Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Liūdno šuns istorija

 
2015 12 05 6:00
Dideliame lauke šalia Kairėnų kapinių apsigyveno vienišas liūdnas šuo. Asmeninio albumo nuotraukos

Šalia sostinės, Kairėnų kapinių plyname lauke, jau porą metų gyvena vienišius: didelis vilkšunis, neprisileidžiantis žmonių, tačiau priimantis geradarių maistą. Aplinkiniai suka galvas, kas galėjo taip nuskriausti gyvūną, kad geriausias žmogaus draugas pasirinko vienatvę.

Vilnietis Rokas, važiuodamas nuo Naujosios Vilnios, kartais suka pro Kairėnų kapines. Priešais jas plyti nemenkas laukas, kurio viduryje sėdi... didelis šuo. „Girdėjau, kad šuo visai neprisileidžia žmonių, tačiau gyvenantieji šalia jį maitina ir kiek galėdami globoja“, – LŽ pasakojo vyras.

Šalia lauko, kuriame apsigyveno į vilkšunį panašus šuo, namus turinti Marija patvirtino šią liūdną istoriją. Būtent ją gyvūnas prisileidžia arčiausiai, nors vis tiek laikosi pagarbaus atstumo.

Ėmėsi globoti

Kai prie Kairėnų kapinių pasirodė šis šuo, ne visi gyvenvietės žmonės apsidžiaugė tokia draugija. Pasak Marijos, atsirado teigiančiųjų, jog keturkojis pjauna vištas, krečia kitokias eibes. „Išsigandome, kad kas nors tą šunį tiesiog nunuodys, – kalbėjo moteris. – Šėrėme jį, o visą praėjusią žiemą, per pačius didžiausius šalčius nešėme pašildytą maistą ir vandenį. Juk gaila gyvūno. Nors jis tiesiog pabėgdavo pamatęs žmogų, palikdavome maistą ir pasitraukdavome, kad paėstų.“

Marija atkakliai bandė prisijaukinti vienišių. Nuolat eidavo jo lankyti su savo šuneliu, vesdavosi ir anūkę, vyrą, kasdien nešdavo maisto. Ilgainiui vilkšunis ėmė sekioti paskui moterį, tačiau arti vis tiek neprisileido. Kai ji eidavo pasivaikščioti į šalia esantį mišką, šuo sekdavo iš paskos, bet išlaikydavo nemenką atstumą.

Pernai žiemą Marija su vyru išvyko atostogų, bet paprašė savo suaugusių vaikų kasdien pašerti šunį. Gyvūną maitino ir kaimynai, pašaro atnešdavo labdaros darbuotojai. Pašnekovė tikino, kad maisto keturkojui pakanka, jis tikrai nebadauja. „Tačiau šuniui reikia ne tik ėdalo, bet ir meilės. Ilgai ir atkakliai bandžiau prie jo prieiti, paglostyti, maniau, galėsiu parsivesti namo ir pasiūlyti draugystę. Nepavyko. Jis iki šiol nesileidžia glostomas, bijo“, – liūdėjo moteris.

Dabar baikštus šuo jau turi šiltą būdą ir užtektinai maisto.

Nakvoja būdoje

Dabar šuo įsikūrė visai netoli Marijos namo, tik kitapus gatvelės. Moteris su vyru pastatė jam būdą, paklojo kailį, šiaudų, kad gyvūnui būtų šilta ir jauku. Vienišius jau nakvoja toje būdoje, turi ir savo indelius maistui bei vandeniui.

„Anksčiau šuo tiesiog sėdėdavo vidury lauko, o dabar įsitaisė būdoje. Ateina ir į mūsų kiemą, nes visada laikome atidarytus vartus. Bet gyvena jis pagal savo taisykles. Štai kad ir šiandien rytą nunešiau maisto, šuo išlindo iš būdos, pasirąžė, paėdė. Tačiau spaudžia širdį, kad negaliu jo paglostyti, – bėga šalin, jei tik pabandau“, – aiškino moteris.

Ledai pamažu tirpsta

Iš visų šunį maitinančių geradarių jis tik Mariją prisileidžia arčiau. Nuo kitų pabėga ir grįžta paėsti tada, kai žmonės pasišalina. Moteris pasidžiaugė, kad ilgai ir kantriai jaukinamas gyvūnas, jai priėjus prie būdos ir atnešus maisto ar vaikščiojant su juo po mišką, retkarčiais baukščiai paliečia ją snukiu – lyg dėkodamas už globą. Šuo puikiai sutaria ir draugauja su Marijos bei kitų kaimynų augintiniais. Jų nebijo. Moteris planuoja artimiausiu metu iš gyvūnų prieglaudos paimti vilkšunių veislės šunelį, nes tikisi, kad naujas įnamis padės dar labiau prisijaukinti liūdnąjį vienišių ir jis pagaliau leisis mylimas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"