Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Rudens nebus

 
2017 09 01 14:31
Tulžio Ašakos nuotraukos

Prieš žūklę orakulai pranešė lietučio, todėl važiavau nesiprausęs. Kam gaišti laiką, jei vis tiek, nori ar nenori, teks praustis dar sykį, o gal ir ne vieną.

Anksti ryte dangų dengė debesys ir buvo matyti, kad gamta ir visi joje tarpstantys sutvėrimai pasiruošę lietui. Anava dviratininkas važiuoja po ryškia liemene vilkėdamas striukę. Uoliai mina pedalus ir dar uoliau rūko, kaip iš garvežio rūksta dūmai. Oi, ne. Reik pripažinti – apsirikau: tai garai jam iš krūtinės veržiasi, mat rytas labai vėsus išaušo.

Štai ir rūko šydas. Visas klonis tarsi po antklode. Nėriau į jį ir sumažinęs greitį važiuoju toliau. Šalikelėje – mašinų numuštas lapiukas. Atsimenu, aną sykį vienoje vietoje mačiau net du jauniklius nutrenktus. Maži jie dar, kvaili. Nebeišmoks jau eismo pamokų, ir kitos pamokos liks neišmoktos.

Ežero pakrantėje buvo ramu, net vanduo netyvuliavo. Nors naktis buvo vėsi, bet uodai pasitiko pasiruošę ir meiliai glaustydamiesi, zyzendami gėlė rūbų nepridengtas vietas. Plekšt, plekšt – besiruošdamas žūklei tai vieną, tai kitą vis priplodavau ant kaktos, ant kaklo ir rankų. Na, jie irgi neliko skolingi: vienas tradiciškai įgėlė į apatinę lūpą – papuošė žūklei. Aš nieko prieš, jei dėl to geriau kibtų žuvys – tegul.

Išsiyriau kiek per anksti ir pirmieji bandymai sugauti žuvį buvo nesėkmingi. Reikėjo, kad įdienotų. Po truputį žvejodamas apiplaukiau seklumą. Apiplaukęs garbės ratą stabtelėjau paskutinį sykį. Šiandien šitas sėklius tuščias, mąsčiau. Sulig ta mintimi – linkt meškerė. Pakirtau. Ritė ėmė čirškauti. Yra! Štai tau ir tuščias sėklius.

Žuvis stengėsi įlįsti į aukštas žoles, o aš, žinoma, jai neleidau. Nekyla rupūžė, tarsi nagais už vandens laikytųsi. Bet po truputį žuvis ėmė kilti, ir aš išvydau gražuolį ešerį. Svarstyklės rodė 715 g. Pirmas kibimas ir tokia žuvis! Tai nuteikė labai optimistiškai. Kruopščiai ir ilgai dar ten vandenį šukavau, bet daugiau nė vienas, net mažytis ešeriukas neužkibo.

Tada nurūkau iki kito sėkliaus. Gal ten tokių didelių dryžuotųjų ne vienas laukia. O ten scenarijus buvo visai kitoks. Vos užmestą voblerį kaip šunų gauja atsivijo nedideli ešeriukai, bet čiupti masalą jie neturėjo noro. Užkibdavo dažniausiai po kokių nors masalo vedimo gudrybių arba pakeitus jo spalvą. Įdomu tai, kad buvo pasiutusiai aktyvūs ir sistemingai lydėjo iki valties viską, ką tik įmesdavau, bet kibti nesiveržė. Su jais bežaisdamas daug laiko sugaišau, o padoresnio nieko taip ir nepagavau, net pažiūrėti nebuvo į ką.

Atplaukiau į kitą aukšlyną, kur vanduo virte virė nuo įvairiausio dydžio mailiaus. Ešeriai čia buvo dar labiau pasiutę ir šmirinėjo didesniais būreliais. Taip, pagavau jų ne vieną. Bet kibo nedideli. Niekaip negalėjau suprasti, kas vyksta. Visas ežeras kunkuliavo, tai ten, tai šen mačiau ešerių vaikomą mailių, bet jie nekibo taip, kaip turėtų kibti, ir viskas. Ar trijų metrų gylyje, ar septynių, ar dešimties – visur jų buvo pilna.

Pabandžiau siūlyti silikoninį mikromasalą, bet jį žaibiškai prarydavo neūžaugos. Net nemesdavau toli. Masalas po valtimi vos pagrimzdavo ir jį tučtuojau čiupdavo koks smarkuolis.

Nusprendžiau pamėginti mažą vartyklę ir atsijoti visai mažiukus, pažiūrėti, kaip į ją reaguoja žuveliokai. O stebukle! Vartyklę griebė didesni, ir taip pat godžiai!

Bekvailiodamas nepastebėjau, kaip dangus stipriai apsiniaukė ir už miško pradėjo šniokšti lietus. Vos spėjau apsirengti turėtus drabužius, ir pradėjo pliaupti.

Lietus – pliaupti, o žuvys – kibti! Kažkoks pasiutimas jų galvose susisuko. Vos tik blizgę įmerkdavau, ją griebdavo ešerys. Gylis ten buvo apie 7,5 metro, o aš gaudžiau apie 4 metrų gylyje. Kartais net ritės nesukdavau. Kokio ilgio meškerė, tokiame gylyje ir gaudžiau. Blizgė nespėdavo nukrypti, o ją jau trenkdavo ešerys. Kartais net mačiau, kaip vartyklę tempdavo į šoną. Žodžiu, tikra pasiutpolkė.

Lietus pliaupė kaip iš kibiro, ešeriai kibo kaip iš patrankos. Dažniausiai užkibdavo sveriantys apie šimtgramį, bet pasitaikė ir po du šimtus gramų, ir vienas kitas vos didesnis egzempliorius. Kiek ta beprotybė truko, neatsimenu, nes buvau tarsi kitame laike. Pliaupiant lietui nieko nufotografuoti negalėjau, o kai lietus liovėsi, stebuklai po valtimi taip pat liovėsi. Dar buvo matyti žuvų aktyvumas aplinkui, todėl pradėjau gaudyti plačiau – vobleriais, bet juos be gailesčio atakavo tik maži ešeriai, kurie kartais užkibdavo ir po du iš sykio.

Vėliau ir jie nustojo kibti – lydėjo masalus, bet negriebė. Tarsi spektaklio pabaigos uždanga virš ežero pakibo vaivorykštė. Kibimo šventė baigėsi. Dar paplaukiojau nuo sėkliaus prie sėkliaus, bet nieko gero nepešiau. Namo.

Neįprastas buvo tas žūklės nuotykis. Geriau kibo gaudant žieminiu būdu – vertikaliai blizgiaujant. Taigi, pagal ešerių nuotaiką – jau lyg ir žiema.

Rudens nebus? Kodėl jie šitaip metų laikus supainiojo? Jei iškištų galvas iš vandens, tai pamatytų, kad medžiai dar lapuoti, štai ir vaivorykštė užbrėžta per visą dangų. Žuviai į galvą neįlysi.

Bevažiuojant namo mintis apie žūklę piktdžiugiškai blaškė kojas geliantys uodai. Sugėlė velniai labiau nei prie ežero. Prilindo į mašiną, susirinko visi prie kojų, po vairu ir visą kelią mane šokdino. Nei priplosi, nei nuspirsi.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"