TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GAMTA

Redakcijos paštas. Tikrai svaiginantis kibimas

2016 11 28 17:50
Tulžio Ašakos nuotraukos

Iš vakaro susiskambinom su draugais – žvejais ligoniais – ir išžvalgę visus žinomus orų prognozės interneto puslapius nutarėm lėkti į pajūrį. Menkių! Prieš savaitę žūklė prasidėjo panašiai, tik vėją prognozavo per stiprų, todėl visi likom žvejoti prie televizorių. Bet šį kartą orų orakulai bylojo, kad ilgai planuota žvejyba visgi įvyks.

Kelias laukė ilgas, tad kėlėmės vidurnaktį. Nors kelionė vyko sklandžiai, bet be sustojimų degalinėse neapsiėjome – tam to, tam ano, vis kam nors ko nors prireikdavo. Tai kavos, tai parūkyti, tai pritūpti.

Kažkurioje degalinėje tarp Kauno ir Kryžkalnio prie durų mus ir visus kitus atvykėlius pasitiko rainas, šviesiai rudo kailio katinas. Paprastai katinai laukia žvejų prie pat žūklavimo vietų, ir aišku, kodėl, bet šitas mus pasitiko kažkaip įtartinai iš anksto. Iki jūros likę daugiau nei 120 km, o jis jau lūkuriuoja! Kitų gerų ženklų žūklės sėkmei pakeliui nepasitaikė, tad šį nusprendėme priskirti prie teigiamų. Reikia pasakyti, kad katinas pasitaikė mandagus ir nieko nekaulijo. Yra tekę sutikti tokių įkyruolių, kurie kaulydami kniaukia kaip skerdžiami ir palei kojas trinasi, o šitas ne. Tupi kaip sargybinis durų dešinėje ir nė krust. Ar tik apsimetė, ar miegojo, nesuprasi. Ignoravo visus. Tik jis ir žino, ko jam viduryje nakties prie degalinės durų reikėjo.

Važiuojant kažkas iš ekipažo narių pastebėjo, kad dangus giedras. Ir iš tikrųjų už lango juodavo dangus, kuriame ryškiai spingsėjo žvaigždelės. Taip, bus giedra, kaip ir prognozavo – visi paantrino. Kaip visada kažkas pradėjo graužtis, kad nepasiėmė kremo nuo saulės, maudymosi trumpikių ir rankšluostuko. Kaip be šito, juk prie jūros važiuojam.

Saulė visada žmogų džiugina, o saulei šviečiant jūroje, gerai įsižiūrėjus į ant galvos krentančios bangos purslus, galima pamatyti net vaivorykštę. Tik reikia atidžiai ir išsižiojus spoksoti. Apsiniaukusią dieną tokių grožybių nepamatysi – banga nuprausia žveją tarsi pamotė vaiką, pasūdo, ir jokių vaivorykščių.

O bangų iš tikrųjų būta nemažų. Kol „nujojom“ iki žūklės vietų, buvom tradiciškai jūros nuprausti, o visos nesusitupėjusios mintys buvo sukrėstos į vieną troškimą – kad visa tai baigtųsi. Atitrankėm ir subines į suolus – jei kurio ir buvo vos apvalesnė, tai tapo lygi kaip oro uosto pakilimo takas. Kai kapitonas pristabdė laivelį ir pasakė „čia“, visiems palengvėjo. Ypač dėkojo mano stuburas. Jei kas nors būtų tuo metu pamatavęs mano ūgį, tai būčiau nenustebęs, kad truktų kokio centimetro ar dviejų. Net akiniai ir tie buvo ėmę spausti nosį. Kaskart šokant laivui nuo bangos jie taip trinktelėdavo per nosį, kad rodėsi, tai ne akiniai, o arklio balnas.

Vos masalai pasiekė dugną, iš karto pradėjom lupti menkes. Taip. Geras kapitonas – tai geros žvejybos jūroje garantas. Visi lupom žuvis išsišiepę ir patenkinti. Kiek buvo sumerktų spiningų, tiek jų ir lingavo menkių lankstomi. Eldorado! Pagavę po kelias žuvis visi džiaugėsi ir savomis, ir kitų sugautomis menkėmis. Visos buvo sunkesnės nei kilogramo. Gera vietelė pakliuvo.

