Kartais net maitindavo žuvimis. Tačiau taip daryti nėra gerai. Pilkieji ruoniai labai greitai pripranta. Nėra tokie baikštūs kaip žieduotieji ar paprastieji ruoniai ir minta tomis pat žuvimis kaip žmogus. Išsirenka geriausius organus. Į tinklą pakliuvusiai žuviai, pasak žvejų, gali iškąsti, pavyzdžiui, tik ikrus, nagu perpjauti ir išsitraukti menkės kepenėles. Greitai prisitaiko prie aplinkos, randa būdą, kaip lengviausia prasimaitinti. Kaip ir žmogus.“

Todėl ir kyla konfliktų su žvejais. Ruonių daugėja, jie greitai pripranta lankytis tose vietose, kur gali lengvai rasti žuvų tinkluose ir iš jų išsirinkti. Mokslininkė pati buvo liudininkė tokios situacijos Baltijos jūroje, kai žvejų traukiamuose tinkluose – tik menkės stuburas ir galva, stuburas ir galva... O vandenyje dūksta du jauni patinai, stengiasi iš visų jėgų dar spėti surinkti, kas liko.

Žvejai pasakojo, kad kai kada tekdavo persėsti į irkluojamas valtis, nes įjungtas motoras ruonius veikdavo kaip skambutis, kviečiantis būsimų nemokamų pietų.

„Tokia ta gamta. Reikia išmokti dalytis jos ištekliais, rasti būdų bendradarbiauti, – šypsojosi etologė. – Jau patyrę suomių, švedų, estų žvejai stengiasi nuvilioti pilkuosius ruonius, žvejoti ne tuo pačiu laiku. Jei kas rytą penktą valandą išplauks, ruoniai kaip mat prisistatys. Ir lietuvių žvejai pasakojo, kad kai kada tekdavo persėsti į irkluojamas valtis, nes įjungtas motoras ruonius veikdavo kaip skambutis, kviečiantis būsimų nemokamų pietų.“

Kita vertus, apsisaugoti sudėtinga, nes ruoniai labai greitai prisitaiko. Lietuvoje nuolat žvejojančių įmonių yra nedaug. Už ruonių padarytą žalą žvejams skiriama kompensacija, pagrįsta mokslininkų analize. Lietuvoje pilkieji ruoniai yra griežtai saugoma rūšis. Tokios yra Helsinkio komisijos (HELCOM) rekomendacijos Baltijos jūros šalims: arba išskirti saugomas pilkųjų ruonių buveines, arba priskirti juos saugomoms rūšims.

Suomija, Švedija, Estija turi salynus, kur ruoniai veisiasi, ir tos teritorijos yra saugomos. Jose niekas negali ruonių trikdyti. Tačiau kitose teritorijose Suomija ir Švedija yra nustačiusios (Estija taip pat ketina) tam tikras pilkųjų ruonių medžioklės kvotas. Tačiau jos, pasak tyrinėtojos, nėra išnaudojamos nei Suomijoje, nei Švedijoje dėl pernelyg brangaus medžioklės būdo. Pavyzdžiui, Suomijoje ruoniai žvejojami dviem būdais: tradicinė medžioklė vyksta ant ledo veisimosi periodu; specializuota – kai taikomasi į ruonius, puldinėjančius tinklus. Specialiai parengti narai medžiotojai turi iš didelio nuotolio pataikyti į ruonį ir jį ištraukti, nepalikti jūroje. Dažniausiai sumedžioti gyvūnai yra tiesiog sunaikinami, tačiau vis daugiau atsiranda nevyriausybinių organizacijų, kurios ragina neišmesti nušautų ruonių, o panaudoti. Ruonių mėsa labai maistinga, joje daug seleno, geležies, įvairių mineralų. Riebalinis audinys neturėtų būti valgomas, nes jame susikaupia daug įvairių kenksmingų metalų, organinių teršalų. Pavyzdžiui, Suomijoje, riebalus kaip hidroizoliacinę medžiagą naudoja valtims tepti. Iš ruonių kaulų daromi papuošalai, iš kailio siuvami tradiciniai batai ir drabužiai.

Mažiau ledo, daugiau streso

„Klimato šiltėjimas lemia, kad į Lietuvą patenka ir badaujančių, ne visai išmaitintų jauniklių. Atvesti ant ledo, dėl klimato šiltėjimo, nepastovių orų pradėjusio judėti, skilti, tirpti, jie atsiduria vandenyje ir srovių gali būti nunešami prie mūsų krantų, patelės nebegali sužiūrėti. Tokius jauniklius priglaudžia Klaipėdos jūrų muziejaus reabilitacijos centras. Ir kasmet jų daugėja. Todėl planuojama statyti atskirą jūrų žinduolių ir paukščių reabilitacijos centrą, kuriame bus vykdomi ir moksliniai tyrimai“, – pasakojo V. Survilienė.

Istoriškai pilkieji ruoniai Baltijos jūroje vesdavo jauniklius tik ant ledo. Tačiau šylant klimatui, ledo santalkų mažėja ir patelės priverstos veisimosi laikotarpiu burtis Saremos salose, taip pat Suomijos ir Švedijos pietinių pakrančių salynuose.

