Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Piemenėlių ganymas

 
2017 08 25 17:56
Tulžio Ašakos nuotraukos

Šermukšniai jau seniai raudoni ir po truputį jų spalva vis tamsėja, sodrėja. Seniai į juos žiūriu. Metams bėgant pastebėjau, kad jų uogos sirpsta vis greičiau ir greičiau, vos pražysta, žiūrėk – jau žalios kaip žirniai, tik mirktelėk – jau kruvinos.

Jei į šermukšnius nežiūrėtume, tai apie artėjantį rudenėlį liudytų iš visų pusių puolanti mokyklinių prekių reklama. Tokie laikai. Anksčiau žmogus pagal augmeniją ir gyvūnų elgseną stebėdavo metų kaitą, o dabar – pagal interneto ir televizijos reklamą. Taigi, vasarėlė tuoj tuoj pasibaigs ir apie ją galėsime prisiminti pirštu stumdydami per vasarą pripleškintas nuotraukas savo išmaniuosiuose telefonuose.

Nors į mokyklą jau seniai neinu (kažkada pasakė daugiau neateiti), bet kol šilta, vis mokausi. Mokausi pagauti žuvį. Gaudau gaudau ir vis neišmokstu žmoniškai – užmesti meškerę ir ištraukti žuvį. Dažniausiai užmetu – ir tuščia. Rodos, kad ne ten metu, ne taip traukiu, ne tą dieną išvažiavau žvejoti arba ne į tą ežerą, o kartais – kad net ne toje šalyje gimiau.

Rodos, imtum ir mestum tą žvejybą. Taip padarytų kiekvienas ilgai nieko nesugaunantis normalus žmogus. Bet ne žvejys. Štai ir aš – vėl pasiėmęs savo botagą čaižau vandenį be jokios naudos, tarsi vaikas balą su rykšte. Žuvys! Kur jūs, rupūžes gauruotos!?

Rytas vėsus ir, matyt, šaltakraujėms žvynuotosioms šalta. Nekimba. Įdomu, kaip tokiu oru jaučiasi undinė? Įtariu, kad žvynuotoji jos pusė šąla daugiau, o kita – mažiau. O galvą jai skaudą priklausomai nuo slėgio.

Kol neįdienojo, taip ir nesulaukiau jokio kibimėlio. Saulutei pašildžius vos stipriau sujudo aukšlikės ir užkibo pirmas rainuotasis. Valio! Gal jau pajudės – pats sau ūpą kėliau. Panašiai ir atsitiko – neužilgo pagavau dar kelis ešeriokus. Kai jų apetitas pagerėjo ir jie pradėjo iš gilumos „lipti“ į viršų, prie aukšlių pasirodė ir rimtesni dryžuoti aukšlių „piemenėliai“.

Kad ir kaip mažus voblerius murkdysi, bet į penkių metrų gylį niekaip neįkiši, todėl tą dieną maniškius, neriančius apie du, du su puse metro, čiupo tik gerokai suaktyvėję rainuotieji. Didesnių, giliai neriančių voblerių jie net neuostė.

Trukt spiningą iš rankų! Net išsigandau. Netoli valties masalą griebė solidus egzempliorius. Spiningėlis susirietė, ritelė zvimbčioja. Matau, kaip jis tai vieną, tai kitą dryžuotą šoną rodydamas vangiai kyla į viršų. Riebus. Ne gėda tokį pagauti.

Švyst vėl masalą – tuščiai. Švyst dar sykį – tuščiai. Kito tokio taip ir nesulaukiau. Dar užkibo gerokai mažesnis ir keli visai mažyčiai. Mano pastangos išstenėti dar bent vieną didesnį buvo bergždžios. Lyg ir mačiau kažkokius siluetus besiartinančius prie masalo, bet sunku buvo įžiūrėti, kiek jų ir kokio dydžio.

Daugiau nekibo. Bet vos nuplaukiau į kitą vietą, mane pasitiko rimtai nusiteikusių ešerių būrelis. Gal aštuoni, o gal dešimt. Visi „teisingo“ dydžio – maždaug po 200 gramų. Staiga iš būrio puolė pats pirmas – čiupo voblerį, o kiti – jam iš paskos: sekė taip, kad, rodos, galėtų, tai atimtų. O tarp jų įsimaišęs tikras dičkis! Vaje! Gal 800 g, o gal kilogramo. Akimis nepasversi.

Masalą su traukiamu kitu ešeriu palydėjo ir jis, bet po to kartu su visa kompanija apsisuko ir nunėrė bala žino kur. Ir viskas?.. Viskas. Trumpas buvo filmas apie ešerių kibimą. Visi dingo. Visi kaip į vandenį. Šiuo atveju – iš tikrųjų į vandenį. Ilgai dar laukiau to didžiausiojo, bet nei tas, nei kiti taip ir nepasirodė. Liūdesys.

Vėliau plaukiojant šen ir ten dar pavyko išvilioti kelis padoresnius dryžuotuosius, bet iš sutikto jų būrelio pagaudavau vos po vieną. Kažkoks keistas buvo ešerių elgesys – lyg ir aktyvūs, bet nė velnio negriebė. Visgi nusprendžiau grįžti į tą vietą, kur užkibo didžiausias ir palaukti kito tokio „piemenėlio“.

Sugrįžęs iš karto pagavau kelis mažesnius, ir vėl stojo tyla. Kantriai mėčiau voblerius į tą šlaito pusę, kur pagavau didįjį, ir ne veltui. Linkt spiningas – yra! Jis! Sulaukiau. Vėl spiningėlis susirietė, ritelė zvimbčioja. Toks pat gražuolis: geltoni šonai blizga, o jau dryžių gražumas!

Buvo labai malonu, kad užkibo, o dar labiau – kad aš jį pergudravau. Malonu, kai užkimba netyčiukas, bet kai veikia planas „barbarosa“ – dvigubai smagiau. Gal bus kibimo pratęsimas? – tikėjausi.

Tačiau daugiau didelių ešerių taip ir neišstenėjau. Kartais matydavau vieną kitą aplink besisukinėjantį ešerioką, bet mokyklinukai – nieko rimto. Negausus buvo laimikis tą dieną. Visi ešeriai buvo užsispyrę kaip ožiai, o gal susirūpinę vaikus jau ruošė į mokyklą, braukė sąsiuvinius linijomis, langeliais. Taigi, ne vobleriai galvoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"