Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Šuo: kiekvienam pagal poreikius

 
2015 11 14 6:00
Šunų dresūros instruktorius Jonas Valančius pataria įsigyjant šunį pirmiausia įvertinti savo galimybes jį prižiūrėti ir auklėti. Erlendo Bartulio nuotrauka

Mielas keturkojis šeimos narys teiks džiaugsmo ir pats bus laimingas tik tada, jeigu šeimininkų ir augintinio poreikiai bus suderinti. Šunų dresūros specialistai pataria pirmiausia įvertinti, ar perkamas šuo neapsunkins gyvenimo, užuot jį praskaidrinęs.

Šunų dresūros mokyklos „Reksas“ Vilniaus padalinio vadovas, dresūros instruktorius Jonas Valančius išskiria tris žmonių grupes, kurioms ketinant įsigyti šunelį reikėtų apsvarstyti bei įvertinti savo galimybes ir pasirinkti tinkamos veislės augintinį: šeima su mažais vaikais, aktyvus jaunimas ir garbaus amžiaus senjorai. Kas tinka sportiškai šeimai, kels problemų pagyvenusiam žmogui, mažas vaikas nesuvaldys didelių gabaritų šuns, o „dėl grožio“ įsigytas keturkojis bus nelaimingas, jeigu šeimininkas nesugebės patenkinti jo poreikio lakstyti daugelio kilometrų distancijas.

Gal pliušinį?

Pasak J. Valančiaus, šiais laikais šuo dažnai tampa savotišku prestižiniu aksesuaru, o ne visateisiu šeimos nariu. „Šuo negali pasirinkti, kur gyvens. Todėl prieš pradėdami ieškoti sau augintinio žmonės turėtų įvertinti, ar galės suteikti jam tinkamas gyvenimo sąlygas. Labai dažnai keturkojis pasirenkamas „dėl grožio“ ir taip prasideda ilgas nesėkmingo žmogaus ir šuns bendravimo kelias. Gyvūnas tampa našta. Tuomet žmogus ar šeima arba ilgą laiką kantriai kenčia tokią bendrą būtį, arba tiesiog atsikrato šuns“, – apgailestavo dresūros instruktorius.

Pašnekovo teigimu, šuo yra protaujantis, turintis intelektą gyvūnas. Mokslininkai jo intelektinius gebėjimus vertina kaip dvejų, kiti – net ketverių metų vaiko. Tad, nutarus įsigyti šunį, verta turėti omeny, jog bendrausite su protaujančiu keturkoju, kuris yra kitos rūšies atstovas, bet, kaip ir žmogus, – protingas, turintis poreikių. „Šuo gali būti mažas, bet labai judrus. Gali būti didelis – bet labai lėtas. Tad rinktis reikia labai atsakingai“, – patikino J. Valančius.

Pirmiausia verta pagalvoti, kiek laiko žmogus ar šeima galės skirti savo augintiniui. Kaip šmaikščiai lygino dresuotojas, čia, kaip ir renkantis automobilį: ar žmogus norės juo retkarčiais nuvažiuoti iki artimųjų kapų ir atgal, ar kasdien važinės į Klaipėdą, o gal dažnai keliaus po Europą? Vienam reikia visureigio, kitam užtenka seno zaporožiečio. „Jeigu žmogaus darbo laikas yra nuo septynių ryto iki septynių vakaro, geriausias pasirinkimas jam būtų pliušinis šuo. Šiam nereikia jokios ypatingos priežiūros, nebent retkarčiais išpurtyti dulkes arba išskalbti skalbyklėje“, – šmaikštavo dresūros treneris.

Apgaulingas šunyčių žavesys

Lankantis pas šunų veisėjus, J. Valančius pataria sutvardyti emocijas apžiūrinėjant jauniklius. Maži šuneliai tokie žavūs, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai žmonės pasiima patį judriausią šuniuką, kuris linksmai šokinėja aplink atvykėlius, uostinėja, domisi ir akimirksniu savo guvumu užkariauja būsimų šeimininkų širdis. „Išsirinkus judriausią vados šuniuką ilgainiui jis gali tapti tikru galvos skausmu: jeigu šeimininkas lėtas, o jo šuo labai aktyvus, po kelių mėnesių tas judrumas ims varginti, o ne džiuginti“, – perspėjo specialistas.

Būsimi šuns šeimininkai galėtų pasikonsultuoti su veisėju ar gyvūnų treneriu, kurie patars, kaip pasirinkti tinkamai, o ne vadovaujantis emocijomis. Apgalvotas šuns pasirinkimas ateityje sukels mažiau problemų nei spontaniška užgaida, įsitikinęs dresuotojas, pats konsultuojantis šiais klausimais keturkojį ketinančius įsigyti žmones.

