TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GAMTA

Redakcijos paštas. Kas pagaus bilietų kontrolierę?

2016 08 26 6:01
Tulžio Ašakos nuotraukos

Daugelis iš mūsų dar turim vieną kitą dienelę atostogų, tad štai ir vėl bildam į žūklę. Kol dar šilta, reikia pasimėgauti.

Jau artėdami prie žūklavietės matėm uoliai išvažinėtus paežerės takelius ir tai nieko gero nežadėjo. Bet būta viso labo grybautojų ir šiaip visokiausių turistų – jų susitikome nemažai. Neilgai pasikrapštę mantoje ir pasiklausę darnios, gerai „surepetuotos“ aleatorinės paukščių muzikos, išsliuogėm pasisupti ant dar nedidelių ryto ežero bangelių. Greitai baigsis giedorių dainos – pagalvojau toldamas nuo kranto.

Užtikrintai plaukėme link žinomų vietelių ir vos sustoję paleidom „pasiganyti“ jau gerai šiose vietose pasirodžiusius japoniškus voblerius – „terminatorius“.

Štai pirmas, štai jau ir dvidešimt pirmas metimas – ir švikas! Nė bumbt. Ir kitoje vietoje mėtant – tas pats. Deja, deja, deja, „terminatorius“ teko keisti į paprastus voblerius, nes puikieji nieko taip ir neišviliojo. Į vandenį skraidė japonų samurajai ir kamikadzės ir kaip tik įmanydami viliojo žuvis, bet tos kažkodėl delsė atsiliepti. Gal reikėjo voblerių – geišų?

Na, būna, kad ne ta diena. Na, būdavo, kad ir Valančiūną ant suolo sodindavo. Sunku pamiršti tą olimpiadą...

Atrodo, jau šimtą kartų teko tai daryti, o nesiseka – nors tu pasikark. Lyg rankos ne iš ten, kur reikia, dygtų. Na, čia aš jau apie žvejybą postringauju. Žinoma, kad šiandien nekimba arba – dar nekimba.

Galėtų būti kokie trys ar keturi pavasariai per metus, tai nežinotų žvejai, kaip atrodo diena, kai nekimba. Ieškodami su draugu tokios nekibos priežasčių ir būdami dideli tarptautinio lygio ekspertai šioje srityje, pastebėjome, kad vėjas – iš rytų, o žadėjo griežtą pietų kryptį. Šitaip „tiksliai“ ir aš galėčiau prognozuoti su alaus skardine rankoje ir nepakildamas nuo sofos.

Keitėm vietą po vietos, bet be praėjusiais metais išsiritusių žuvų nieko daugiau nematėm, o apie kibimą iš viso net nebuvo kalbos. Vėl į galvą lindo visokios mintys: reikėjo nevažiuoti; kam reikia tiek tų voblerių – ir panašiai. Liūdesys totalus!

Saulutė patekėjo aukštai, o turėjęs išsijudinti rytinis kibimas taip ir neprasidėjo. Ge-du-las. Atrodė, kad reiks apsikaišyti valtį eglių vainikais ir birbint namo.

Išmaišę visas strategines vietas, pradėjome žvejoti pasirinkdami taškus chaotiškai: paplaukiam gabaliuką ir – švyst inkarą; dešimt, penkiolika metimų – plaukiam toliau, o po to – vėl taip pat. Į vandenį skrido visų vaivorykštės spalvų vobleriai ir gumos, bet dėžėse vis dar buvo likę tą dieną neskraidžiusiųjų.

Ir štai jis! Kibimas! Stebuklas įvyko prie kažkokios nendrių saliūkštės. Deja, žuvis neužsikirto. Liko tik dantų žymės ant švino – nutarkavo pusę guminio masalo nugaros, bet iki kablio žuvies snukis taip ir neišsitempė. Kokie snukiai! Galėtų labiau temptis.

Dar kurį laiką negalėjau priprasti prie minties, kad mane apšovė, bet greitai teko pratintis prie kitos: aš gaunu į kaulus, nes draugas jau išlupo vieną lydeką. Kad ir koks didelis draugas būtų, bet tokiu metu jis visada tampa kiek mažesniu... Pagavo kažkokiu kinišku vobleriu, už eurą ar pusantro.

Aš tokių neturėjau, todėl į trasą paleidau kitą savo grynaveislį „japoną“ ir dar Japonijoje gyvenančios žuvelės aju spalvos. Žodžiu, folija dengtas „realis“ su tamsios alyvuogės spalvos nugarėle.

