TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GAMTA

Redakcijos paštas. Žvejyba: jeigu netikite prietarais

2016 06 04 12:16
Autoriaus nuotraukos

Pagaliau susiruošiau pažvejoti. Dar iš vakaro pasikuičiau savo rakanduose ir viską suruošiau, kad nepamirščiau. Ar buvo kada taip, kad ko nepamirščiau?...

Vos išėjęs per duris pamačiau laiptinės konteineryje besirausiančią pagyvenusią moteriškos lyties žmogystą. Rytas buvo tylus, paukščiai dar nepradėję klykaut ir pypaut, tad mažos patalpos prieblandoje sušmėžavęs siluetas privertė krūptelėti.

Tfu! Nusispjoviau prietaringai: vėl iš ryto bobą sutikau!

Vos įsėdęs į mašiną apsičiupinėjau, kad palikau dokumentus, pinigus ir žvejybos bilietą. Viskas vienoje piniginėje. Taigi, prasideda dienelė!

Greit nulėkiau namo. Kelios minutės – ir aš jau pririedėjau prie pagrindinių garažo vartų. Tik valtį įsimesiu.

Garažo vartai neatsidaro! Stebėtis? O gal jau nebe?

Paprastai žmonės pro tuos vartus zuja pirmyn atgal, bet dabar lyg tyčia vos ne valandą laukiu, kol pasirodo garažo kaimynai. Visi kartu, gerokai privargę atidarome vartus. Pasirodo, trūko vartų pakėlimo lynai. Būtent tą rytą, kai skubu į žvejybą! Sugaišau galybę laiko!

Mintyse prakeikiau ir tą sutiktą bobą, ir tokį gyvenimą!

Bet dardėdamas balos link nusiraminau ir nuotaika ėmė po truputį gerėti. Tik neilgam.

Važiavau pirma kelio juosta ir nepastebėjau, kada prie manęs priartėjo policijos ekipažas. Ne tik priartėjo, bet ir susigretino. Nei greičiau, nei lėčiau – važiuoja šalia, nors tu ką. Galvoje ėmė suktis „viršijau, neviršijau“, „draudimas“, „gesintuvas“... Gal ir be reikalo. Bet juk visi žinome – jei „žiogai“ norės, tai visada ras, kokios lemputės tavo subinėje ne taip mirksi, ir išmatuos protektoriaus gylį. Pažiūrėti į juos ar nežiūrėti? Įtampa pasiekė kulminaciją. Šiai dienai jau pakaks! Nekankinkit! Pasiimkit, budeliai, mano dokumentus su visa mano siela ir baigiam šitą gyvenimą!

Bet išsiskyrėme taikiai, kaip jūroje laivai. Šlovė Lietuvos policijai!

Daugiau jokių nuotykių nenutiko ir po įprastų pasiruošimo rūpestėlių – išsiyriau. Kaip visada – ežeruose pilna žvejų. Valtys zuja skersai ir išilgai. Gaudau ir šen, ir ten, bet žuvys visai nekimba. Gal jau išgaudytos?

Buvau beprarandantis viltį, bet atplaukus į neišgaudytą įlanką reikalai pagerėjo. Pora staigių smūgių į masalą bylojo, kad žuvų yra. Ėmiau keisti masalus. Šįkart lydekos silikono neėdė – megabassas suviliojo vieną nedidelę ir „nutilo“.

Prisegiau cablistą. Sprendimas buvo teisingas – viena po kitos užkibo kelios lydekaitės ir, kaip visada, didžiausia iš jų nusipurtė. Galėjo būti kokių 2,5 kg.

Kibimo šventė greitai baigėsi ir turėjau plaukti ieškoti naujų vietų. Sekėsi sunkiai. Galų gale mano masalą vėl stuktelėjo žuvis. Mečiau dar kartą. Vėl – stukt. Kiekvieną kartą kilstelėjęs gumą nuo dugno pajusdavau lengvą stuktelėjimą, kol pritraukęs masalą prie valties pamačiau tą „genį“ sėlinantį paskui.

Lydeka buvo nedidelė, bet aktyvi ir ją pagauti neturėjo būti sunku. Tačiau taip tik atrodė. Ko tik aš nemečiau, kaip tik netąsiau tų voblerių, bet ryti mano „saldainių“ ji nė neketino. Kas antrą, trečią metimą, rupūžė, vis atlydėdavo masalus arba lengvai bakstelėdavo juos savo stipriai užčiauptu snukiu.

Mano kantrybė seko. Reikia kažko nestandartinio. Gal šitą „varstotą“? Pagalvojau vartydamas rankose vieną spinnerbaitą. Atsimenu, kažkada panašioje situacijoje su šituo Qu-onu buvau kelias kvaišas apgavęs. Dar, rodos, ešerių pagavau. Bet gal čia buvo jau kitą dieną. Nesvarbu.