Vyrauja nuomonė, kad šeimai, kurioje yra mažų vaikų, geriau turėti didelį šunį. Mažą šuniuką augantis vaikas gali netyčia glamonėdamas užgauti, net sužeisti, o keturkojis, gindamasis nuo tokio meilumo, gali įkąsti mažyliui. Tuo metu didelis šuo bus sunkiau „įveikiamas“ kartais neatsargioms vaikų glamonėms, yra pakantesnis ir taip greitai nesusierzina. „Čia yra tiesos, bet vis tiek auklėti reikia abu – ir šunį, ir vaiką. Didelį šunį taip pat galima priversti gintis, jeigu elgiamasi netinkamai. Įvairaus amžiaus vaiką reikia mokyti, kaip elgtis su šunimi. Jeigu to nedarysime, ateis laikas, kai jis peržengs ribas, ir šuo ginsis – kąs“, – sakė pašnekovas.

Stebėti ir reaguoti

Šunų dresūros instruktorius sako, kad šuns urzgimas yra vertinga informacija šeimininkui: taip gyvūnas perspėja, kad jam kažkas nepatinka. Jeigu žmogus nekreips į tai dėmesio, garantuotai sulauks atpildo – šuo kąs gindamasis. „Dar vienas požymis, jog peržengtos šuns kantrybės ribos, – atsitraukimas, vengimas bendrauti. Taip elgiasi ir maži, ir dideli šunys. Žmogaus pareiga išgirsti ir pamatyti augintinio siunčiamus signalus, taisyti susidariusią padėtį, tuomet niekas nenukentės ir visi bus laimingi“, – pataria J. Valančius.

Anot dresuotojo, tėvams, kurie turi mažų vaikų ir augina šunį, ypač svarbu mokyti vaiką, kad šuo nėra žaislas. Labai daug vaikų būtent taip suvokia šeimos augintinį – kaip žaisliuką. Tėvų pareiga įteigti atžalai, kad šuo – gyvas padaras, su juo reikia atitinkamai elgtis, tuomet jis nekels problemų. Tačiau auklėti reikia ir šunį – jį dresuoti, mokyti paklusnumo, vykdyti tam tikras komandas. Šeimai su mažais vaikais specialistas pataria įsigyti dekoratyvinės veislės šunelį: toy pudelį, Maltos bišoną, špicą – tai lengvai dresūrai pasiduodantys šunys, kuriems nereikia didelių sportinių krūvių.

Aktyvų gyvenimo būdą mėgstantiems jauniems ir vidutinio amžiaus žmonėms puikus ilgų pasivaikščiojimų kompanionas gali būti gražuolis haskis. Tačiau žmogų, įsigijusį šios veislės šunį vien dėl užburiančių mėlynų akių, toks augintinis tikrai vargins. Haskiams reikia labai daug judėti, jie mielai nubėga ilgas distancijas net pririšti prie šeimininko dviračio, kai šis mina pedalus.

Kur dingo bolonkės?

Vyresnio amžiaus žmonėms, kurių fizinis aktyvumas jau gerokai išsekęs, J. Valančius pataria pasidomėti čichuachua veilės šuneliais. Šiems dekoratyviniams mažyliams nereikia kasdien išsilakstyti, jie jaukiai jaučiasi net ir nedideliame bute. „Kuo mažesnis šuo, tuo mažiau jam reikia erdvės ir sporto, tad kambariniai dekoratyviniai šuneliai tiks senjorams“, – patikino dresuotojas.

Pasak jo, kai kurie šunys gana gerai prisitaiko prie „tingių“ šeimininkų, tačiau visą laiką jų laikyti uždarytų namuose negalima. Šuo turi palakstyti. Specialistas sakė, kad kai kurie šunys net išmoksta naudotis naminiais „tualetais“ – kraiko dėžutėmis, tačiau jie – ne katės ir išvesti juos į lauką vis tiek reikia.

Prieš kelis dešimtmečius tarp garbaus amžiaus ponių buvo labai populiarūs nedidukai balti garbanoti šuneliai, liaudiškai vadinti bolonkėmis. Tai – Maltos bolonės, kurias pastaruoju metu išstūmė gana panašūs Maltos bišonai bei Vakarų Škotijos terjerai ar Škotijos juodieji terjerai. „Sunku pasakyti, dėl ko Maltos bolonės neteko populiarumo tarp vyresnio amžiaus senjorų ir kitų žmonių. Šunų pasaulyje taip pat vyrauja mados ir bolones nukonkuravo „madingesni“ šunys“, – svarstė šunų dresūros treneris. Jis pasidžiaugė pastebėjęs, kad vyresnio amžiaus žmonės nesibaimina pasiimti auginti nedidelių šunelių iš prieglaudų, ten šunų atstovai neretai būna bekilmiai, tačiau mylinčiam šeimininkui kilmės dokumentai šuns vertės nei mažina, nei didina.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"