TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GAMTA

Redakcijos paštas. Kėkštas ir melioratoriai

2016 08 03 6:00

Kažkaip anksti šiemet nuraudo šermukšniai, bet 30 laipsnių karštis sako, kad vasarėlė dar pabus. Tad pasiruošę kelias dėžes ledo išbildėjom gaudyti saulės smūgio. Gal kokį griausmą, trenksmą išgirsim iš arčiau ar dangaus blykstėje pasideginsim. 

Pranešė, kad griaudės ir bus vėjuota, o lietaus protarpiais papils iki 3,5 mm per valandą. Puikiausias oras žvejybai! Tik paskutinis kvailys gali likti namuose, kai pati gamta šitaip kviečia.

Žinoma, kad reikia važiuoti į kitą Lietuvos galą. Turim tokią mažą šalį, kad galim per dieną sulakstyti pirmyn ir atgal. Kaip nepalakstysi, juk taip arti, kaip nuo šaldytuvo iki televizoriaus.

Kolega šiek tiek pamigo. Nieko baisaus.

Jau važiuojant buvo matyti, kad debesys tiršti ir saulės net meldžiami neparodys. Taip pat nieko baisaus.

Bevažiuojant pradėjo lyti vos anksčiau nei prognozavo. Visai nieko baisaus.

Kuo labiau artėjom prie savo ežero, tuo labiau lijo. Nieko baisaus, juk būna ir baisiau.

Privažiavus prie miško, valytuvai jau nebespėjo valyti langų. Atogrąžų liūtis. Nieko čia baisaus, juk būna ir baisiau, ir blogiau.

Paskutiniai žvyrkelio kilometrai buvo nepaprastai duobėti ir tarsi sutverti mano mašinikės pakabos masažui ir kėbulo gimnastikai. Tik į naudą!

Įvažiavus į mišką, paprastai sausas miško keliūkštis nuo liūties virto negiliu vandens grioviu, todėl sunku buvo įsivaizduoti, kur yra vėžės ir kur koks gylis. Ne laivu plaukiam – svarbu.

Bevažiuojant mašina staiga pasviro į priekį, ir suvokiau, kad jau per gilu. Staigiai sustabdžiau ir įjungęs galinę pavarą mėginau išvažiuoti atbulom, bet variklis užgeso. O tai jau nieko gero!

Mašinos pastumto vandens banga ritosi toliau, tarsi rodydama – čionai, asilai, va, šitaip reikia. Kur ten užstrigot?

Dar kartą mėginau užvesti, bet nesėkmingai. Viskas. Amen. Sulis kaip šunis... Reiks eiti traktoriaus... Tokį kelią nupjovėm ir veltui... Visa žūklė šuniui po uodega... Sukosi ir sukosi mintys apie artimiausią ir neišvengiamą perspektyvą bei nesėkmių nesėkmę.

Pamėginome atidaryti dureles, bet, abiejų nuostabai, vandens buvo lygiai iki slenksčių – į vidų jis neplūdo. Bent jau tiek pasisekė.

Ne žiema, kastuvų nesivežioju, todėl susiradę kelis pagalius kelkraštyje prakasėm keletą grioviūkščių, o jais vanduo nuo kelio pradėjo tekėti į griovį šalimais.

„Melioratoriai“, – pagalvojo sušlapęs kėkštas.

„Asilai melioratoriai“, – patikslino visi apylinkių kurmiai.

Luktelėjus vanduo atslūgo. Pamėginus užvesti dar kartą, mašina užsivedė. Stebuklas! Melioracija čia niekuo dėta? O gal mašinai tiesiog trūko dėmesio ir ji šitaip bandė jo susilaukti? Dabar jau buvo nesvarbu. Vienas ratas – vandeniu, kitas – per šakas. Nuvažiavom kaip akrobatai.

Daugiau tokių gilių vietų nebuvo ir kelionę baigėm be stresų. Lietus rimo, o kol aš kuičiausi su valtimi ir kitais rakandais, kolega pasirinko grybų. Galėjo ir uogų parinkti ar briedį nušauti, jei nepadeda susiruošti, tai bent tokia nauda būtų.

Žvejybą pradėjom nuo žinomų ešerinių vietų ir iš karto pagavom keletą narsuolių. Pagavus godžiausius, liko gudriausieji ir išrankiausieji ir, kaip visada, neapsiėjom be mažųjų voblerių. Greedy guts vėl „sužibėjo“ ir suviliojo įtaresnius, bet labiausiai užsispyrusių neapgavo. Palikom anuos pamąstyti ir nudūmėm į kitą Eldoradą.

