TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GAMTA

Redakcijos paštas. Raudoni dryžiai, raudoni skruosteliai

2016 07 29 6:31

Šviečia naktį, šviečia dieną/ Šviečia naktį, šviečia dieną/ Elektrėnų žiburiai... Iš karto pradėjau nuo dainos žodžių, kurie kaskart, pravažiuojant Elektrėnus, suskamba makaulėje. Toks dirbtinis pavadinimas, o taip prigijo.

Nors elektra – ne lietuviškos kilmės žodis, bet pats miestelio pavadinimas man daug mielesnis nei kokia Kazlaučizna ar Abramaučizna.

Nesunku nuspėti, kad šį kartą nudardėjau į Elektrėnus.

Ką galima pagauti tose mariose? Ogi viską, net pro šalį čiuožiančią burlentę ar vandens motociklą.

Atsimenu laikus, kai tik pasirodė maži silikoniniai masalai ešeriams – net be sonaro plaukinėdami prisigaudydavome galybę ešerių. Net nuo kranto Pastrėvyje buvo galima linksmai pagaudyti. Nūnai laikai kiti ir ešeriukų reik paieškoti.

Kaip visada, vos žvejas susiruošia žvejoti, orai suprastėja, bet šį kartą jie buvo prasti jau kelias dienas iš eilės. Stiprus šiaurys tapo nuolatiniu pastarųjų žūklių palydovu. Bet aš Elektrėnų marias išmaišęs skersai ir išilgai, todėl pats pirmas žvejybos taškas nuteikė optimistiškai – aukšlės, net tiršta. Kur aukšlė – ten ir ešeriai, kaip ir „kur eglynai – ten vilkai“.

Taip, ešerių ten yra, bet ar visada kimba?

Deja, dryžuotieji kibti nenorėjo. Amžina istorija. Surištą monofilinio valo sistemėlę su mikromasalu paleidau grimzti kuo giliau, nes maniau, kad prie dugno bus lengviau pagauti. Bet kur tau – nė bakst!

Paskui dar užkabinau už dugno ir nuplėšiau velniop su viskuo. Gal ir į žoles įkabinau? Tingėjau rišti iš naujo, todėl toliau vandenį „drožiau“ vobleriais. Tikrinau ir kitas savo vietas, bet kur tik plaukiau – visur žolės iki pat paviršiaus. Kur tik mečiau – visur „gėlės“. Sužėlė ta marių žolė be jokio saiko. Tik radikaliai pakeitęs dislokacijos vietą išlindau iš tų džiunglių.

Ir gerai padariau, nes švaresnėje vietoje masalus pasitiko aktyvūs ešeriai. Na, gal jie bus ešeriai po metų ar dvejų. Ir jų aktyvumas buvo labiau panašus į palydėtuvių maniją, o ne į aktyvią medžioklę.

Šekit jums mažų voblerių – iš karto pasiūliau jau ne kartą patikrintą meniu, ir tie puolė kibti.

Vėjo gūsiai tapo ne tokie intensyvūs ir sustiprėdavo jau tik trumpam, tad pagerėjus oro sąlygoms ešerių gaudymas tapo paprastesnis, o pergudravimo receptas buvo įprastas: kuo mažesni ir smulkiau virpantys masalai.

Ieškojau, koks vobleriukas „saldžiausias“. Geriausiai pasirodė 50–70 mm masalai – greedy guts DR ir, žinoma, rigge 70 DR. Pagavau ir su vib masalu (labai panašus į tradicines „cikadas“) – toks mažas ir labai smulkiai virpantis japoniškas „cymo„. Vėjuotą dieną jis labai patogus, nes pjauna orą kaip peilis sviestą. Belieka pasirinkti vieną iš trijų prisegimo pozicijų ir – pirmyn. Griebė net ir primirštas sukres. Nežinia kodėl, bet su jomis pagavau kelis gerokai didesnius egzempliorius.

Gal besisukantis lapelis geriau imituoja didesnį mėsos gabalą? Gal muselė ant trišakio buvo saldi. Ešeriokai ne patys didžiausi, bet užtai linksma. Žuvys tarsi varžėsi, kuri, būdama mažiausia, apžios didžiausią masalą.

Kažkaip daug sutapimų šiandien: kaminai dryžuoti, ešeriai dryžuoti, vobleriai – irgi dryžuoti. Dar reikėtų dryžuotą katiną sutikti krante ir būtų pilnas rinkinys.

Gaudęs gerą valandėlę numalšinau žvejoklio troškimą pagauti ir nuplaukiau lydekauti, nes rytinis ešerių kibimas ėjo į pabaigą ir turėjo suaktyvėti lydekos.

Vidury marių buvo per daug vėjuota, todėl nusprendžiau pasislėpti už priekrantės iškyšulių.

O pakeliui bevelkiaujant tik – linkt spiningas, ir jaučiu, kad užkibo lydeka. O! Šį kartą raudonskruostis vobleris suveikė! Mat kaip – ešeriams dryžuotų, o lydekoms raudonskruosčių šiandien reikia.

Tokia užsispyrusi pakliuvo, niekaip „nelipo“ į paviršių. Po akimirkos laimikis atsidūrė valtyje, o slėptis nuo bangų skriejau jau kur kas geresnės nuotaikos. Na, o užuovėja yra užuovėja. Turėdamas ištaigingas sąlygas daug laiko skyriau kiekvienam kupstui ir „išprašiau“ dar vieną lydeką. Jau norėjau plaukti, bet galvoju – švystelėsiu dar ryuki.

Bambt – ir pasikabino. Kaip arti kartais ta žvejo sėkmė! Dar apgavau kelis pavienius ešeriukus ir nutariau, kad šiandien užteks. Namo.

Grįždamas partempiau į krantą katerį. Jaunuoliai užgeso viduryje marių. Pasisekė, kad pro šalį birbinau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"