TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GAMTA

Redakcijos paštas. Kol briedžiai grybauja

2016 10 01 6:15
Tulžio Ašakos nuotraukos

Rugsėjis mus pasitiko šiltais orais, ir buvo graudu skirtis su atostogomis. Jei pūstų šalti, bjaurūs vėjai su lietumi, tai psichologiškai būtų tikrai lengviau darbuotis. Tačiau šiluma taip pat ir lengvino žvejų, negalinčių ištrūkti lydekauti, sielos kančias, nes vanduo neatšalęs ir aktyvaus lydekų kibimo turbūt nebuvo.

O kiek žvejys gali apsimetinėti darbininku? Aš iškentėjau be žvejybos dvidešimt penkias dienas. Kai vanduo kiek atvėso, net pats nepastebėjau kaip atsidūriau prie ežero. Man gyvenimas be žūklės yra bespalvis ir nemielas. Žvejai mane supras.

Tiek laiko nežvejojęs, prie ežero išgyvenau panašias emocijas kaip per pirmąją pavasarinę lydekų žūklę. Būta čia ko jaudintis... Rytas buvo tobulas – be jokių išlygų ir kelionė sklandi – be jokių rytinių nesusipratimų. Net šalia kelio rūke besiganančios stirnos buvo ramios. Tik staiga iš to rūko išnirusi laputė privertė šūktelėti. Praskuodusi skersai kelio ji šastelėjo į krūmus, tiek ją ir tematėm.

Nors lapuočiai jau švelniai šalnų pakąsti, bet visi dar buvo apsirėdę. Tik ant žemės nukritę lapai išdavė tikrą tiesą apie artėjančią neišvengiamą medžių lemtį – likti be apdaro. Virš ežero kybančio rūko neblaškė jokie vėjai. Žemę gaubė rudeniškas rojus. Tik grybų nemačiau. Bet ne grybauti atvažiavome.

Krante ilgai negaišom ir greitai sumetę viską į valtelę pradėjom žūklę. Uoliai mojavom spiningais ir raikėm vandenį valais. Lydekų dėmesio ilgai laukti nereikėjo – pirmoji nesubrendėlė užkibo vos antrą kartą išmetus inkarą. Griebė gumą, iššoko iš vandens, pasimuistė ir nusipurtė. Tokia mažutė, mažutė. Eina ji velniop! Bet buvo „užregistruotas“ pirmasis kibimas.

Paprastai „registruojama“ pirmoji pagauta lydeka, bet mes labai nekantravom ir krante buvom jau „užregistravę“ pirmąją rudeninę žūklę (vėlokai – labai gėda prieš žvejus, bet tai buvo sąmoningas „pasninkas“), todėl labai nesureikšminom nusižengimo ekipažo tradicijoms.

Baikit juokus! Jokio apyninio! Ryte prie ežero terodė tik tris laipsnius šilumos. Rudenį ir žiemą – tik „arbata“. Nors pradžia džiugino, bet kol neįdienojo, žvynuotosios kibti nenorėjo. Žuvys suaktyvėjo tik po dvyliktos valandos. Nekibo kaip pavasarį, bet labai liūdna nebuvo. Tai viena, tai kita vis užsikabindavo, nors ir užsispyrusios buvo. Kaip vėliau paaiškėjo, jos kibo viliojant lėtesniais masalų judesiais. Matyt, tokia tad buvo ta diena.

Rudenį labai mėgstu gaudyti vobleriais, nes masalą galima sustabdyti ir „pakabinti“ vandenyje, o tada vangesnės žuvys ir susigundo. Nepretenduoju į didelius žūklės ekspertus, bet nebandžiusiems gaudyti vobleriais galiu trumpai paaiškinti: pats efektyviausias gaudymas vobleriais ežere yra tada, kai gaudoma traukiant ne tolygiai, o timpčiojant.

Po trumpo timptelėjimo plastikinė žuvelė pasisuka į kairę arba į dešinę. Kartojant judesius spiningu, masalas vandenyje ima elgtis kaip besiblaškanti auka, o to lydekai ir tereikia. Pajudinus voblerį svarbu pilnai neįtempti valo ir leisti masalui judėti. Porą, trejetą kartų timptelėjus reikėtų truputį luktelėti, nes ne visada lydeka griebia masalą iš karto.

Vėliau tądien pagavom ir kelis ešerius. Gal būtume pagavę daugiau, bet per vasarą jie jau įkyrėjo, tad mažesnių masalų ir nepasiūlėm.

Įdomu tai, kad visos žuvys buvo susispietusios aplink vieną seklumą. Dalis jų tūnojo lelijose, o kitos – kiek toliau atsitraukusios. Pagavus kelias, kibimas liaudavosi, o pradėjus siūlyti nebandytų spalvų masalus, viena ar kita vėl susigundydavo.

Viena, žiūrėk, kad plieks geltoną, o kita – žalią, o trečia – į aukšlikę panašų voblerį. Tokie žūklės ypatumai man ne naujiena ir viena kita papildoma masalų dėžė ar kibiras dažnai gelbėja. Negaliu atsikratyti ydos nuolat pirkti voblerius, bet vos ne per kiekvieną žūklę vis kuris nors „prabyla“, ir galvok ką nori, bet be jo į kitą žūklę jau važiuoti neišeina.

Pažvejojome smagiai, bet lydekaitės buvo mažutės ir valo iš ritės ištempti nepavyko nė vienai. Gal kitą kartą.

Namo pajudėjome jau temstant. Tokiu metu rudenį žvėreliai suaktyvėja ir mišku važiuoti pavojinga. Nenuostabu, kad mašinos žibintai apšvietė prie pat kelio stovinčią stirną, o vėliau – ir didžiulį briedį. Pravažiuodamas spėjau pastebėti, kad anas jau taikosi liuoktelėti skersai kelio, ir sėkmingai prasmukęs pro tą mėsos kalną ėmiau signalizuoti tolimomis šviesomis priešais atvažiuojantiems automobiliams.

Nežinau, ar jie suprato mano signalą, ar ne, bet žiniose nukautų briedžių nerodė, tad viskas baigėsi gerai. Briedžiui, matyt, taip pat. Grybauja dabar kur nors. Ir gerai. Tegu sau braido po mišką, nes jei žvejotų, tai tas barzdyla prie ežero likęs vienas paskutines lydekas išgaudytų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"