TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GAMTA

Redakcijos paštas. Kada ešeriai gaudo lydekas?

2016 08 19 23:03
Tulžio Ašakos nuotraukos

Stirna prie pat kelio atitvarų rupšnojo rasotą žolę, o gal laukė, kada galės ramiai pereiti kelią, kai  mašinos sustos prie šviesoforo. Įsivaizduojate? Miesto teritorijoje! Tokius vaizdus, kai kiškiai, elniai ir stirnos bėginėja šalikelėse, mačiau prieš dvidešimt metų Vokietijoje pro autobuso langą. Ką gi, Lietuvos stirnos jau gyvena kaip Europoje. O mes, žmonės, – ar jau?

Pakeliui į žvejybą laukuose matėme dar kelias stirnas, o kelkraštyje gulinėjo usūrinis šuo. Jis, greičiausiai, miegojo pavargęs po nakties įspūdžių. Dar regėjom galybę besibūriuojančių gandrų, kurie tarsi delsė laukdami vėluojančiųjų į tolimą kelionę ir žemai sklandė virš trobų. Daug jų buvo – gal šimtas. Matyt, šitie išskris dar iki Šv. Baltramiejaus, o kiti gal pabus ir iki rugsėjo vidurio. Rudenėlis jau ne už kalnų.

Gyvūnai šį rytą aktyvūs, o ar bus aktyvios žuvys? Taip svarstėme su kolega išlipę iš mašinos prie ežero. Ruošėmės žūklei.

Rytas jau kur kas žvarbesnis nei vasaros viduryje ir tai, matyt, jautė net žuvys. Geros ežero vietos, vietinių bambaliais pažymėtos, „tylėjo“, mūsų pastangos ką nors pagauti buvo bergždžios. Aukšlė pasirodė tik po dešimtos ryto. Tuo metu atsiradęs didesnis ūpas ir viltis pagauti ešerių greit išblėso, nes po to sugaišome daugiau nei pusvalandį, tačiau dryžuotieji plėšikai taip ir nepasirodė.

Na, ir bala jų nematė. Visą vasarą juos vaikiausi. Nusprendėm lydekauti ir su ešeriais nežaisti. Didesni masalai, žolynai ir šalia esantys šlaitai – toks planas.

Sustodavome tai šen, tai ten, bet kibimo nebuvo. Į vandenį skriejo ir silikonas, ir vobleriai, tačiau be jokios naudos. Postringaudami apie nekibos priežastis ir sapaliodami apie tolimesnę strategiją priplaukėme prie lydekingai atrodančio iškyšulio, nuo kurio driekėsi seklus ir žolėtas atabradas. Kolega vėl čiupo voblerį iš dėžutės nuo krašto. Tai buvo ant auksinės folijos pagrindo tikroviškomis ešerio spalvomis nudažytas dirbtinis masalas.

– O! Šitą bandysi? Mačiau, tokį turi vienas pažįstamas, toks pat jo vobleris jau taip sugraužtas, kad sveikos vietos nelikę. Net ir aš nusipirkau tokį pat, tik dar neilgai „maudžiau“, – susakiau kolegai viską, radęs tinkamą progą.

– Kad tik jos graužtų jį šiandien, visai nebūtų gaila, – atsakė tas, ir juokdamiesi iš beviltiškos žūklės bandėm laimę toliau.

Bet – o stebukle didysis – kur buvus, kur nebuvus draugui užkibo pirmoji „silkė“. Ne pirmu metimu, bet gal kokiu septintu ar dešimtu. Bet užkibo!

Po pirmo laimikio valtyje tapo šiek tiek linksmiau, be to, saulutė jau ėmė šildyti vasariškai kaitriai, tad sušilo ir rytą žvarbę kaulai. Žvejojom toliau. Vandens paviršiuje pasirodė didelis verpetas, ir draugo šypsena, ir sulinkęs spiningas bylojo, kad jis jau lupa antrą laimikį.

Ką tuo metu turi daryti žvejys, kuris nepagauna? O gi mesti tokį pat voblerį, žinoma, jei turi. Aš turėjau, tad dabar ežere jau plaukiojo dviem „ešeriais“ daugiau.

