TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GAMTA

Ką profesorius R. Pakalnis veikia pelkėje

2016 11 05 6:00
"Kuo ilgiau gyvenu, tuo tūkstantmetė pelkė man darosi įdomesnė", - sakė Romas Pakalnis. Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Dešimt metų į pamario Aukštumalos pelkę (Šilutės r.) iš Vilniaus nuolat važinėjantis garsus šalies gamtininkas dr. Romas Pakalnis, paklaustas, kuo jį ši vieta taip domina, atsakė: „Atvirai pasakysiu – suveikė ambicijos. 1902 metais vokiečių botanikas Carlas Alfredas Weberis parašė apie ją knygą. Šią pelkę žino viso pasaulio pelkėtyrininkai, o mums Aukštumala iki šiol kažkodėl nebuvo įdomi.“

Vokiečių botaniko knyga „Apie Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltoje augaliją ir vystymąsi lyginant su kitomis Žemės aukštapelkėmis“ buvo apskritai pirmoji pasaulyje monografija apie pelkę. Ji laikoma pelkių aprašymo etalonu. 2002 metais išversta ir į anglų kalbą, tapo prieinama viso pasaulio pelkėtyrininkams.

C. A. Weberis pelkę ištyrinėjo Rytų Prūsijos žemės ūkio ministerijos užsakymu, nes buvo numatyta ją eksploatuoti. Čia jis lankėsi du kartus. Pirmą sykį dvi savaites buvo apsistojęs 1898 metais, o vėliau patikslinti savo tyrimų dar dešimčiai dienų buvo atvykęs 1900 metais. Šilutės apskritis tuomet priklausė Rytų Prūsijai. Pirmieji sausinimo grioviai pelkėje iškasti XIX amžiaus pabaigoje.

Užgautos ambicijos

„Knyga atskleidė ne tik Aukštumalos struktūrą, joje vykstančius procesus, bet ir bendrąsias Europos aukštapelkių ypatybes, raidos etapus. Tačiau Lietuvoje iki dabar ši pelkė buvo niekam neįdomi, – stebėjosi Lietuvos botanikų draugijos prezidentas R. Pakalnis. – Tai užgavo mano ambicijas. Pasaulio mokslininkams žinoma knyga – apie mūsų pelkę. Juk tai mūsų kultūros dalis. Gerai, kad bent šiemet knygą išvertėme į lietuvių kalbą.“

Užgautos ambicijos mokslininką`kas mėnesį iš sostinės atveda į pelkę. „Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau patinka pelkė, – šypsodamasis sakė Lietuvos edukologijos universiteto profesorius R. Pakalnis. – Nustebsite kodėl. Todėl, kad pelkėje ramu. Čia jokio šurmulio. Tik vėjelis pučia, lapai šlama, vienas kitas paukštelis praskrenda. Esu kilęs iš Utenos krašto, man pelkės nesvetimos, buvo vaikystėje viena netoliese. O dabar šį, galima sakyti, gyvą organizmą, nuolatos vykstantį procesą suaugusiam žmogui jau gana įdomu stebėti. Miškas, palyginti su pelke, yra trumpaamžis.“

Veikti pelkėje mokslininkui yra ką – gelbėjamas išlikęs dar gyvybingas trečdalis Aukštumalos. Svarbu matuoti vandens lygį, stebėti, kaip atsikuria augalija, aukštapelkės ekologinės sąlygos. Kartą Vokietijoje per mokslinę konferenciją R. Pakalnis buvo pristatytas taip: „O dabar pristatau tą laimingiausią žmogų, kuris vykdo tyrimus Aukštumaloje.“

Netekome 50 proc. pelkių

Kodėl taip nutiko, kad daugelį dešimtmečių niekas į pelkes rimtai nežiūrėjo? Atsakymą galima rasti žvelgiant į istoriją. Pirmiausia, pelkių likimui neigiamą įtaką padarė visuomenės žinių stoka. Žmonėms atrodė, kad iš klampynių su bedugniais akivarais – jokios naudos, tik uodai ir pasakų kipšai ten veisiasi. Dar tarpukario Lietuvoje buvo planuota jas nusausinti ir paversti dirbamais laukais. Tik tada tokiems užmojams pritrūko lėšų. Bet kaimų skirstymas į vienkiemius irgi turėjo įtakos. Gavęs žemės su pelke žmogus natūraliai norėjo padidinti dirbamąjį plotą.

Sovietmečiu prasidėjo masinė melioracija, agronomai buvo išugdyti taip, kad pelkes vertintų tik kaip neišnaudotus rezervus. Didinant derlingos žemės plotus nuo XX amžiaus pradžios iki 1980 metų buvo nusausinta 50 proc. Lietuvos pelkių. Tuo metu Lietuvoje nebuvo nė vieno rimto mokslininko pelkėtyrininko, galinčio sustabdyti šį procesą.

