TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GAMTA

Redakcijos paštas. Kaip suomis vos lietuvių nepražudė

2016 07 22 11:30
Tulžio Ašakos nuotraukos

Vasarą naktys trumpos, todėl nusprendžiau važiuoti prie ežero su nakvyne. Kelionė ir pasiruošimas jai vyko sklandžiai ir netrukus su kolega žveju jau mėgavomės pakrantės vaizdais simboliškai ragaudami apyninį. Gamtoje laikas slenka kažkaip kitaip. Niekur nereikia skubėti. Atrodo, kad imtum ir gyventum prie balos kaip koks miškinis. Žvejoji kiek lenda. Į darbą nereikia... Žinoma, žiemą būtų riesta. 

Tų malonių minčių liūliuojami nusprendėme, kad į ežerą plauksim tik vakariniam kibimui prasidėjus. Tuo labiau vėl kilo įtarimas, kad apynių gėrimas tokioje dieviškoje aplinkoje keičia skonį. Tad dviejų degustatorių komisija ėmė aiškintis tiesą.

Su tokia šventine nuotaika ir išplaukėme į vakarinę žūklę. Kaip visada, žuvys į valtį pačios nelipo ir tik ypatingo žūklės virtuozų meistriškumo ir patirties bei periodiško žegnojimosi dėka pavyko apgauti ir pagauti kelias lydekas. Bet ir tos bet ko negriebė. Išrankiai valgė tik „japonus“. Duok joms voblerį iš už jūrų marių ir viskas. Ankščiau ir geležį, ir gumą ėsdavo.

Gerai, kad šovė į galvą mintis pamėginti mažesnius margay ir ryuki, nes didesnius voblerius tos „silkės“ tik atlydėdavo.

Būtume jų „pririnkę“ ir daugiau, bet sugaišom daug laiko laukdami ešerių.

Mat keli godžiai užkibę ešeriokai puikiai imitavo aktyvaus kibimo pradžią. Puolėm gaudyti! Pasirodo, tai buvo tik klaidinantis dryžuotųjų manevras. Anie taip ir neįsisiautėjo. Tad nusprendėm, kad mes jiems rytoj dantis paskaičiuosim.

Saulė leidosi. Laimikis – ne stebuklingas. Vasarą dažnai toks būna. Na, nėra, kuo pasigirti ir ko pavydėti, nebent geros nuotaikos.

Rytas išaušo šaltas. Vakarykštė idilija – žvejo ir gamtos harmonija – išgaravo. Pūtė žvarbokas vėjas. Vasara, o toks šiaurys švilpia!

Anksti ryte tikėjomės paskabyti ešeriukų, bet tie nesirodė. Pagavom vos kelis. Kaip ir vakar, vos užmestus voblerius pagriebė tik keli spartuoliai, o kiti taip ir nepasirodė. Gal jie jau pas ką nors rūkykloje?

Tada drožiam lydekų!

Bet ir tos šaltą rytą buvo nenoriukės ir, matyt, laiką leido ne besimaitindamos, o diskutuodamos apie atšiaurų vėją.

Ne pirmą dieną gaudom ir žinom, kad, greičiausiai, jei ir pradės geriau kibti, tai tik vakare.

Atėjo vidurdienis. Vasara. Šiaurės vėjas. Ką čia pagausi...

Nubirbinom į krantą atsipūsti ir užkąsti. Krante – nedidelė laukymė, joje – lieptelis ir medinė valtelė. Keista, bet valtyje paliktos ir meškerės, ir graibštas. Kaip smagu matyti vaizdus, regėtus tik Skandinavijoje, kur valtys su motorais nerakintos, o ant paežerės tiltų mėtosi meškerykočiai, kurių niekam nereikia. Kada Lietuvoje taip bus?

Po pietų nusprendėme pavelkiauti. Vilksim „vilką“. Savaeigės vandens transporto priemonės, pramoginio laivo laivavedžio ir savaeigės vandens transporto priemonės, pramoginio laivo keleivio nuostabai „užvilkau“ du mažo mažo šuns dydžio ešerius!

Įtemptose svėrimo varžybose pergalę šventė 10 gr sunkesnis ir, greičiausiai, labiau patyręs, todėl geriau įmitęs 750 gr svėręs ešerys. O garbingą antrąją vietą užėmė visos rungties metu į nugarą varžovui kvėpavęs kitas ešerys – 740 gramų.

Staiga, kad sušniokš, kad sugriaudės. Pakilo nematyto stiprumo vėjas ir kad užputojo, suvilnijo ežero bangelės. Tokį vėją anksčiau pamaryje, berods, suominiu vadino. Visus žvejybos romantikos likučius nupūtė už horizonto, net nugarą pašiaušė. Nesunku nuspėti, kad laivelis su visa įgula buvo išpūstas į krantą.

Tupėjom krante ir stebėjom, kuo visa ta apokalipsė pasibaigs. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus... Jau galvojom, ne kaip reiks žvejoti, o kaip išgyventi ir sveikam grįžti namo. Po kurio laiko viskas nurimo ir galėjom saugiai parplaukti.

Taip žmoniškai ir nepažvejojom.

Ir kokios išrankios žuvys šiais laikais. Jeigu ant voblerio dėžutės parašyta ne japoniškai, tai jo nė neuosto. Dabarykštės žuvys skaito žurnalus žvejams ir naršo internete. Todėl ir žino, katras masalas geras. Duok megabassą, megabassą – vis pageidauja. Neturi tokio? Lipk į krantą ir rūkyk pypkę.

O kaip žvejoja suomiai, jei ten tokie vėjai?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"