Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
GAMTA IR AUGINTINIAI

Kadagį vertina ir žolininkai, ir vaistininkai

 
2017 03 13 15:21
Kadagio uogos liaudies medicinoje naudojamos įvairiausiems negalavimams gydyti. Jūrtės Mičiulienės nuotraukos

Daugelį metų rinkdama informaciją apie medžių galias ir jų naudą, Daiva Červokienė atskleidė ne tik tai, už ką mūsų krašto lapuočius bei spygliuočius vertina žolininkai ir vaistininkai, bet ir pateikė įdomių, su jais susijusių papročių, tradicijų, istorijos žinių. Neseniai išleistoje knygoje „Kaip gydo medžiai“ visapusiškai aprašiusi populiariausius Lietuvoje augančius medžius autorė ragina dažniau juos prisiminti.

Pasirėmusi garsios šviesaus atminimo žolininkės, vaistininkės Eugenijos Šimkūnaitės sudarytu medžių horoskopu (kiekvienam mėnesiui priskirta po medį pagal tai, kurį mėnesį jis daugiausiai naudos teikia) D. Červokienė pateikia daug informacijos apie medžių naudą sveikatai ir vidinei darnai.

Kovas – kadagio mėnuo

Pasak autorės, šis ankstyvą pavasarį savo žaluma ryškiai išsiskiriantis spygliuotis neatsiejamas ir nuo Verbų sekmadienio, kuris dažniausiai švenčiamas kovo mėnesį. „Pašventinta verba, kadagio ar žilvičio šakelė laikyta šventa, magiška, suteikianti gyvybės jėgos, sauganti nuo ligų. Šv. Velykų rytą su šventinta verba žmonės apeidavo trobesius, tvartus, laukus, net kiemo medžius – kad visi būtų sveiki, apsaugoti nuo nelaimių ir tamsybių, – pasakojo D. Červokienė. – Sėdami javus sutrintų verbos spyglių įmaišydavo į pirmos sėtuvės grūdus. Verbos šakelę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų pasėlių. Šakele sukirsdavo vaikams – kad greičiau augtų.“

Gamtoje Daiva Červokienė nuolat ieško įspūdingų, akį traukiančių medžių.Asmeninio almubo nuotrauka

Kadagio šventumo magija, pasak D. Červokienės, ateina iš gilios senovės. Kaip ąžuolai, liepos, uosiai, eglės ir pušys jie irgi laikyti šventais. Knygos autorė, nuo studijų metų kraštotyros ekspedicijose kaupė žinias ir apie su medžiais susijusius papročius. Tokių yra nemažai. Pavyzdžiui, degančių kadagių šakelių ir uogų dūmais buvo smilkomos patalpos kilus infekcinių ligų epidemijoms. Kaip pasakojo D. Červokienė, iki šių dienų gajus paprotys laikyti namuose pašventintą verbą su kadagio šakele – manoma, kad tai namus saugo nuo perkūnijos ir piktųjų dvasių. Yra net patarlė: „Pamačlyvas (naudingas) kaip kadagio uoga“.

Saugomi kadagiai

Lietuvoje gamtininkai žino savaime augančią kadagių rūšį – paprastąjį kadagį (Juniperus communis). Auginami dar ir dekoratyvūs – kazokinis (Juniperus sabina) ir virgininis (Juniperus virginiana). Kaip pastebėta, kadagiai auga lėtai – dvidešimtmetis būna vos pusmetrio. Lietuvoje trisdešimt kadagynų yra pripažinti atitinkantys Europos bendrijos buveinės reikalavimus. Jų bendras plotas sudaro apie kvadratinį kilometrą. Šios teritorijos yra saugomos.

Liaudies medicinos žinovai labai giria kadagių vantas. Esą, tai geriau už kiniškas adatas (akupunktūrą).

Didžiausi pagal plotą yra Šaukllių riedulyno (Salantų regioniniame parke), Margupio (Jurbarko rajone), Kauno marių (prie Arlaviškio gyvenvietės) ir Dainavos girios kadagynai.

Aukščiausias Lietuvoje yra Labanoro regioniniame parke augantis Gaigalinio kadagys, siekiantis 13,8 metrų aukščio. kamienas žmogaus krūtinės aukštyje – pusmetrio apimties.

