Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Piktos rankos

 
2017 06 28 18:05
Tulžio Ašakos nuotraukos

Ką žvejys gali parašyti apie žūklę? Ogi kaip keliavo į žūklę, kaip gaudė žuvį ir pagavo arba nepagavo, o vėliau – kaip grįžo namolio. Galėtų dar parašyti apie tai, kaip žuvį suvalgė, ir pateikti receptą, bet tai jau būtų kulinarijos skyrelis.

Taigi, jei keliaujant į žūklę ar iš jos neužpuola ateiviai, nekrinta kruša ar karkvabalių lietus, tai nelabai ir yra ką aprašinėti, o jei žūklėje niekas nenuskendo ir kojos krokodilas nenukando, tai belieka rašyti apie tai, kaip metu ir traukiu, metu ir traukiu. Bet prijaučiantiems žvejybai tai ir smalsu. Juk kartais maga perskaityti, kaip kitas žūklauja, pasimokyti ar mintyse pamokyti. Smagu neišvažiavus į žūklę paskaityti, ką kitas pagavo, o dar smagiau perskaityti, jei nepagavo.

Taigi, neseniai buvau žūklėje, kurioje ničnieko doro nepagavau. Tik kelis sprindžio ešeriukus. Jau smagu? Bet šį kartą šiek tiek papasakosiu apie kitą žūklę, nes joje žuvys truputį kibo.

Lydekų laikas praėjo ir tolsta, o ešerių, matyt, nesibaigs dar ilgai, mat jie kimba visus metus, tik ne vienodu ūpu. Kas yra suradęs užkąsti nusiteikusių ešerių būrį, tas žino, kaip tada būna linksma. Vos įmeti masalą, ir jau spurda ešerys. Todėl šiuo metu gaudau ešerius, o kiekvieną pagautą lydeką laikau atsitiktine sėkme.

Šįkart išdūmiau iš namų anksti, bet birželį atsikelti kol tamsu sudėtinga, baisiai trumpos naktys. Paežerėje visi jau senai sukilę, ir uodai, ir musės, ir paukščiai. Vėjelio jokio, oras nuostabus. Pievos dabar aukštos – iki pažastų. O jau tų žiedų žiedelių. Vieni augalai pradeda žydėti, o kiti jau baigia.

Bet aš ne botanikas, tad puoliau ruošti valtį. Darbą akivaizdžiai spartino kraugeriai uodai, jų dėka mano rankos ne tik darbus sparčiai dirbo, bet ir šoko keistus šokius. Vieną rankų judesį galima buvo pavadinti „kaipgi aš pamiršau“ – tai viena, tai kita ranka vis tvodavo man per kaktą, o kiti judesiai buvo panašūs į ritualinį smurtą – rankos viena kitą vis talžė per plaštakas, tarsi sakytų – „negalima, neimk“. Būčiau greičiau viską prie vandens susinešęs, bet kai rankos ima talžyti per ausis, o kartais – ir per pečius, tai nepasiskubinsi. Tik išplaukus į ežero vidurį rankos aprimo, nors retsykiais dar užtvodavo per ausį.

Taip bemaskatuodamas rankomis ir atplaukiau ežeru į numatytą vietelę. Tyliai lyg vandens čiuožikas pričiuožiau ir padėjau inkarą ant dugno, kaip konditeris uogą ant torto. Taip, taip, taip. Reikia suktis tykiai. Gylis nedidelis. Gal ešeriai jau susibūrę, pradėsi baladotis – išbaidysi, o tada lauk valandą ar daugiau, kol vėl atplauks. Dar neaišku, ar sulauksi. Tyliai tyliai pasikrapštau masalų dėžėse, ir štai mano vobleris jau virpina vandenį. Vedu. Jis artėja, artėja ir... nė bakst.

Padėdamas žūklę žvejys paprastai turi daug ūpo ir užsispyrimo, ne išimtis ir aš. Košiu vandenį ir tikrinu kiekvieną centimetrą. Gaila, bet nieko ten nepešiau.

Tame ežere turiu tris išbandytas ir retai nuviliančias vietas, todėl plaukiau pabandyti ir kitų. Jose viskas vyko panašiai kaip ir pirmojoje. Ilgai užtruktų aprašyti visus mano bandymus suvilioti žuvis, bet trumpai galima pasakyti taip: nuo ankstaus ryto iki 11 valandos nesulaukiau nė jokio bambtelėjimo.