Ėsk, rupūže tu dėmėta! Ištariau ir sviedžiau kažkur Dievui į langus. Qu-onas nugrimzdo. Masalo lapeliai tarsi dvi sukrės „įsikabino“ į vandenį ir jų traukiamas spinnerbaitas lėtai slinko. Staiga pajutau, kad masalas nustojo priešintis, tarsi lapeliai nustotų suktis. Staigiau suktelėjęs ritės rankeną vėl „užkūriau“ spinnerbaitą.

Smūgis! Lydeka užkibo. Kas galėjo pagalvoti? Tiek laiko sugaišau. Reikėjo iškart Qu-onu „vaišinti“.

Tolesnės mano pastangos buvo bevaisės – ilgas ir nuobodus mojavimas pagaliu. Jei būčiau ką nors rašęs spiningu ant vandens ar piešęs ore, tai būtų buvę kur kas prasmingiau.

Pavargau ieškoti žuvų, tad nemesdamas inkaro ir praradęs entuziazmą pasileidau vėjelio nešamas. Valtį prinešė prie kranto, todėl užkąsti nutariau krante. Jau po antros valandos, o aš dar nevalgiau! Susizgribau. Pailsinęs nugarą, užkrimtęs ir susigrąžinęs tvirto žemės pagrindo pojūtį po kojomis (nesmagu, kai visą dieną valtyje viskas liula ir linguoja) nutariau keliskart švystelėti nuo kranto. Koks skirtumas, kur tuščiai mojuoti.

Nors dėžutėse – galybė patikrintų masalų, bet nusprendžiau išmėginti sezono naujoką „Duo“ voblerį. Tokio dar nebuvau svaidęs – kažkoks vandens paviršiumi besiblaškantis sugarpenas. Pažįstamas sakė, kad tai – ne masalas, o stebuklas. Kimba viskas – nuo dyglių iki žuvėdrų.

Girdėjau aš tų pasakų. Pilnos dėžės tų stebuklų. Ilgai nedvejojau, švystelėjau palei nendrių kraštą, ir vos tik keliskart truktelėjau, staiga vandens paviršiuje pastebėjau verpetą. Matyt, pabaidžiau kokią neršti susiruošusią kuoją ar raudę. Dar nesupratau, kaip tą išgirtąjį „stebuklą“ traukti, todėl prisitraukęs arčiau pabandžiau visokius timpt-trukt ir staiga kažkas „stebuklą“ prisivijo ir griebė. O! Pirmasis šių metų dryžuotasis.

Vos atkabinęs ešerį sviedžiau „stebuklą“ link matyto verpeto. Turi būti dar ešerių. Šitie po vieną nesibasto. „Stebuklas“ vinguriavo paviršiumi ir artėjo prie taško „X“. Kai sugarpenas dingo nuo vandens paviršiaus, impulsyviai sureagavau ir kirtau. Žuvis trūktelėjo taip pat grubiai. Dabar jau nesvarbu, kuris pirmas ir kas stipriau. Rupūžė! Plaukia į nendres! Ėmiau grubiai lupti padarą iš nendrių, kol šis apsisuko ir pasislinko gylio link. Pasisekė. Šiek tiek pasimuisčiusi lydeka pasidavė. Atidavusi paskutines jėgas parvirto ant šono ir partempta atrodė tarsi klusnus šuo prie kojų. Tikrai daugiau kaip 3 kg.

Krante kuičiausi labai trumpai. Šokau į valtį ir pradėjau aistringai košti pakrantę. Radau! Aš jas radau! Deja, daugiau stebuklų nebuvo. Ir po dešimto, ir po šimtas dešimto metimo. Nei verpetų, nei ešerių. Net žuvėdros ir tos ignoravo mano pastangas. Taip ir baigėsi mano žvejyba. Būta ir geresnių.

Parplaukęs numečiau rakandus ir žuvis ant kranto. Dienos įvykiai ir nuovargis darė savo, todėl judesiai buvo kur kas vangesni nei ryte. Be to, į žvejybą gali pavėluoti, o į namus – retai kada. Kam skubėti?

Supakavęs valtį ir rakandus nuėjau surinkti ant kranto sumesto laimikio. O tu rupūže dryžuota! Škac! Surikau. Spyriau koja į orą, nes katinas jau buvo šastelėjęs į šoną. Sugraužė pusę lydekos! Gerai, kad ne tos didžiausios, būtų apsiėdęs ir vietoje patrūkęs. Dar ir dabar prisimenu tą užklupto katino snukį: žandai pilni, akys didelės, uodega pabrukta po subine, o pats prisispaudęs prie žemės. Arba ruošėsi bėgti, arba tikėjosi likti nepastebėtas. Vietinė pasienio tarnyba. Kontrabandos nepraveši.

Pasakojimą galima būtų baigti, bet važiuojant namo trūko mašinos generatoriaus diržas. Pasisekė – iki namų tebuvo likę apie 4 km.

Ar jūs tikite prietarais apie ryte sutiktą moterį tuščiais kibirais? Aš ne. Tai tikra atgyvena ir pramanai, ir tiesiogiai su niekuo nesusiję išsigalvojimai. Ar ne?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"