TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GAMTA

Redakcijos paštas. Greiti, pikti ir įsiutę

2016 08 08 6:07
Tulžio Ašakos nuotraukos

Žūklė prasidėjo įprastai, pagal visus žvejų prietarus – iš pat ryto eidamas pro laiptinės duris sutikau moterį, bet, laimei, tuščius kibirus ji buvo kažkur palikusi. Gal kitai dienai paruošė arba, duok Dieve, kitam žvejui. Ji žingsniavo man skersai kelio ir persimetusi per petį nešėsi didelę, išsipūtusią, kažko prigrūstą rankinę

Ėjau nešinas dviem spiningais, tad sutiktai moteriai buvo aišku, kad bičas dumia žvejoti. Iš mano žvilgsnio ji iš karto suprato, ką žvejai ir medžiotojai galvoja apie tokias akistatas. Stebėtina, bet iš jos žvilgsnio, nukreipto į grindinį, supratau, kad ji jautėsi truputį kalta žingsniuodama ne laiku ir ne vietoje.

Žūklę pradėjau velkiaudamas, nes ežeras buvo nepažįstamas, tad nutariau apsidairyti. Blūdijau pora valandų ir nei iš šio, nei iš to – pokšt, iš pat ryto velkiaudamas pagavau starkį. O! Pliekė taip, kad vos spiningo neišmušė iš rankų. Retas svečias ežeruose.

Didelio ūpo genamas plaukiojau skersai ir išilgai ežero, bet daugiau – nė capt. Bala gan sekli ir vienodo gylio, tad su gylmačiu nieko ypatingo dugne neįžvelgiau. Ką gi, viena iš ryto žvejo sutikta moteris – vienas starkis. Galėtų jos ir grupėmis po 3–4 vaikščioti.

Prisivelkiavęs ėmiausi tikro spiningavimo ir vos sustojęs toje vietoje, kur strykčiojo mailius, iš karto pagavau dryžuotą neūžaugą. Po to – dar ir dar. Kai pagavau tokių gerą tuziną, jau užkibo ir žymiai, žymiai didesnis, ypatingai galingas, kokius 200 gramų, o gal net ir daugiau sveriantis, dryžuotas tarsi Bengalijos tigras ešeriukas.

Na, šitas jau panašus į žuvį, – įvertinau sau.

Nutrenkiau meškerę skersai valties ir, nukabinęs žuvį, masalą ranka mestelėjau už valties. Jau buvau bekeliantis spiningą gaudyti toliau, bet jaučiu, kad spurda užkibęs kitas. Tai nustebino! Iš po valties griebė.

Toliau gaudžiau panašiomis proporcijomis: iš dvylikos ar penkiolikos kandidatų – vienas padoresnis. Turėjau pora skirtingų spiningų, tad kaitaliojau ir juos, ir masalus. Kaip visada, vienas gulėjo skersai valties, o kitu gaudžiau.

Bestoviniuodamas pastebėjau, kad gulintis spiningas ėmė linkčioti. Kas čia per stebuklai? Dar kartą iš po valties? Išsikėliau, nukabinau žuvį ir ėmiau tuo pačiu guminiu masaliuku daužyti į dugną po valtimi ir visaip vedžioti į šalis. Stebuklai! Ešeriai po valtimi kibo ne prasčiau nei metant toli. Kaip šunys. Iš kur jų čia tiek?

Trumpai tariant, tai buvo kibimų skaičiumi ir žuvų aktyvumu išsiskirianti žūklė. Įsivaizduokite, spiningautojai: kiekvienu metimu – 2–3 kibimai. Vienintelis trūkumas – tai labai mažos žuvikės. Mesk, kur nori, ką nori – griebia viską, tik ne viską apžioja, o gaudyti mikromasalais buvo tikra kančia. Reikėdavo pagauti apie dvidešimt, kol nukąsdavo uodegą, o po to ir be uodegos sekėsi ne ką prasčiau.

Net bandžiau užverti du mikromasalo likučius, kurie styrojo kaip musės lervos. Nepadėjo. Truputį sunkiau, bet vis tiek prarydavo. Pasiutimas.

Pradėjau sukti galvą, kaip atsijoti tuos mažuosius ir pagauti tik tuos didesnius, kurie užkibdavo daug rečiau. Išbandžiau viską, ką turėjau tinkamo tokiems skiauterėtiems, bet arba nekibdavo visai, nes masalai buvo per dideli, arba užkibdavo akimirksniu ir vis tokie pat mazgiai.

Vienintelis masalas, kuris atliko tos dienos užduotį, buvo ryuki. Maži ešeriukai jo neapžiodavo, o didesnieji laikėsi arčiau dugno, todėl nuskandinęs voblerį pasiekdavau kitą vandens sluoksnį ir tik tada ėmiau dažniau pagauti riebesnius.

Visą dieną tęsėsi ta beprotybė – pagavau net tais masalais, kuriais niekad nepagaudavau. Žvejybos tempas: 1 ešerys per minutę arba suaktyvėjimo metu – 2 ešeriai. Kai taikiau taktiką didesniems, tempas, žinoma, krisdavo, bet vis tiek nuvargau kariauti su tais pasiutėliais.

Pasirodo, ir kibimas gali nuvarginti.

Nuplaukiau į šalį, kur jų šiek tiek mažiau, ir bandžiau vaizduoti, kad gaudau starkius, bet be silpnų pakštelėjimų niekas taip ir neužkibo. Bet ir tie kibimėliai buvo ne kieno kito, o greičiausiai tų pačių pasiutėlių.

Per dieną pakliuvo ir keletas didesnių, vienas dičkis vėl griebė sukrę, tačiau kaip ir per ankstesnes žvejybas dičkiai vėl pirmenybę teikė pantoon sukrei. Tokia varinė su juodais dryžiais ir juodai papuoštu trišakiu. Matyt, ji pasirodė gardi, tad šie net nedavė mažiesiems prisiartinti.

Labai linksmai atrodė „akrobatai“, kurie užkibdavo už įvairiausių kūno vietų, o gražiausi tie, kurie atplaukdavo su vobleriu tarsi su skiautere ant galvos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"