Bambt! O po kelių metimų vėl – bambt, ir viena po kitos užkibo žuvys. Vienu sustojimu. Neiškeliant inkaro užkibo dvi lydekos. Nedidelės – viena vos per kilogramą, kita – dar mažesnė, bet po tokios ilgos tylos tai atrodė kaip stebuklas.

Nežinia, ar ten buvo nenugaudyta vieta, ar tinkama masalo spalva, bet ėmę gaudyti aktyviau ir su entuziazmu pasigavome dar po vieną ir dar dvi maniškės nusipurtė. Viena nusispardė prie pat valties, o kita iššoko žvake virš vandens ir – viso gero.

Vėliau mano sėkmingasis vobleris „nutilo“ ir viskas sugrįžo į senas ryto žvejybos vėžes. Dabar jau atrodė, kad tarp paežerės turistų, matyt, būta ir žvejų, nes anava ten buvo ir jiems kibo! O anava visur kitur rupūžės išgaudė ir mums nepaliko!

Buvome susiradę ir ešeriokų, bet tie ešeriokai buvo tokie apgailėtini ir tokie mažučiai... O ir tie mažučiai buvo įnoringi be galo ir dar ne kiekvieną vobleriuką skabė.

Buvo gaila ir jų, ir savo gyvenimo.

Saulutė pakrypo vakarop ir mes vis dar tikėjomės kažką pagauti vakare. Laukėme ne be reikalo. Bent jau aš. Po ilgos tylos švystelėjęs kažkokį guminį vilioką aiškiai pajutau kontaktą su žuvimi. Čiuptelėjo!

Masalas buvo naujas, todėl išsitraukus jį buvo ryškiai matyti likusios lydekos dantų žymės. Žuvis pažymėjo masalą kaip vienkartinį troleibuso bilietą pažymi kontrolierė – kiaurai. Lydekos dantų pėdsakai įsispaudė nuo kablio iki masalo uodegos galo. Akivaizdu, kad žuvis neįsidūrė, todėl neturėjo pasibaidyti, be to, guma buvo nemaža, tad nesunku buvo numanyti, kad po vandeniu tūno nemažas „gyvulys“. Azartas padidėjo.

Bet gi taip gudriai sučiupo – šalia kablio. Tarsi kas būtų pamokęs!

Jei vieno kablio neužteko, tai še tau voblerį su trimis trišakiais – pamąsčiau, ir aju spalvos „japonas“ vėl nuskrido į „komandiruotę“.

Traukiamas masalas priartėjo prie ką tik buvusio kontakto su žuvimi vietos, todėl ėmiau lėčiau jį vesti, ir lydeka neišlaikiusi griebė. Truktelėjo smagiai. Ir aš jai mostelėjau spiningu iš peties. Geras jausmas.

Lydeka buvo arši ir lenkė spiningą. Net valą tempė iš ritės, o ši kaskart, išsivyniojus valo metrui ar mažiau, zyzė. Kokia graži ta čirškaujančios ritės muzika! Graži ir atsidarančios alaus skardinės muzika, bet šita, iš ritės, atrodo, pakylėja iki dangaus. Jei tėvas vaikystėje nebūtų vertęs Mocarto koncertuoti ir tas būtų turėjęs daug laiko žvejybai, tai greičiausiai Talentingasis tokią minimalistinę ir emocingą muziką būtų ir rašęs. Bazzzzzzzz! Gizz! Kuzzzzzzzzz!

Pasimuisčiusi lydeka pakilo į paviršių ir pasiekęs ją ranka sučiupau už sprando. Vos apimti – pasidžiaugiau ir įsikėliau į valtį. Fu! Atsidusau, nes palengvėjo – o jeigu kaip tos dvi būtų nusispardžiusi? Tada tai tik pasikarti.

Taip, žvejys dėl pabėgusios žuvies lengvai galėtų pasikarti. Gerai tik, kad yra be galo kvailas ir vis tikisi pagauti didesnę, todėl nesigalabija, o ruošiasi kitai žvejybai.

Po to buvo trumpa fotosesija. O jai pasibaigus nebedaug liko ir tos dienos. Aš jau per daug nesistengiau ir per galvą nesiverčiau.

Daugiau nieko nepagavom, bet man ir netrūko. Abipusiu sutarimu baigėm žūklę ir be didelių nuotykių grįžom namolio.

4,6 kg – vasarą tokią retokai pasigaunam.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"