Kaip parodė estų atliktas tyrimas, jaunikliams, atsivestiems riboto ploto salose, kur kas mažesnė tikimybė išgyventi. Dėl didelio individų tankio jie greičiau suserga, turi daugiau parazitų ir patiria didesnį stresą nei ant ledo masyvo pasklidusių patelių atsivesti jaunikliai. Kuo daugiau patelių su jaunikliais vienoje vietoje, tuo didesnė tikimybė, kad jauniklis bus sužeistas kitos, savo jauniklį ginančios, patelės. Tankioje kolonijoje ir patinas, siekdamas patelės, gali atsitiktinai sužeisti jauniklį. Taip pat nustatyta, kad tankių kolonijų jaunikliai yra kur kas agresyvesni ir labiau linkę pulti kitus nei retesnių kolonijų bendraamžiai.

Klimatui šylant ir ledui Baltijos jūroje nykstant ruonių jaunikliai patirs vis daugiau stresinių situacijų, taps agresyvesni.

„Klimatui šylant ir ledui Baltijos jūroje nykstant, tikėtina, kad ruonių jaunikliai patirs vis daugiau stresinių situacijų. Jie taps agresyvesni, hiperaktyvūs. Tiriame, kaip tai gali paveikti visą populiaciją. Pavyzdžiui, pastaruoju metu pastebėta vis daugiau pilkųjų ruonių kanibalizmo atvejų, kai jauni ar suaugę patinai puola kitas rūšis, tarkim, jūrų kiaules, taip pat savo rūšies jauniklius, juos papjauna, jais maitinasi, – pasakojo tyrinėtoja. – Sunku paaiškinti, bet tai galėtų būti susiję arba su mitybos išteklių mažėjimu Baltijos jūroje, nes stambios bendrovės tralais išgaudo žuvis nepaisydamos atrankos, arba su elgsenos pakitimais, agresija.“

Gegužės saloje

V. Survilienė tyrinėja jauniklių socialinę elgseną Škotijos saloje Isle of May (liet. Gegužės sala), vienoje didžiausių pilkųjų ruonių tyrimų bazių pasaulyje. Saloje yra tankių teritorijų, kur mažame plote glaudžiasi daugiau nei 40 patelių su jaunikliais, ir kolonijų pakraščių, kur patelės išsibarsčiusios po vieną veda jauniklius ir juos ramiai išmaitina. Mokslininkė stebi, kaip keičiasi steroidinių hormonų koncentracija jauniklių organizme ir kaip ji priklauso nuo aplinkos, kurioje jaunikliai augo. Pirminiais stebėjimais, tų jauniklių, kurie augo tankiose grupėse ir galėjo patirti didelį stresą, seilių kortizolio koncentracija yra kur kas didesnė, o lytinių steroidų, pavyzdžiui, testerono, estradiolio, kurie lemia brendimą ir smegenų raidą priklausomai nuo lyties, koncentracija sumažėja. Keičiasi ir individo formavimasis, jo raida.

Skirtingose pasaulio vietose pilkieji ruoniai veda jauniklius skirtingu metu. Pavyzdžiui, Šiaurės Atlante prie Kanados krantų – gruodžio mėnesį. Šiaurės jūroje prie Škotijos krantų – rudenį. Maždaug nuo spalio pabaigos iki gruodžio vidurio keliolika mokslininkų apsigyvena Gegužės saloje ir stebi atplaukusius veistis pilkuosius ruonius, tiria įvairius jų fiziologinius, genetinius ir morfologinius parametrus. Į salą galima patekti valandą plaukiant laivu ar skrendant sraigtasparniu. Daugiau nėra jokio ryšio – tik internetas. Pilkųjų ruonių tyrimų bazė Gegužės saloje priklauso Šv. Andriaus (St. Andrews) universiteto Jūrinių žinduolių tyrimų institutui, didžiausiam pasaulyje ir atliekančiam tyrimus įvairiose šalyse, taip pat Arktyje ir Antarktidoje.

V. Survilienė pirmą kartą nuvyko į Škotiją dar per biologijos bakalauro studijas VU. Antrame kurse, stebėdama ruonius Klaipėdos jūrų muziejuje, atkreipė dėmesį į jų žaidimo elgseną. Tačiau nebuvo jokių metodikų, kaip tyrinėti gyvūnų elgseną, ir niekas negalėjo patarti. Todėl susirado skaitytų straipsnių autorių dr. Paddy Pomeroy'ų iš Jūrinių žinduolių tyrimų instituto Škotijoje ir pasiprašė priimama į praktiką pagal ERASMUS programą. Trečio kurso pabaigoje lietuvė pradėjo pirmus pilkųjų ruonių stebėjimus laisvėje. Kelionės į Gegužės salą per ruonių poravimosi sezoną nenutrūko iki šiol. Šią savaitę mokslininkė vyksta aptarti tyrimų rezultatų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"