TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GAMTA

Redakcijos paštas. Kas pastoja žvejui kelią?

2016 07 15 6:38
Tulžio Ašakos nuotraukos

Aną sykį prigaudžiau šaunių ešerių, tai dabar lėkiau prie balos praėjusios žūklės įspūdžių genamas. Taip jau žvejams nutinka.

Nors oras jau nebe toks šiltas, o naktį atvėso iki dešimties laipsnių, visgi ryžausi vėl važiuoti ten pat, kur gerai kibo aną kartą, nors velniškai toli ir atšalimas visada žūklei ne į naudą. Tiesiog žmogus esi priverstas: jei randi kokią vietą, kur gali pagauti žuvų ir privažiuoti prie vandens, tai ten ir čiuoži.

Sunku žvejui Lietuvėlėje – ne visur prie vandens nusigausi. Paežerėse visur tvoros. Net ir ten, kur neseniai buvo galima privažiuoti, aplinkiniai gyventojai perkasa privažiavimus ir karaliauja lyg ežeras būtų jų nuosavas. Be to, ne visur galima bristi su motoru. Akmenoje ar Skaistyje su motoru neplaukiosi.

Žvejams buvo patogus privažiavimas prie Margio, bet dabar ten ant kelio įbetonuoti poliai. Gal kokiai našlei ir trukdė tie kartais pašiukšlinantys žvejai. Bet kodėl, jeigu kažkas užsigeidė, visa Lietuva neteko galimybės atvažiuoti ten pasimaudyti?

Buvo padorus privažiavimas ir prie Alsakio. Dabar ant kelio patupdyti Puntuko dydžio akmenys. Neva tai ne tvora, o natūralus gamtos kūrinys. Tokių kažkieno naudai nuo piliečių „apsaugotų“ ežerų dabar daugybė. Gal čia savivaldybių iniciatyva? Vargu. Valdžiažmogiai moka nematyti, kai reikia, ir moka pateisinti, kai reikia.

Nors stebuklų Trakų apylinkių ežeruose nebūna ir krokodilų ten neprigaudysi, bet kodėl turiu belstis iš Vilniaus šimtus kilometrų, kad galėčiau nusistumti valtį į vandenį? Noriu tai daryti visur! Lietuva yra mano, kaip ir visų!

Sakot, galima irstytis Elektrėnų mariose? Taip, bet ten jau nuo ankstyvo pavasario panendrės juda, ir ne nuo neršiančių žuvų – ten žuvis šaudo „šauliai“. Tegu šaudo, jei leidžiama. Bet be medžiotojų ir gausybės žvejų vasarą marios pilnos ir motociklais vandenį raižančių smarkuolių. Kurgi jiems daugiau lakstyti? Bet žvejoti tokioje vietoje nesmagu.

Tad bėgi vargšas žvejys nuo visų tų perkastų griovių, užritintų akmenų ir jokio supratimo apie mandagų pasiplaukiojimą neturinčių motociklininkų tolyn. Labai toli, kur ežere plaukioji vienas.

Šį kartą pirmos žūklės valandos nepadovanojo jokių laimikių ir mano nuogąstavimai dėl oro atšalimo pasitvirtino. Vėjas pūtė stiprus ir gan šaltas, o žuvys ignoravo viską.

Tik nuplaukus į jau patikrintą ir paprastai derlingą vietą pavyko iškrapštyti kelis mažus ešeriukus.

Ne žvejyba, o ašarų pakalnė!

Saulei kylant, po truputį šilo oras ir Eldorado vietoje ėmė sukinėtis didesni ešeriai. Kelis pagavau, bet kibo, rupūžės, nenoriai. Išbandžiau nemažą dalį arsenalo – nenori nieko. Atlydi iki valties ir neria į gylį.

Nevilties prispaustas nutariau pasiūlyti jau žiemą ne kartą sublizgėjusį „vibratorių“. Tai labiau geležies gabalas nei vobleris. Atsimenu, kad ant jo dėžutės buvo pritepliota hieroglifų ir iš europiečiui suprantamų žodžių buvo tik „zip“ ir „vib“.

Skandinu po valtimi ir žieminiu būdu kilnoju.

Kad žiebs iš po valties! Vienas pakliuvo. Mėginu vėl. Antrą sykį užkibo švelniau, bet užtat didesnis ešerys. Dar truputį pagaudžiau „iš eketės“, bet niekas masalu nesidomėjo, be to, sukilę ešeriai privertė liautis žaisti ir gaudyti žmoniškai.

Nustebino mano ir kai kurių kitų žvejų upiniais masalais laikomi vobleriai ryuki: nors jie gana sunkūs ir skęstantys, bet smulkiai virpantys ir taip suviliojo ne vieną ešerį, o vieną lydeką net „žieminiu“ būdu pagavau. Ta „silkė“ atsekė iki valties, aš leidau vobleriui kristi, o toji tik – am ir prarijo ryuki. Matyt, tokia „žieminė“ diena.

Nors dryžuotieji buvo trumpam suaktyvėję, tačiau dingo. Visgi šiek tiek jų pasigavau. Kažin kodėl nemažai nusipurtė. Velniava ir tiek.

Tolesnė ešerių paieška buvo nevisiškai sėkminga, bet pavyko pagauti lydeką. O vėliau patyriau įdomų nuotykį.

Eilinį kartą švystelėjęs pasigavau žuvį, bet jaučiau, kad įtartinai stipriai priešinasi. Greičiausiai, traukiu žuvį kartu su žolėmis, galvojau. O ta – paplauks ir sustoja. Vėl paplauks – ir vėl nė iš vietos. Keliu ją spiningu, o ta guli kaip akmuo. Paskui pasislenka pora metrų – ir vėl gula. Spiningėlis nedrūtas – ešeriams, tai lupk kiek nori, nepakelsi.

Gal šamas? Ežere..? Gal didelė lydeka?..

Kol žuvis gulinėjo ant dugno, išsitraukiau telefoną ir ėmiau filmuoti. Juk trofėjus, kaip nefilmuosi.

Pagaliau tas trofėjus ėmė kilti į paviršių ir nustebęs pamačiau, kad tai žolės debesis, į kurį įsivyniojusi kilograminė lydekaitė. Matyt, tik mano ir jos pastangomis buvo galima išjudinti tą žolės kupetą.

Esu traukęs ne vieną kupetą su žuvimi ir ne vieną didelę lydeką – be kupetos, bet toks spektaklis buvo naujas ir nepatirtas.

Ešerius palikau ramybėje ir puoliau gaudyti lydekų. Galvojau, kad bent taip pakerštausiu už apgaulę. Ešeriai vis tiek šiandien pacifistai.

Pykšt! Šovė lydeka naujoje vietoje, bet betraukiama prie valties nusipurtė ir nusikandusi gumos uodegą dingo. Viso gero! Bet kitoms nusipurtyti nuo voblerių kablių sekėsi sunkiau. Na, pabėgo dar kelios, pabėgo. Bala jų nematė.

Ešerių žūklė, virtusi lydekavimu, baigėsi. Kažkiek – nusivylimo, kažkiek – džiaugsmo. Užtat išbandžiau naujus masalus. Nieko ypatingo. Bet gal kitą sykį...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"