Viskas kartojosi panašia tvarka, tik į „sublizgėjusių“ voblerių gretas įsiterpė mažasis crackjack. Taip pat gelbėjo primirštos sukrės.

Tie, kurie negriebė voblerių, čiupo pantoon sukres ir, įtariu, – dėl ryškiai papuoštų trišakių, bet gal dėl kito virpesių dažnio.

O po to – tyla.

Vi-siš-ka ty-la.

Plaukėm ir šen, ir ten. Rodos, ir mailiaus radom, rodos, ir ešerius matom, bet nekimba ir viskas. Vietomis mailius net žemyn galva kybojo ir sustingęs tyčia nereagavo į čia pat plaukiančius ešerius, kurie plaukiojo neskubėdami, tarsi dideli laivai, be staigių posūkių, lėtai pasisukdami visu korpusu.

Kitur ešerių būreliai stoviniavo tarsi vidurdienį pievoje priėdusios karvės. Bukais žvilgsniais stebėjo mūsų masalų arsenalą ir vedimo techniką. „Reikia dar daug pasimokyti“, – matyt, samprotavo žuvys. Na, o vėjas pūsčiojo iš visų pusių ir nevienodai stiprus – tarsi tyčia painiojo žuvis.

Buvo išbandytos visos žinomos gudrybės, bet rezultato jokio. Ne-kim-ba.

Vidurdienis. Kaip čia gaudyti ir prigaudyti?

Kur čia mesti, kur čia plaukti? / Nepagaunam – noris staugti.

Ne paslaptis, kad kiekviename iš mūsų glūdi menininkas. Reikia tik tinkamų sąlygų saviraiškai. Šį kartą –poezija. Gal kitą sykį nekibs dar labiau, tai nutapysim paveikslą ar išdrošim ant pakrantės medžių keletą bareljefų. Vienoje pakrantėje medžiai būtų su žuvų atvaizdais, o kitoje – tik graudus vieno žvejo veidelis. Vanduo, skiriantis žveją nuo gausaus laimikio, simbolizuotų neįmanomą svajonės išsipildymą.

Kaip jau pastebėjote, būdamas gamtoje vienas žmogus linksta į visokiausius pamąstymus, todėl žvejojantis kolega kartais būtinas, kad nekibos metu matytum, jog kažkam kitam taip pat nekimba. Net paprastas pašnekesys tada padeda neprarasti sveiko proto.

Jau norėjau lipti į aukštą pušį ir staugti vilku, bet prisiminiau savo skaidriąją 9 cm cablistą. Ta kartais gelbėja.

Ir netikėtai pačiam vos po kelių metimų kažkas voblerį grybštelėjo. Dar keli metimai į tą pačią vietą ir – bambt, užkibo ešeriokas. Net šviesiau akyse patapo.

Dar pamėčiau – bambt dar vienas. Du trys metimai – ešerys, du trys metimai – kibimas. Jaučiau, kad kimba vangiai, bet retai timpčiojant ir ilgiau palaukus, griebdavo užtikrintai.

Vėliau ir toks džiaugsmas liovėsi, bet po nedidelės pertraukos kažkas tvojo rimčiau. Supratau, kad tai bus šios dienos didžiausias ešerys, o gal ir didžiausias iš visų pagautųjų.

Žuvis stipriai priešinosi, bet pasirodžiusi paviršiuje šiek tiek nuvylė. Lydeka! Na, daugiau nei kilogramo, na, džiugina, bet jei būtų ešerys... Pasvajok!

Oro sąlygos taip ir nesurado savo stiliaus, žuvys – taip pat. Pagauti sekėsi tik besikaupiant eiliniam tos dienos lietui. Visą dieną lietų keitė svilinanti saulė, ir atvirkščiai.

Reikalai šiek tiek pagerėjo po šeštos vakaro. Suradom dvi vietas, kuriose kibo kaip iš pypkės. Gaila tik, kad daug pakliuvo mažiukų. Bet didžiausius tądien kažkodėl suviliojo sukrės.

Artėjo vėlus vakaras ir netrukus turėjo temti, todėl netempėm į naktį ir spėriai sumetėm mantą į ratus. Dūmėm namo.

Tamsoje nepagrybausi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"