TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GAMTA

Redakcijos paštas. Numirėlių šokis

2016 09 03 15:15

Kelias žūkles iš eilės pasisekė pagauti po nemažą lydeką, todėl ir šį kartą mintys sukosi jau apie lydekų žūklę. Ryte radau aukšlyną, bet negi čia liksi su jomis visai dienai. Jokių ešerių šiandien! Lydekų – tai lydekų!

Visą rytą mojavau spiningu ir dabar jau tenorėjau tik šaltų ledų. Visos skardinės jau buvo tuščios, godžiai sušlamšti alyviniai obuoliukai taip ir neatgaivino, tad teko gerti vandenį iš bambalio su ledu. Kas gi galėjo numatyti, kad bus tokia pekla ant vandens? Še tau ir šalta vasara. Kada čia buvo taip, kad rugpjūtį saulė svilintų vos ne iki trisdešimties laipsnių? Kaip orkaitėje! Taip, taip, tokiu oru tik lydekas ir gaudyti. Suprantama, kad lydekų žūkle buvau visapusiškai pasotintas.

Ryte atsižadėtų ešerių atsiprašiau ir nuplaukiau į anksčiau nusižiūrėtą aukšlyną. Beplaukdamas susitikau asocialių gulbių šeimyną. Septyni vaikai šeimynoje! Bet gulbiukai purvini ir, matyt, niekad neprausti. Kokie neatsakingi tėvai! Patys juk baltais kostiumais... Kur žiūri socialinės tarnybos!? Atiduokit tuos vaikus Barnevernet! Būtų įdomu pažiūrėti, ką į tai atsakytų gulbinas. Jis, matyt, perskaitė mano mintis ir užėmė tarpinę poziciją tarp manęs ir savo šeimynos. Tik sušnypštė kažką gyvatės kalba. Keista, bet viską supratau. Tai buvo aukšto meninio lygio ir koncentruotas japoniškas haiku. Net ir pats haiku tada atrodė tarsi išraiškos priemonė plepiams. Viena „š“, o kiek daug prasmės.

Prasilenkėm abu neatsukdami vienas kitam nugarų. Žinoma, man sprandą suko labiau nei jam.

Pagaliau velkiaudamas atplaukiau. Štai ta puikioji vieta. Kur jūs, Aukštaitijos tigrai!? Gerai būtų, kad tigrai svertų bent porą šimtų gramų, svajojau.

Gylis toje vietoje buvo nedidelis – apie tris metrus, o ant dugno – žolelių. Vos už kelių metrų – šlaitas į ežero duobę.

Stovėdamas valtyje mačiau, kaip aukšlės zujo lėtai ir buvo labiau panašios į vandens planktoną, o ne į žuvų tuntą, bet nepasakyčiau, kad buvo visiškai užmigusios, kaip kartais būna nekibią dieną. Taigi, plaukiojo jos nesiblaškydamos, tarsi raminančiųjų pavartojusios, o tarp jų kur kas giliau sušmėžavo kur kas didesnių žuvų šonai. Matyt, šmirinėjančios bruišės ar žiežulos (kuojos ar raudės).

Vos užmetęs spiningą pagavau pirmą ešerį, kuris buvo iš riebesnių ir suteikė viltį, kad kiti bus panašūs. Tačiau po to žūklė užstrigo. Dar keliolika metimų, o laimikio nėra. Arba ne tie masalai, arba nėra daugiau ešerių, galvojau kaip visada.

Saulė krypo vakarop, bet buvo dar aukštai ir galėjau įžvelgti daugiau nei pora metrų po vandeniu, todėl ėmiau įdėmiai stebėti, kas vyksta apačioje. Vaizdas nebuvo ryškus, kaip išmaniajame telefone, bet sugebėjau šį tą įžiūrėti ir šiek tiek žemiau už pasklidusių aukšlių. Ir likau šiek tiek nustebęs. Pasirodo, tie didesnių žuvų blyksniai buvo ne kuojų ar raudžių, o dičkių ešerių siluetai. Tai visgi jų yra, tik, rupūžės, vėl nekimba!

Įdomu tai, kad ešeriai, kaip ir aukšlės, plaukiojo nerūpestingai, tarsi leistų laisvalaikį pasivaikščiodami. Popietė – ir žuvims popietė. Pajudins uodegą kokį kartą, ir slenka nejudėdami tarsi negyvėliai.

Iš pradžių pagalvojau, kad žuvys gaišta, bet pamatęs antrą, trečią ir ketvirtą „mirštantįjį“ supratau, kad čia kažkokie ypatingi šios dienos žuvų šokiai. Įdomu tai, kad ešerių šonai sublizgėdavo gilumoje tik tada, kai jie parvirsdavo ant šono norėdami praryti mailiuką. Tarsi plaukiant vertikaliai būtų nepatogu ryti.