Vėl grįžau į ankstesniąją vietą ir ten pagaliau pagavau mažyti ešeriuką. Buvau pasiruošęs, kad iš karto nekibs, bet tokios ilgos tylos nesitikėjau. Dar palūkuriavęs sugavau kiek didesnį, bet vis tik mažiuką ešerį. Tada vėl perplaukiau į kitą vietą ir ten jau sugavau tris mažius. Rodos, ledai pajudėjo. Tada vėl nuplaukiau į kitą vietą – istorija kartojosi: trys ešeriai. Pakliuvo ir didesnis nei šimto gramų, o vėliau – ir keletas didesnių.

Kaskart vis perplaukdavau kitur, nes vos pagavus du ar tris ešerius stodavo mirtina tyla, o grįžus po pusvalandžio vėl galima buvo sulaukti kibimų. Taip tą dieną ir žvejojau – pirmyn, atgal. Galų gale nusibodo man tas kruizinis maršrutas ir nutariau apsistoti vienoje, didesnius ešerius padovanojusioje, vietoje. Lauksiu. Nekibs? Lauksiu, kol atplauks, juolab kažkiek jau prisigaudęs, nėra pavojaus grįžti raitam ant nulio.

Taigi, apsistojau vienoje vietojo ir pagavau pirmuosius ešerius. Kai vėl prasidėjo nekiba, ėmiau tobulinti masalų šokdinimo techniką ir bandyti naujus masalus. Ko tik aš ten neprisigalvojau: imitavau ir greitą mailiaus pasiutpolkę, ir vos judančią žuvį; traukiau vobleriukus ir giliau, ir paviršiumi. Kad ir keista, kartais vieną kitą ešerį suviliodavau. Užkibdavo retai, bet dažniausiai pakeitus voblerį ar jo vedimo būdą. Ar kibusiuosius išprovokuodavo masalų spalvos, ar judesiai, ar tiesiog jie tuo metu čia atplaukdavo, negaliu paaiškinti.

Tačiau labiausiai įsiminė ešerių reakcija į ryškų žalią mano masalų dėžutės naujoką ryuki: dažnai vos jį prisegus po kelių kitų anksčiau išmėgintų voblerių žuvis trenkdavo žaibiškai. Ypač buvo netikėtas didžiulio ešerio kibimas. Gal penkiolika minučių tuščiai svaidžiau, ir nei iš šio, nei iš to – kad čiupo! Maniau, lydeka, bet pasirodo – apie puskilio ešerys, vos ne per visą ledadežės plotį. Net trišakiuką atlenkė.

Kitas stebuklas įvyko taip pat stojus mirtinai tylai. Staiga stipriai trinktelėjo, ir pakirtęs supratau, kad masalo jau neturiu, nes nejaučiu, nei žuvies, nei masalo pasipriešinimo. Dar nespėjęs iki galo suvokti situacijos ir mostelėti spiningu, kad susukčiau vėjelio draikomą valą, pajutau stiprų žuvies trūktelėjimą. Yra!

Pasirodo žuvis įsibėgėjo, čiupo ir su masalu šovė valties link. Va čia tai ešerys! Žuvis nesileido keliama. Palindusi po valtimi ji rado inkaro virvę ir apsivijo aplink ją. Žuvys visada randa inkaro virvę. Taip, kolegos? Laisva ranka kilstelėjau inkarą ir pamačiau, kad žuvis jau išsipainiojo, nes, matyt, buvo spėjusi apsivyti tik kartą. Dar truputį pakovojome, kas ką, ir štai – žuvis! Ly-de-ka.

Nusivyliau, kad ne ešerys. Bet tokią nežuvingą dieną lydeka per kilogramą mane taip pat džiugino. Lydeka taip pat griebė ryuki, bet samanine nugarėle, su ryškia vyšnine papilve. Gal ir keistoką taktiką buvau pasirinkęs, bet kaskartą užkibdavusios žuvys parodė, kad net ir tada, kai visiškai nekimba, nereiškia, kad žuvų nėra. Tiesiog tada joms išvilioti reikia daugiau fantazijos ir kantrybės.

Prieš išlipdamas į krantą dar kartą patikrinau visas vietas. Stebuklų nebuvo. Gal ir pagavau kokį vieną ar kitą ešerioką, nė neatsimenu. Bet atsimenu, kad krante mane vėl baisiai mušė mano rankos: kad tvos per ausį – kur taip ilgai basteisi, kaip tvos per kitą – ar nematai, kad jau temsta; patalžys viena kitą ir vėl – kad žiebs per ausį, kad žiebs per sprandą, kad žiebs..., kad žiebs...

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"