TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GAMTA

Redakcijos paštas. Puta šalta

2016 10 19 8:30
Tulžio Ašakos nuotraukos

Naktimis spustelėja žiemiškas šaltukas ir jau pora sykių rytą teko gramdyti ledą nuo mašinos stiklų. Bet kol kas šaltis labiau įnikęs dekoruoti augmeniją – padažo, pateplioja lapą ir tą palikęs imasi kito. Vis tobulina įgūdžius, bet banaliai kartojasi, kiekviename lape – vis agurkų, morkų ir burokėlių spalvų motyvai. Irgi mat dailininkas.

O vėjas, kaip snobas kritikas, kiekvieną lapą ima ir vis grožisi švilpaudamas. Tą, kuris labiausiai patinka, nešiojasi po laukus ar prie lango stiklo prilipdo – stebėkit, anava kaip gražu, kokie potėpiai. Paskui nei iš šio, nei iš to trenkia jį žemėn ar pakiša po krūmu. Todėl į rudens pabaigą medžių lapai būna nupešioti ir ant žemės kilimu suguldyti – turi būti tvarka ir darna.

Prie ežero išlipę iš šiltos mašinos iš karto supratome, kad žvejoti nebus šilta. Greitai kaip kareivukai persirengėm šiltesniais drabužiais: šilti batukai, kojinės, megztukai, pirštinės ir kepurėlės. O į krantą atsiritančios nemažos bangos tarsi grasino ir įspėjo: „Mažai, mažai, vaikučiai, šiandien apsirengėte“.

Tuose perspėjimuose buvo tiesos. Pradėjome žūklę vienas kitam siūlydami, kur stabtelėti, kad ne taip pūstų ir nenupūstų. Stiprus šaltas vėjas iš rytų Lietuvai niekada nieko gero neatpučia.

Nors plaukiant „televizorius“ rodė giliai po vandeniu esant žuvų, bet nubirbinom tiesiai į įlanką, kurioje ne taip pūtė. Neva tokia žūklės strategija. Taip riesta iš pat ryto!

Įlanka jokių gyvybės požymių taip ir neparodė, o mes vis nedrįsom iš jos išplaukti, nes šalta puta už apykaklės neviliojo. Ne alaus baras vasarą. Juo labiau čia buvome ne vieni: gausybė ančių, kurių patinai jau apsirėdę naujutėliais kostiumais, vienas kitas į kirą panašus paukštis ir bala žino kokių dar skrajūnų. Visi norėjome užuovėjos ir laikėmės mandagaus atstumo. Vietos užteko visiems.

Pro šalį praskrido į čiurlį panašus paukštis. Ar jis dar neišskridęs? Įtraukęs kaklą taip, kad nesuprasi, ar nuo šalčio, ar iš nuostabos. Matyt, vis rinkosi rinkosi kelionių organizatorių, galų gale taip ir liko Lietuvoje. O gal jis labai pilietiškas ir tokiu atsakingu metu tiesiog negalėjo iškeisti šalies Seimo rinkimų į kurortą?

Kad ir kaip nenorėjome, bet iš įlankos išplaukėme. Atvažiavome žvejoti, tai ir reikia žvejoti – nusprendėme. Vėjas ir toliau pūtė nuožmiai. Kiekvieną kartą perplaukdami iš vienos vietos į kitą buvome gausiai šlakstomi šaltu rudeniniu ežero vandeniu.

Jau buvo po dvyliktos, o taip ir neįdienojo. Buvo gal kokie du laipsniai šilumos, o gal ir tiek nebuvo. Po kurio laiko supratome, kad vis labiau šlampame. Nuo stipraus vėjo šaltis tik stiprėjo. Galutinai sušalę vieną šoną, atsukdavome į vėją šaldyti kitą.

Nepaisant visų negandų, nepagavome nieko. Gamta buvo stipresnė už žveją, ir mes grįžome į „kurortinę“ įlanką. O paaiškėjus, kad nė vienas nepasiėmėm arbatos, išlipom velniop į krantą.

Kai prisimenu, tai net rašyti šalta.

Atsimenu, kad išlipus iš valties veidas ir lūpos dar ilgai liko sustingę, buvo sunku žodį ištarti. Pasislėpėm abu už artimiausių stambesnių medžių ir sukramsnojom viską, ką turėjom užkąsti. Valgėm stovėdami, nes nenorėjom, kad šlapoki rūbai glaustųsi prie kūnų. Stovint lyg geriau džiūsta.