Ir šiaip, ir taip statėm valtį, bet be tų dviejų užkibusiųjų niekas masalais nesidomėjo. Vieta pasitaikė sekli, tad gan dažnai pešėm žoles.

Išvilkęs eilinį kuokštą „gėlių“ ir vėl susiradęs plotelį, kuriame jų mažiau sužėlę, nuskraidinau į jį savo „ešerį“.

Liuobė iš peties! Yra! Supratau, kad užkibo žuvis ir kad ji įsipainiojo į žoles, nes slinko į šoną tolygiai, dideliu svoriu lenkdama spiningą. Žuvis nesimuistė ir po truputį traukiama artėjo. Nesimuisčiau ir aš – viskas kontroliuojama. Tačiau priartėjusi žuvis jau ėmė kraipytis visu kūnu, kaip dvirankis pjūklas, o aš tuo metu bandžiau tą dėmėtąją suvaldyti.

Jokių žolių, vyručiai, tai buvo padori lydeka! Be „žvakių“, bet periodiškai ištempdama po gabalą valo iš ritės lydeka pasidavė. Šį kartą žvejas nugalėjo. Taigi, džiaugiausi, kad pagavau ir aš. Ir gerai, kad mano didžiausia – trys su puse kilogramo. Jau buvau primiršęs, kaip „spaudžia“ didesnės žuvys. Ne ešeriukas.

Nurimo lydekos taškomas vanduo, nurimo ir žvejų emocijos, ir šnekos apie tai, kaip ir kur ji griebė tempė, spaudė, nėrė. Tyla. Girdėjosi tik švelnus bangelių plakimas į valtį ir spiningų, skrodžiančių orą, švilptelėjimai bei masalų pliumptelėjimai.

– Yra! Vėl taip pat tvojo, – tariau pro suspaustas lūpas, nes spiningą žuvis stipriai lenkė ir reikėjo pastangų, kad neleisčiau jai įlįsti į žoles. Nors buvome perstatę valtį, bet turėdamas žvejo nuojautos ir vilties švystelėjau „ešerį“ lig tos pačios vietos, kur man užkibo pirmoji. Gal dar bus, – galvojau.

Ir še tau! Yra! Užkibo vos mažesnė, bet vis tiek – sunkesnė nei trijų kilogramų. Dvi didesnės nei trijų kilogramų ir beveik toje pačioje vietoje! Laimės pilnos kelnės. Kolega, žinoma, išgyveno kitus jausmus. Jis iškapstė tą „ešerį“, o didesnes lydekas aš pagavau.

– Čia dėl to užrašo „realis“, o ne dėl ešerio spalvų, – išdėsčiau tos dienos žvejo-eksperto hipotezę.

„Realis“ – realus, laimikis – realus. Ar ne? Dar juokaudamas pakrikštijau „nusipelniusįjį“ voblerį „realaus ešerio“ vardu, o draugas pasiūlė madingesnį variantą – „nerealus ešerys“. Nors kolega pagavo dar vieną „peilį“, bet mano iškeltos kartelės neperšoko.

Tačiau vėliau ilgomis meditacijomis nieko nelaimėjom nei arčiau, nei toliau kibiosios teritorijos, tad nubirbinom laimės ieškoti kitur. Kitame krante, prie atabrado šalia duobės radom kitą aukšlių būrį, bet ešerių pagauti spėjom vos kelis. Pakilo stiprus vėjas, apsiniaukė, pradėjo lyti. Prisišliejom prie kranto, kad nenupūstų į vidurį ežero, ir nežvejodami laukėm, kol visa ta velniava baigsis.

Gaila, bet po velniavos žuvys nekibo. Ežeras tarsi mirė, ir daugiau nieko nesugavę išvažiavom namolio.

Grįždami matėm daug ant kelio prikritusių vėjo nulaužtų šakų. Kai kurias miestelėnai jau buvo nuvilkę į šalikeles, bet buvo akivaizdu, kad šluotai darbo padaugėjo.

O usūrinio šuns prie plento jau nebuvo. Matyt, išsimiegojo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"