Ne vienas sodininkas knygos autorei teigė, kad ne kiekvienam iš miško parneštas kadagys prigyja. Nors jis atsparus šalčiams, bet labai jautrus užterštumui. Kadagiui reikia švaraus dirvožemio, gryno oro, atitinkamos ktų augalų kaimynystės. Mokslininkai teigia, kad vienas hektaras kadagių per parą išskiria apie 30 kilogramų fitoncidų, kurie naikina mikrobus. „Todėl kadagynai laikomi savitomis gydyklomis, – teigė knygos autorė. – Jei miško oras yra tūkstantį kartų grynesnis nei miško, tai kadagynų tiek pat grynesnis nei paprasto miško.“

Turi antiseptinių savybių

Kadagio uogos bręsta ilgiau nei kitų medžių. Nužydėję gegužės mėnesį rudeniop užmezga mažus vaisius. Pirmais metais jie būna žali, antrais melsvai juodi. Ant vienos šakutės būna ir jaunų, ir jau subrendusių. Šios uogos turi antiseptinių, uždegimus slopinančių savybių, malšina skausmą, lengvina atsikosėjimą, gerina medžiagų apykaitą, stiprina skrandį ir žarnyną. Tik, kaip pabrėžė knygos autorė, svarbu nepadauginti, nes perdozavimas gali sudirginti, sutrikdyti inkstus, sukelti apsinuodijimą. Spygliai turi daug vitamino C, todėl iš jaunų spyglių galima retkarčiais išsivirti arbatos.

Bene daugiausiai žinių apie vaistingąsias kadagių savybes knygos autorei papasakojo žinomas vaistininkas dr. Juozas Vasiliauskas. Medicinoje kadagių vaisiai naudojami dėl eterinio aliejaus, kuris varo šlapimą, žadina bronchų, tulžies sekreciją. Šis aliejus kartu yra ir puiki išorinė antibakterinė priemonė žaizdoms, uždegimams gydyti. Nuo seno žmonės žinojo, kad kadagių eteriniu aliejum galima puikiausiai dezinfekuoti statines, kuriose konservuojamos rudens gėrybės.

Salantų regioniniame parke yra Lietuvos tundra vadinamas šauklių riedulynas-kadagynas. Čia 162 ha plote pasigrožėti galima ir įspūdingais kadagiais, ir 10 tūkstančių metų senumo ledynmečio paliktais rieduliais.Salantų regioninio parko archyvo nuotrauka

Vieną kitą melsvą kadagio uogą įsimetus į burną galima pagerinti apetitą, virškinimą, žarnyno peristaltiką. Įdomių žinių apie kadagį D. Červokienė aptiko istorijoje. Pavyzdžiui, Rusijoje XVII amžiuje egzistavo vadinamoji kadagių prievolė. Į Maskvą iš aplinkinių regionų kadagiai buvo vežami dideliais kiekiais – aliejui ir etanoliui gaminti. Iš etanolio gamino degtinę, kuria gydė daugybę ligų, o aliejų vartojo kaip antiseptinę priemonę žaizdoms, nudegimams, nušalimams gydyti.

Kadaginė vanta

„Liaudies medicinos žinovai labai giria kadagių vantas. Esą, tai geriau už kiniškas adatas (akupunktūrą). Tiesa, tokios vantos labiau tinka stiprių pojūčių mėgėjams“, – teigė D. Červokienė. Pasak jos, pirtininkai kadagio vantas laiko vienomis iš geriausių. Kadangi šis augalas išskiria daug fitoncidų, todėl vantos labai padeda nuo radikulito, reumato, asteochondrozės, peršalimo, odos, nervų ligų. Tik tokia vanta turi būti tinkamai paruošta: pirma išmirkyta šaltame vandenyje, paskui apipilta karštu vandeniu, vėl merkta į šaltą, paskui vėl į karštą. Prieš periantis kadagine vanta patariama kūną patepti medumi ar aliejum. Knygelės autorei Dzūkijos kaimų žmonės labai gyrė kadagines vantas – esą jos padeda nuo sąnarių skausmų.

Knygelėje pateikiama nemažai įvairių receptų. Pavyzdžiui, nuoviras iš kadagio uogų tinka bronchitui, laringitui, kosuliui gydyti. Uogas užpylus degtine ir palaikius dvi savaites, tokiu antpilu galima įtrinti skaudančius sąnarius.

Arlaviškių kadagyne prie Kauno marių auga apie šimto metų senumo kadagiai.Jūartės Mičiulienės nuotrauka

„Kadangi kadagiai auga vadinamomis plėtromis, didesniais plotais, tokias vietoves vadina kadagynais, o tuose kadagynuose atsiradusioms gyvenvietėms duodavo kadagio vardą. Suprantama, skirtingose šalyse tai skamba skirtingai, – pasakojo D. Červokienė. – Pavyzdžiui, Orša, Možaiskas, Ženeva – kilę nuo kadagio.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"