TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GAMTA

Redakcijos paštas. Žuvys – ne fotomodeliai

2016 07 06 6:00

Išdūmiau ešerių. Visi priešžūkliniai ritualai buvo atlikti be priekaištų – nieko nepalikau, tad grįžti namo neteko, net poteriaudamas nė karto nesuklydau. Viskas pranašavo gerą žūklę.

Štai vanduo ir štai mano valčikė jau sūpuojasi bangose, o aš – joje. Žūklės tikslas – ešeriai. Lūkesčiai didžiuliai dideliausi.

Žinoma, kad pradėjau nuo putojančio šnekučio. Ir ne be reikalo, nes jau antru metimu pagavau riebuilį ešerioką. Ir aišku, kodėl.

Patyrusių „mokslininkų“ yra seniai pastebėta/nustatyta/patikrinta, kad skardinės sušnypštimas ir klinktelėjimas gali privilioti ne tik žuvį, bet ir briedį iš miško – būtent todėl jokiu būdu negalima vartoti vairuojant, nes kai tokia nelaimė išbėga į kelią...

Dar keli metimai visų pasaulio kraštų kryptimis ir pakertu rimtesnį egzempliorių. Prisitraukiu arčiau – „peilis“. Tfū! Jau geriau 300 g ešerys, nei 0,5 kg lydekiukas. Švikas! Nors pradžia nebloga.

Sustojęs dar keliose vietose nieko nepagavau, tik mačiau tuntus nedidelių ešeriukų ir vangiai paskui masalus slenkančias lydekaites. Nė bakst!

Voblerius sviedžiau į dėžę. Gumos mane išgelbės! Bumt inkarą šen, bumt – ten. Dar du staigūs kibimai. Bet laimikio jokio. Taip tik mažos „silkės“ žiebia.

Tačiau žvejoklio entuziazmas vedė toliau ir nenuvylė. Radau didesnių ešerių ir kelis pagavau akimirksniu. Kiti buvo kuklesni ir mano masalus tik lydėjo.

Kažkur matytas filmas. Šitam scenarijui buvau pasiruošęs, todėl į vandenį skriejo užsispyrusių ešerių „žudikas“, ponaitis rigge 70. Ešeriai jį pamatę neišprotėjo, bet kibo tam tikru periodiškumu.

Žinoma, kad buvau patenkintas. Juk jie nenorėjo kibti, o aš juos šitaip...

Saulė patekėjo aukštai ir pradėjo negailestingai svilinti, o kiba liovėsi. Net vobleris „žudikas“ buvo bejėgis, o kitiems kandidatams į „žudikus“ juo labiau nesisekė.

Alinantis karštis ir jokio žuvų dėmesio. Tai sekino. Be to, anksti kėliausi, tad akys pačios merkėsi ir mano žvejyba ėmė virsti kančia.

Viskas! Gana! Susivyniojau pagalius ir nuskuodžiau prie kranto, kur alksnių šakos vos palinkusios virš vandens, tad jų šešėlyje ir nutariau nusnausti.

Žinoma, iš ledų dėžės išsiėmiau apynių skonio eliksyro ir suvartojau. Aišku, buvo gėda: kaip aš galėjau karštą vasaros dieną vartoti šaltą, gaivinantį apyninį. ...Lietuvos statistika ir taip prasta, o aš ją dar pabloginau. Buvo taip gėda... O gal dar yra bent viena skardinėlė? Nėra, nėra – giliai užjausdami šnabždėjo šiemečiai žali alksnio kankorėžiukai. Nėra, nėra – dar tyliau pritarė ir patvirtino tiesą pernykščiai juodieji, kuriems kyboti jau liko visai neilgai.

Sugrūdęs visus rakandus į valties galą išsitiesiau laivelio smaigalyje. Kažkur aukštybėje vos girdimai čirškavo čiurliai, o medžių šakos siūbuodamos gaivino tarsi vėduoklė. Šmėkštelėjo laumžirgių oro policijos ekipažai. Ir mano skrybėlė, matyt, nusprendusi nusnausti sykiu, pati pasviro ant akių... Po truputį artėjo dėdė Miegas.

Kas čia dabar?! Pramerkiau akis ir pamačiau prieš nosį kažkokį sutvėrimą. Didelis juodmargis drugys – ant skruosto. Mostelėjau ranka, tas – šast į šoną ir vėl tupia. Vėl – most, o tas kažko pasistaipo, paskrajoja aplink ir vėl taikosi ant manęs nutūpti. Ir vis – tiesiai ant veido. Įkyrūs drugiai Lietuvoje šiais laikais. O gal jis apynius užuodė? Čiuožk iš čia, blake! Ką, gal nežinai statistikos?

Miego kaip nebūta. Pamiegosi, kai šitokia kandis savo kanopomis po veidą braido. To dar nebuvo, kad drugys iš miego žadintų. Tai padaro įžūlumas! Tupia ant nosies, ant veido ir nedaug trūko, kad būtų akis iškabinęs – gerai, kad akys po stiklais. Tokį miegą pagadino, net seilė buvo ištįsusi.

Antras miego dublis buvo ne toks tobulas. Miegojau su pertraukom, nes jau buvau numigęs, o ir šonai buvo nugulėti ir vietomis maudė. Koks ten miegas ant plikų lentų.

Išplaukiau į žūklės tęsinį, nes saulė jau krypo vakarop ir atėjo laikas vakariniam kibimui. Vos atplaukęs į prieš pietus jau išžvalgytas vietas pradėjau sėkmingai gaudyti. Dabar ešeriai buvo kur kas sukalbamesni ir griebė godžiau. Griebė ir melsvą, ir žalsvą, ir salotinį voblerį. Eldorado! Po 200–300 g ir – kaip iš pypkės. Tai tvoja vos užmetus, tai pasiveja masalą prie pat valties. Vienas nusispardo, tada iškart tupia kitas. Linksma.

Išbandžiau ir savo ilgaliežuvius masalus, su jais taip pat „iškrapščiau“ neblogų egzempliorių. Didžiausi buvo apie 400 g.

Bet sunkiausia buvo žuvis fotografuoti – juk kibo viena po kitos, o tos pagautosios muistėsi ir nepozavo kaip derėtų. Ar aš fotomenininkas, ar žvejys?

Labiausia nefotogeniškas buvo 8 cm citrininis orbitas – juo pagauti ešeriai nuolat blaškėsi, lindo po valtimi, ir tik paėmęs į ranką pagautą lydeką sugebėjau padoriau nupleškinti. Nors pavargau kaip šuo ir parsibeldžiau namo „be rankų be kojų“ jau sutemus, bet žvejybos įspūdžiai liko malonūs.

Noriu dar!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"