Ir tik prasidėjus Atgimimui žaliųjų iniciatyva Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio parlamentas priėmė gamtosauginę rezoliuciją, raginančią uždrausti melioratoriams naikinti miškelius, pelkes, tiesinti upes. R. Pakalnis tuomet buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio pirmojo Seimo narys. Jis dalyvavo rengiant 12 strateginių Lietuvos valstybės raidos dokumentų, tarp jų – ir gamtosaugos.

Turistų ir mokslininkų trauka

Nemuno deltos regioniniam parkui priklausanti Aukštumala, kurioje dar daug tikros pelkės grožio, traukia turistus. Kad jie šį unikalų gamtos kampelį labiau pamėgtų ir suprastų, kodėl jį reikia saugoti, neseniai atnaujintas pažintinis takas. Per pelkę jis nusidriekė 1200 metrų – iki gražiųjų ežerėlių, jų čia iš viso yra apie 360. Pelkės spalvos traukia ir vestuvininkus – gamtininkai ne kartą matė čia rengiamas fotosesijas.

„Medinis takas, spėju, bus ilgaamžis, nes jis su vandeniu nesisieja, nutiestas ant paklotų plastikinių vamzdžių“, – pasakojo R. Pakalnis. Dar šiemet turėtų pasirodyti jo kartu su kolegomis gamtininkais plačiajai visuomenei parengta knyga apie Aukštumalą. Naujai mokslinei knygai prireiks šiek tiek daugiau laiko.

Norėdami pamatyti pasaulyje žinomą Aukštumalą, šį rudenį į tarptautinę pelkėtyrininkų konferenciją buvo atvažiavę apie 60 mokslininkų iš viso pasaulio. Pranešimą konferencijoje skaitė ir R. Pakalnis. Kolegoms mokslininkams buvo įdomu pamatyti vakarinėje pelkės dalyje esantį telmologinį draustinį, taip pat susipažinti, kaip šiuo metu atkuriama seniau nusausintos pelkės dalis. Ant kitados iškastų sausinančių griovių dabar statomos užtvankėlės (jų bus daugiau nei tūkstantis). Tokiu būdu siekiama atkurti visus pelkėje natūraliai vykstančius procesus.

Kovojant su klimato kaita

Pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai vis garsiau kalba apie pelkių teikiamą naudą. Šios ekosistemos palaiko upių, ežerų, gruntinio vandens lygį, mažina potvynių poveikį, stabilizuoja vietos klimato sąlygas. Vien jau ko verta raistuose augančių kiminų savybė tuščiavidurėmis ląstelėmis sugerti 30 kartų daugiau drėgmės, nei sveria pats augalas. Paskui visą tą drėgmę pelkių samanos atiduoda aplinkai, vėsina ją ir gaivina.

Pelkių vaidmuo labai reikšmingas ir kovoje su klimato kaita – pelkės organinės anglies pavidalu kaupia anglies dvideginį, metano dujas, azoto oksidą ir saugiai juos „užrakina“ durpėse. Be to, mokslininkų įrodyta, kad dulkių dalelės pagal termoforezės principą juda žemesnės temperatūtos link ir nusėda pelkėse. Todėl baltarusių mokslininkai net rekomenduoja šalia miestų, kuriuose yra iki 20 tūkst. gyventojų, durpynų neeksploatuoti 5 km spinduliu, o kur daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų – 25 km spinduliu. Priežastis paprasta – kad būtų kur nusėsti didelių miestų dulkėms.

Kaip pasakojo pelkę tyrinėjantis mokslininkas, pasaulyje gaminama apie 300 rūšių substratų, visų jų pagrindas – durpė. „Didžiausias pavojus pelkėms – ne tik sausinimas, bet ir jų išteklių naudojimas. Apie tai konferencijoje kalbėjomės su pasaulio pelkėtyrininkais. Reikia visiems susimąstyti ir apsispręsti, kaip turime elgtis su pelkėmis. Jų nauda akumuliuojant šiltnamio efektą sukeliančias dujas penkis kartus viršija naudą, kurią gauname iš pelkėje esančių išteklių – durpių ar medienos, – sakė R. Pakalnis. – Todėl daug naudingiau būtų, jei substratų gėlėms ir daržovėms auginti būtų galima pasigaminti kitokiu būdu. Išeičių ieškoma. Atrodo, kad mokslininkai jau rado tą būdą, kaip substratų pagaminti neeksploatuojant pelkių.“

Kiminus augins laukuose

Pasak R. Pakalnio, baigus eksploatuoti durpyną reikia iš naujo „paleisti“ pelkėdaros procesą – sudaryti sąlygas pelkei atsinaujinti, pasėti kiminų. Per septynetą metų toje vietoje vaizdas vėl turėtų būti panašus į pelkę. Tik durpynai natūraliai susidarys gana lėtai, augs po milimetrą per metus, nes tiek kasmet suyra apatinės kimino dalies.

