Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Paupiuose ėmė darbuotis neįprasti medkirčiai

 
pixabay.com

Lietuvoje pavasaris ir dar – Nepriklausomybės atkūrimo diena. Šiandien galime sakyti drąsiai – mums niekas nieko nedavė, mes viską sukūrėme patys. Tačiau kūryba – niekada nesibaigiantis ir nenutrūkstantis procesas. Kad pamatytume jos rezultatus, turime ilgai plušėti, aukoti savo laiką. Tačiau ne tai svarbu – mums kur kas labiau rūpi, kad visa tai perduosime savo vaikams, kad tą patį darys ir jie. Kitos Lietuvos ir kitos jos gamtos nebus.

Mūsų gamta – kaip reta jautri, reikalaujanti nuolatinio dėmesio. Labai sunku vienu metu galvoti apie ją visą, nes gamtos įvairovė didelė, jos atskiri elementai skirtingos būklės – vieniems reikia pagalbos, kitiems – tik supratimo. Todėl visa tai galime nuveikti kartu, darydami visai skirtingus, bet gerus darbus gamtai.

Kaip jums atrodo šis pavasaris? Tik nesakykite, kad jis šaltas, kad drėgnas. Jis yra puikus, o mes turėtume suprasti, kad kol kas esame tik pačioje tikrojo pavasario pradžioje. Nieko kito, kaip kad daro dabar, ji atlikti negali – tiesiog to visai nereikia. Mums gali būti nuostabu ir keista, kad neskuba paukščiai, žibuoklės ir vabzdžiais, bet...

Taigi ko skųstis? Jau apsiskraidė bitės, vadinasi, jų namuose viskas gerai. Pargrįžo ir tebegrįžta paukščiai. Atkuto žvėrys. Štai dabar mes išsiruošėme į miškus, į laukus ir kartu su jumis pamatysime viską.

Jau gieda juodasis strazdas. Tiesa, negalime pasakyti, ar tas, kurį matote ir girdite jūs, jau parskrido iš žiemaviečių. Kai kurie juodieji strazdai sėkmingai peržiemoja ir pas mus. Taigi, jie turėjo pradėti giedoti pirmieji. Tačiau dabar jau visi vienodi.

Panašiai žvelgiame į zyles, kėkštus ir net smilginius strazdus. Beje, kad negalvotume, jog pas mus visi paukščiai tik skrenda, turiu priminti, kad svirbeliai dar čia, dar neatsisveikino.

Tikrai – prieš savaitę stebėjau juos savo kaimyno sode, kur jų negausus, bet balsingas ir labai aktyvus pulkelis traukiojo nuo šakelių ir lesė putinų uogas. Taip pat dar neišskrido vandeniniai strazdai, sniegstartės, tūbuotieji suopiai. Ko jiems skubėti – suspės, nes perėti visi jie pradės tik po 2–3 mėnesių.

To nepasakysi apie kai kuriuos mūsų paukščius. Mes gal ir ne visi žinome, kad anksčiausiai perėti pradeda ne bet kas, o pilkosios žąsys. Tai jos sugrįžta dar žiemą, apsnigtuose nendrynuose susiranda lizdavietes ir nuo jų nesitraukia. Kai kiti paukščiai grįš į savo ežerus, žąsys jau perės.

Nors naktimis dar užklumpa laipsnio kito šaltukas, šiltos dienos net ir be saulės yra lemtingos ežerų ledui. Daugelio Pietų, Vidurio Lietuvos ežerų ir tvenkinių ledas jau visai sutežo, pajuodo, jame atsivėrė properšos. Ko gero, pats tipiškiausias šiame regione – Žuvintas.

O taip, Žuvinto ežeras rudenį ir žiemos pradžioje užšąla, užsitraukia ledu labai anksti. Ir ledas čia būna storas. Tačiau pavasarį jis ištirpsta labai greitai. Beveik 1 000 hektarų ežeras turi savo ypatingą režimą.

Ar pamenate klasikus? „Nesustabdysi upės bėgimo“... Kažkodėl po tokių žodžių prisiminiau sulą – prieš savaitę apie ją kalbėjome mūsų laidoje, o paskui šis pavasario skanumynas staiga tapo taip įdomus visiems. Jau pradėjo tekėti ir beržo sula, taigi – skanaus. Tačiau norime priminti – jei jau tekinote klevų sulą, nepalikite jums taip dosniai skanėstus dalinusių medžių sužeistų. Būtinai pragręžtas skyles užkalkite mediniais kaiščiais ir užtepkite sodo tepalu. Žaizdos turi užgyti.

Beje, dar prisiminiau kiekvieno pavasario vaizdą – sula aptekusius paupio beržų kelmus. Paklausite, ar čia medkirčiai taip paliko? Na, medkirčiai... bebrai. Dabar – jų atgimimas, nes medžių ir ypač krūmų žievė minkšta, atšokusi. Be to, pavasaris – statybos, namelių ir užtvankų tvirtinimo, urvų ir trobelių valymo metas. Žodžiu, darbymetis...

Bebrai retai kada pasirodo dieną. Jų metas – prieblanda, rytai ir vakarai, naktys. Tokiu metu dažnai ir suokia strazdas giesmininkas. Arba liepsnelė. Bebrų sujudimas pavasarį simbolizuoja pavasario atgimimą. Tačiau tuo, atrodo, ne visi esame patenkinti.

Bebrai per paskutinius keletą dešimtmečių tapo pačiais įprasčiausiais mūsų gyvūnais. Ko gero, taip jie jautėsi tik labai seniai, gal prieš tūkstantį metų... Tačiau taip sekasi ne visiems. Štai ir vėl žvalgomės kurapkų... O jų nematyti. Atrodo, ir žiema buvo palanki, nesunki, ir lesalo nestigo – o kurapkų ir vėl reta.

Visoje Europoje šios rūšies būklė kelia nerimą. Ko gero, netgi dar daugiau: ji yra pavojinga. Neturime atsakymo, kodėl taip yra. Žinoma, galima nemažai priekaištų išsakyti perinčias kurapkas naikinantiems šienavimo agregatams, intensyviam laukų purškimui. Kažkada priežastis buvo ir medžioklė. Tačiau Lietuvoje kurapkos jau senokai nemedžiojamos, o būklė netapo geresnė – matyt, priežasčių reikia ieškoti kitur.

Mes jau esame kalbėję apie tai ir žinome, kad pilkoji kurapka yra rūšis ateivė iš pietesnių regionų. Tačiau pamename visai nesenus laikus, kai kurapkos gerai gyvavo net ir sunkesnėmis gamtinėmis sąlygomis – juk pačios pavojingiausios joms yra giliasniegės žiemos. Matyt, šia rūšimi daugiau turėtų domėtis mokslininkai...

Taigi, spėliojimai čia nieko verti. Reikia tyrimų ir žinių. Mes daug ką galėtume išspręsti, jei suprastume gamtos procesų esmę, pagaliau – jei mokėtume gamtos mokslo abėcėlę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"