Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Šuns mityba – šeimininko rūpestis

 
2016 02 13 6:00
Mažylio Jorkšyro terjero, gigantiško dogo ar medžioklinio kurto maisto poreikiai labai skirtingi. LŽ archyvo nuotrauka

Veterinarijos mokslų daktaras Jakovas Šengautas prisipažįsta, kad karjeros pradžioje buvo linkęs manyti, jog ėdalą šunims verta gaminti namie. Tačiau ilgametė praktika parodė, kad sausas subalansuotas pašaras augintiniui labai į sveikatą.

Jakovo veterinarijos centro vadovas sako labai dažnai sulaukiantis klausimų, kaip šerti namie auginamą šunelį. „Yra skirtingų nuomonių: vieni balsuoja už tai, kad maistą augintiniui geriau gaminti patiems, kiti agituoja už sausą ar konservuotą ėdalą. Seniau ir pats negalėjau suprasti tų sausų granulių magijos. Tačiau susidūręs pirmiausia su dietiniais pašarais, skirtais sergantiems šunims ir katėms, pamačiau, kokie jie efektyvūs. Nuo tada klinikoje pradėjome prekiauti ne tik dietiniais, bet ir kasdieniam maitinimui skirtais sausais pašarais. Būtina pabrėžti – kokybiškais. Keturkojų pacientų šeimininkai buvo labai patenkinti rezultatais, mes – irgi. Taip ir tapau kokybiškų sausų pašarų šalininku“, – pasakojo J. Šengautas.

"Šuo ir kaulas - pasenęs ir pavojingas stereotipas", - įsitikinęs veterinaras J. Šengautas./Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Atima daug laiko

Anot veterinaro, šuns mityba turi būti subalansuota. Jeigu ėdalas ruošiamas namie, reikia sudaryti augintinio racioną, kuris priklauso nuo jo poreikių. Mažylio Jorkšyro terjero, gigantiško dogo ar medžioklinio kurto poreikiai labai skirtingi. Aktyviam šuniui reikia vienokio ėdalo, ramiam – visai kitokio. Tad jei šeimininkas nori pats gaminti savo lojančiam draugui maistą, jis turi apgalvoti daug dalykų: kokias sudedamąsias dalis naudoti, kokių vitaminų dėti į ruošiamą ėdalą. Be to, tai atima nemažai laiko, todėl dirbančiam žmogui gali būti nemenka našta. „Daug kas sako, kad šerti augintinį pašaru, pirktu klinikoje ar specializuotoje gyvūnų parduotuvėje, yra brangu. Nesutikčiau su tokiu teiginiu. Paruošti tinkamą ėdalą namuose gali būti net brangiau, negu pirkti jau gatavą. Kiek šiais laikais kainuoja mėsa? O kur dar vitaminai, papildai, kurie šuniui taip pat reikalingi“, – vardijo veterinaras.

Pasak J. Šengauto, šiuo metu rinkoje esantys sausi pašarai skirstomi į keturias kategorijas: neklasifikuotus, ekonominės klasės, premium ir super premium. Gero pašaro požymis yra tai, kad gamintojas sudėlioja jį skirtingo amžiaus ir poreikių šunims: jauniems, aktyviems, senstantiems gyvūnams – kiekvienos grupės keturkojus reikia maitinti skirtingai. „Dar vienas pliusas: prie tokių pašarų visada pateikiamos normos, kurių derėtų laikytis. Tačiau šeimininkas vis tiek turėtų stebėti savo augintinio įmitimą – jeigu šuo tunka, pašaro normas būtina mažinti arba leisti jam daugiau judėti“, – aiškino veterinaras. Ir šmaikštaudamas pridūrė, kad šuns dietą prižiūrėti daug paprasčiau negu šeimininko. Jo teigimu, konservuotas ėdalas yra tiesiog kitaip apdorotas, bet iš esmės nesiskiria nuo sauso.

Galima palepinti

Veterinaras tvirtina suprantantis, kad vien sausais pašarais savo augintinį šeria retas. Šuniui galima papildomai duoti skanėstų, tačiau nedaug – tik dėl palepinimo ar paskatinimo. Keli maži gabalėliai mėsos nepadarys nieko bloga, bet kilogramas jau sukels sveikatos problemų. „Noriu atkreipti dėmesį, kad mūsų šunims nereikia eiti į darbą, užsiimti kokia kita sekinama veikla. Jų vienintelis rūpestis – žmonių šypsena, draugiškumas ir nuolatinė mintis, ką paėsti. Todėl išvilioti iš šeimininko gabalėlį skanėsto šuo tikrai moka. Bet čia jau žmogui reikia parodyti valios stiprybę ir nekimšti augintiniui visko, ko šis prašo vizgindamas uodegą“, – patarė veterinarijos klinikos vadovas.

J. Šengautas primygtinai ragino neduoti šunims žalių, termiškai neapdorotų produktų. Jie gali būti užteršti bakterijomis ir sukelti keturkojui viduriavimą. Mėsą rekomenduojama bent truputį apvirti, jos nebūtina suvirti taip, kad pasidarytų labai minkšta. „Esu itin nusiteikęs prieš kaulus. Jų maistinė vertė – niekinė, o žalos pridaro daug. Šuo dažnai praryja atskilusius kaulo gabaliukus ir šie įstringa virškinimo trakte – stemplėje, gerklėje, žarnose. Jeigu žmonės pamatytų, kiek mes, veterinarai, tų kaulų ištraukiame iš šunų vidurių, manau, nebeduotų jų savo augintiniams. Atsikratykime pagaliau seno stereotipo apie šunis ir kaulus. Pasekmės dažnai būna labai nemalonios“, – patikino J. Šengautas.

Parengta bendradarbiaujant su veterinarijos mokslų daktaru, Jakovo veterinarijos centro vadovu Jakovu Šengautu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"