Ar įsivaizduojate ešerį, vaidinantį mirštančią gulbę? Tokių keistenybių dar nebuvau matęs, o svarbiausia, aukšlės, tos kvaišos, nė nesiblaškė. Vos pasislinkdavo į šoną, kad „mirštantis titanikas“ jų nepastumtų, ir toliau sau plaukiojo, o tos, kurias ešeriai taikėsi praryti, įvykio per daug nedramatizavo ir leidosi ryjamos, tarsi būta čia ko nervintis. Komedija už dyką!

Susipažinęs su vietinės faunos nuotaikos ypatumais, ėmiau uoliai ieškoti recepto žuviai pagauti. Mano šimtą kartų patikrinti crackjack 48 suviliojo vos kelis egzempliorius, bet daugiau norinčiųjų ragauti šį vobleriuką neatsirado. Bandžiau ir savo numylėtinį, ešerių siaubą ir gelbėtoją beviltiškose situacijose 7 cm rigge, bet užkibo vos trys – vienas „tigras“ ir du mažuliai.

Hm! Žuvį matau, o pagauti jos negaliu. Nevaisingi eksperimentai tęsėsi, o saulelė vis labiau leidosi link horizonto.

Taip dažnai nutinka, kai žvejas yra truputį kreivarankis kerėpla. Bet aš nenuleidau savo kreivų rankų ir toliau ieškojau rakto, juo labiau, tai buvo vienintelė rasta gera vietelė tą dieną. Nėra čia ko lakstyti.

Dažniausiai vežiojuosi du spiningus: grubesnį – didesniems masalams ir liaunesnį, plonu valu – ešeriams. Be kaitaliodamas masalus ir spiningus pradėjau painiotis, kada kurį imti ir kokį voblerį kur kabinti. Tiesiog atsitiko taip, kad rankos rado dėžutėje vos didesnę crackjack versiją, tad šitą 58 mm voblerį ir prisegiau prie grubesniojo įrankio. Tą pačią spalvą, kuri iš pat pradžių buvo efektyvi, o po to „nutilo“. Vos užmetęs, pats stebėjausi tokiu galingo spiningo ir mažo masalo deriniu, nes traukiamo voblerio pasipriešinimas nė kiek nesulenkė spiningo. Patraukiau vienaip, kitaip ir nieko nesitikėdamas, trumpais timptelėjimais vedžiau masalą link valties. Nei iš šio, nei iš to užkibo ešerys. Vienas iš tų nenoriukų. Po ilgos tylos buvau pradžiugintas ir, kaip visi spiningautojai, ėmiau kartoti tai, kas suviliojo žuvį.

Ne iš karto, bet pagavau dar vieną ešerį, vėliau – dar pora. Tada rimčiau susimąsčiau, kur čia šuo pakastas. Pasirodo, kietu spiningu radikaliai smulkiai „kapojamas“ crackjack 58 viliojo staigesniais ir smulkesniais judesiais, o šito pasiekti liaunesniu spiningu aš negalėjau. Be to, mažasis 48 mm nėrė negiliai ir, matyt, tą dieną buvo nepakankamai „riebus“.

Ar galite įsivaizduoti derinį: seven&half kotas, kuris skirtas masalams iki 42 gr ir – kelių gramų crackjack? Aš tuo spiningu ir pliauskas po 70 gr mėčiau, ir jūroje menkes dusinau, o dabar štai – spiningas iki 42 gr ešerių žūklei. Juokas ima. Žinoma, kad būtų užtekę ir liaunesnio, bet kad reikėjo kieto stagaro – tai faktas.

Nors reikalai iš vietos pajudėjo, bet negalėčiau teigti, kad kibo kaip iš pypkės. Tai užkibdavo, tai tik grybštelėdavo, tai vėl liaudavosi ir reikėdavo laukti, kol ryšis kirsti piktesnis.

Kai eilinį kartą nustojo kibti, kelis ešerius nufotografavau. Bet juos nufotografuoti yra ne mažiau sunku, nei pagauti. Kaip priversti žuvį gulėti ramiai? Aš gi ne dresuotojas. Tačiau po ilgų hipnozės seansų pavyko vieną kitą žuvį – foto modelį – įamžinti, bet greičiausiai paveikė ne seanso turinys, o trukmė. Priduso ir aprimo.

Pati žūklė nebuvo gausi didelių laimikių, nes sukrapščiau vos dvidešimt ar dvidešimt penkis didesnius ešerius, bet gavau labai daug naujos vertingos patirties.

Prieš išvažiuodamas paežerėje prisiskyniau obuolių. Galvojau, obelis prie ežero bus laukinė, bet klydau – obuoliai buvo labai saldūs. Graužiau juos važiuodamas namolio ir galvojau, kad žiemą obuolių prie ežero neprisirinksi. Bet gal žievės..?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"