Šiaip ne taip pro debesis išlindo saulutė ir baisiai stipriai pūtęs vėjas aprimo – pūtė jau tik stipriai. Kiek apdžiūvę užuovėjoje atšilom ir pamėginom pratęsti žūklės „malonumą“.

Šį karta įlanka atrodė kur kas jaukiau. Kiek pasisukinėjom ir išmetėm inkarą prie pat žolėto šlaito. Čia dar nebuvom gaudę. Tiesiog dėl didelio vėjo taip toli iš įlankos nekišome nosies.

Ir atsitik tu man šitaip – užkibo lydekiūkštis. Turbūt net apsiverkiau iš laimės, neatsimenu, nes ašaras vėjas greit išdžiovino. Tokia mažutė, beveik permatoma, o griebė 12 cm voblerį salotinės spalvos nugara.

Saulė ėmė šviesti dar skaisčiau. Dar pamojavę spiningais iškrapštėm po kiek didesnę lydeką. Aš vėl pagavau salotiniu, o kolega vienai įsiūlė „ešerį“, bet abu pagavom tais pačiais „japonais“ – „DUO“.

Vėliau kad ir ką siūlėm – nė bakst. Gal ten daugiau lydekų ir nebuvo?

Pabandėm ir kitur. Bet tuščiai. Vėjui vis labiau rimstant, ryžomės pamėginti gaudyti toje vietoje, kur iš ryto praplaukdami matėm žuvų. Ten gaudėm gerą pusvalandį, bet taip pat tuščiai.

„Sumėčiau“ į vandenį dešimtį įvairiausių voblerių ir pradėjau mėginti silikoninius masalus, o kolega „įjungė tinginį“ ir vis svaidė savo „ešerį“. Sakė, kad kaitalioti nemato reikalo. Neva lydekų nėra arba jos nekimba, o masalas geras. Vargšas visai apšalo smegenis.

Paskui valtį perstatėm iš kito mailiaus pulkelio šono, ir vos po kelių metimų „ešerys“ parodė ką gali. Kolega pagavo padorią lydeką – apie pustrečio kilogramo. O įdomiausia, kad toji griebė tada, kai draugužis užsižiopsojo ir kažko kuitėsi kišenėse. Sekasi gi žiopliams.

Vadinasi, radikaliai ilga pauzė gali suvilioti ir įnoringiausią dantytąją! Griebė godžiai. Vienas voblerio kablys jai gerai įsikabino, o kitas, nors ir buvo gerklėje, bet maskatavo neįkibęs.

Kitos lydekos nekibo, todėl kolegos lydekai teko ilgai pozuoti prieš objektyvą už visas kitas – neužkibusias.

Man neliko laiko atsirevanšuoti, nes trumpa diena ėjo į pabaigą. Koks ten revanšas, kai taip kimba. Gavau į kaulus. Nesvarbu, kiek lydekų išlupta – jei jo didesnė, vadinasi, didesnė.

Baigėm žūklę su džiaugsmu, nes buvo žvarbu ir nekibo. Ėmė vėl šalti, o temstant sudedamos valties paviršius net pasidengė ledokšniu. Sugrūdom viską į mašiną be jokios tvarkos, kad tik tilptų, ir patraukėm namolio. Žinoma, jau sutemo.

Važiavome ir džiaugėmės išnešę sveiką kailį. Nebuvo jokių diskusijų ar ginčų apie tai, kas, kur, ką ir kaip pagavo ar neužkirto. Tyla. Mėgavomės šiluma. Bet dėmesį patraukė usūrinis šuo, kuris kažką graužė kelkraštyje. Šiandien numušė ne jį...

Pastebiu, kad po ratais pakliūva tik lapės, kiškiai, ežiai, usūriniai šunys, stirnos, na, ir kartais briedžiai (gerai, kad šitie retokai – ne su „Volvo“ važiuoju, kam man tas briedis ant variklio dangčio).

Ko šita žvėrija naktį ant mašinos žibintų šoka? Matyt, dėl to didelio noro šviestis. Reikia pastebėti, kad biologinė įvairovė, pakliūvanti po mašinos ratais, skurdoka, nes likusi gyvūnijos dalis, matyt, linkusi gyventi be nacionalinės švietimo sistemos. Geriau be jokios, nei su tokia prasta. Kiti tenkinasi savišvieta – kiek patys įžiebia, tiek ir gana.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"