„Tačiau Vokietijoje jau atliekami labai įdomūs bandymai – kiminai pradėti auginti kaip cukriniai runkeliai ar morkos laukuose. Jie pasėjami, trejus metus auginami, tada nupjaunami ir naudojami substratams gaminti“, – pasakojo profesorius ir vylėsi, kad netolimoje ateityje nereikės durpių kasti iš pelkių, nes substratų gamybai kiminų bus galima užsiauginti ir laukuose.

R. Pakalnis tikino, kad Lietuvoje pelkių dar yra nemažai – jos sudaro apie 6 proc. teritorijos. „Vokietijoje pelkių likę jau tik fragmentai. Kol nebuvo iškastas Dortmundo kanalas, vakarinėje Vokietijos dalyje tvyrojo ištisiniai pelkynai, pavyzdžiui, 90 proc. Eseno žemės sudarė pelkės. XIX amžiuje čia gyventojų skaičius padidėjo dešimt kartų, reikėjo žemės, todėl teritorija pradėta sausinti. Vokietija buvo priėmusi ir vidinės kolonizacijos programą. Aukštumalos pakraščių apgyvendinimas – taip pat tos programos dalis. Žmonėms išnuomojo žemę palei pelkę, jie ten apsigyveno ir dirbo“, – aiškino R. Pakalnis.

Pelkininkų derlius

Kolonijiniai kaimai Aukštumalos labai nesuniokojo, mat XX amžiaus pradžioje dirbta be galingos technikos, be vandens pumpavimo įrenginių. Išlikusiose archyvinėse nuotraukose matyti, kokie išmanūs buvo šalia pelkės įsikūrę gyventojai. Jie ne tik kasdavo durpes, bet durpynuose užaugindavo daug ankstyvųjų bulvių, daržovių, kurias veždavo parduoti į Karaliaučių, Tilžę, Klaipėdą ir net Hamburgą.

„Tuo metu aplink pelkę gyveno apie du tūkstančius gyventojų, buvo įkurta daug kolonijinių kaimų. Arklius žmonės apaudavo medinėmis klumpėmis – kad kanopos neklimptų į pelkę, o vežimai turėdavo plačius ratus. Ir dabar naudojamos panašios „technologijos“ – traktoriukai po pelkes važinėja plačiais ratais. Pelkininkai jau XIX amžiuje tokius buvo išbandę“, – teigė pašnekovas.

Profesorius pelkę pamėgo rimtai. Be jos negali net grįžęs į Vilnių – savo sode pasodino kiminų ir užsiveisė spanguolių. „Kiminų yra keliolika rūšių, vieniems labiau tinka drėgnesnės vietos, kiti, pavyzdžiui, raudonesnės spalvos, geriau veši sausesnėse vietose, jei pastebėjote, auga ant kupstų pelkėse. Tokie labiau augs ir sode“, – pasakojo gamtininkas ir išdavė paslaptį, kaip tai padaryti. Kad kiminai prigytų, pirmiausia reikia juos pridengti šiaudais. „Šiemet savo sode jau kibiriuką spanguolių pririnkau“, – pasigyrė R. Pakalnis.

Veikiantis durpynas

Šiuo metu pelkės ekosistemų atkūrimo darbai vyksta trečdalyje Aukštumalos. Du trečdaliai pelkės – eksploatuojamas durpynas. Durpės čia kasamos jau 130 metų. Kadangi jų klodai siekia 6–7 metrus, greitai visų durpių neįmanoma iškasti.

Šilutėje veikianti ir durpyną eksploatuojanti Vokietijos įmonė yra įdarbinusi apie 120 vietinių gyventojų, išveža ne žaliavą, o jau pagamintus substratus. „Durpės kasamos ne ekskavatoriais, o vakuuminio durpių surinkimo mašinomis, jos siurbia viršutinį išdžiūvusį durpių sluoksnį tik apie 15 milimetrų. Paskui mašina vėl pervažiuoja, supurena ir laukia, kol išdžius. Kai tokių darbų nuotraukas parodžiau konferencijos dalyviams, jie buvo nustebę, kad Lietuvoje dirbama tokia modernia technika. Be to, galima pagirti, kad tai socialiai atsakinga įmonė. Ji kaupia pinigų pelkei atkurti. Baigus eksploatuoti durpyną ir šioje dalyje bus paleistas pelkės atkūrimo mechanizmas“, – sakė R. Pakalnis. Paklaustas, kada jam pelkė gražiausia, profesorius atsakė, kad nėra metų laiko, kada ji būtų negraži.

„Kai 2011 metų birželį čia buvo kilęs didelis gaisras, viskas kvepėjo pragaru, didžiulio vėjo genama ugnis šlavė viską iš eilės, įspūdį darė net ir tokia pražūtinga gamtos stichija, – prisiminė jis. – Dabar įdomu stebėti, kaip gaisravietėje natūraliai atsikuria pelkės augalija. Atokesnėse vietose pasodinome kiminų, stebime, kaip jie augs.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"