Bangos laivelį kilnojo tolygiai, saulė švietė ryškiai, o žuvys kibo. Žvejybos idilija. Žvejų svajonės pildėsi su kaupu. Gyvenimas atrodė nuostabus tarsi šventė.

Bet kaip ir visos šventės, taip ir šita baigėsi. Pasisukinėję toje pačioje vietoje, išgaudėm piktesnes žuvis, ir likusios jau nenorėjo kibti. Daug kartų kapitonas plukdė laivą per tą patį akmenyną, bet žuvys jau nebekibo. Ir kažkodėl aš pradėjau jaustis blogai. Iš pradžių smagiai kilnojusios bangos ėmė nervinti. O galiausiai ir pykinti. Kiekvienas laivo pakilimas ir nusileidimas su jį pakėlusia banga svaigino galvą ir rodėsi, tuoj pradėsiu vemti. Jūrligė! Nelaboji! Tai štai kokia ji! Prisiminiau daugybę istorijų apie jūroje sublogavusius žvejus. Pasiplaukiojimas virto košmaru.

Laimei, beplaukiant į kitą vietą pykinimas truputį atlėgo. Naujoje vietoje žuvys kibo uoliai, bet vos pradėjus laiveliui šokti pagal bangų muziką, aš vėl sublogavau.

Užkibo nemaža, apie 2 kg sverianti menkė, o aš traukiu žuvį galvą užvertęs ir į dangų spoksau – kažkodėl taip atsilošus mažiau pykino. Žuvys kimba, o malonumo jokio.

Kažkoks keistai svaiginantis kibimas šiandien, pagalvojau. Prasikankinau nemažai, kol pasikeitė vėjas, o su juo – bangų ilgis ir aukštis. Ačiū Dievui, nelaboji jūrligė atstojo. Tik grįžęs į krantą kolega pasipasakojo, kad tuo metu nelaboji kaip tik pristojo prie jo, bet čia jau kita istorija.

Naujose vietose žuvys iš pradžių kibdavo agresyviai, o po kurio laiko liaudavosi, ir reikėjo paplušėti, kad išprašytume išrankesnes.

Dar prieš išvažiuojant prie jūros pažįstamų klausinėjau, kokius masalus imti, bet patarimų buvo tiek daug ir tokių įvairių, kad supratau, jog pagauti menkę galima su bet kuriuo masalu. Buvau pasiėmęs daug įvairiausių silikoninių žuvelių ir kirminų. Kolegos taip pat.

Kai kibdavo, tai pagaudavome visi ir įvairiausiais masalais, bet kai reikėdavo pagauti likusias išrankiąsias, tai tą dieną gelbėjo raudonesni masalai. Aš tokiais atvejais kabindavau savo tamsiai raudoną awaruną, atkeliavusią su manim į jūrą iš mano starkių masalų dėžutės, kurioje jos reitingai buvo aukšti. Neturėjau jų daug pasiėmęs, nes nežinojau, ką menkės griebs, todėl žūklės pradžioje jas šiek tiek taupiau ir pasiūliau tik kibimams išretėjus. Bet žvejybai einant į pabaigą kitų masalų jau nenaudojau. Reikia pasakyti, kad šitie „Pontoon21 Awaruna“ masalai gana geros gumos ir atlaikė nemažą skaičių kibimų, bet kaip šunys supuolusios menkės visgi sudraskė į skutelius ir juos.

Gal būčiau pagavęs dar daugiau žuvų, bet paskutinę awaruną palaidojau tarp akmenų, o kitų kibesnių masalų ieškoti jau ir neteko.

Prisigaudę ir prisisupę ant bangų į valias, pasukome kranto link.

Grįžtant vėjas pūtė į nugarą, tad jokių ekstremalių nuotykių nepatyrėme ir ramiai sugrįžome į Klaipėdą. Uostamiestis mus pasitiko aukštai galvas iškėlusiais kranais, o Danės upė – ramybe. Įplaukę į upę visi pasijutome saugiau. Bangų jau nebuvo. Krantine ramiai vaikštinėjo miestelėnai. Žemė.

Bet grįžtant namo mašinoje vis dar pasupdavo. Reikės kitą sykį pasireguliuoti tą savo vestibiuliarinį aparatą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"