Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Švediška „tvora“

 
2017 08 15 6:19
Tulžio Ašakos nuotraukos

Naktelė buvo numatoma šilta, todėl į žūklę nusprendžiau važiuoti anksti. Nuspręsti yra viena, o atsikelti – kas kita. Dar pirmas gaidys negiedojo, kai mane pažadino žadintuvas. Iš karto pradėjau pats sau bambėti ir skųstis: taip anksti? Ir kokio velnio? Ko aš toje žūklėje nemačiau? Vasaros karštyje kepti ir ešeriukus vaikytis?..

Taip dūsaudamas ir besivartydamas nuo šono ant šono išsibudinau ir tada jau išlipau iš guolio mąstydamas priešingai – juk vasarėlė greit baigsis ir vėl namuose visą dieną kiurksosiu. Pagausiu tai pagausiu, o ne – tai ne.

Iš vakaro prognozavo, kad vėjas ryte bus pietryčių, o per pietus jau pūs pietys. Po pietų turėjo atpūsti debesėlių, lietaus ir uoliai nuprausti visus nesipraususius. Tam buvau pasiruošęs.

Kad tik negriaudėtų, nes kai žvejojant nuo žaibų oras įsielektrina taip, kad plaukai ima ant galvos piestu stotis, darosi nejauku. (Nejauku – reiškia bijai į kelnes pridėti iš siaubo, o apie žūklę jau nė negalvoji ir leki į pakrantę slėptis nuo dundulio, kad anas paties neiškeptų kaip vištos orkaitėje). Toks jausmas, tarsi priartėjus prie veikiančio televizoriaus ekrano, – ar neteko niekam patirt? Žvejoji ir jauti kaip plaukai šiaušiasi. Net užmetus masalą valas nekrinta į vandenį, o pakimba ore ar net kiek pakyla.

Turėjau planą iki lietaus pažvejoti, o po to – kaip Dievas duos. Bet kaip dažnai pastaruoju metu atsitinka, sinoptikų pranašystės smigo pro šalį. Panašiai kaip su škvalu: bus, bus – ir nebuvo. Nusipirko meteorologai prabangų kompiuterį, kad rasos lašus ant žolės suskaičiuotų, bet, matyt, dar vieno ar dviejų nulių kainos gale trūko, nes prognozės kaip pro šalį, taip pro šalį. Taigi, ryte vėjas pūtė radikaliai rytų ir jokių panašumų į pietryčių vėją nebuvo. Žvejai žino, kad jei pučia rytys, tai žūklė bus gaidys.

Saulė jau buvo aukštai, bet dar nesvilino. Mano pirmieji bandymai pagauti žuvį buvo nesėkmingi, kol bekaitaliodamas silikoninių masalų spalveles staiga pajutau energingą grįbštelėjimą, bet žuvis didelio masalo neužrijo. Dar kelis kartus užmečiau, tačiau žuvis nekartojo. Tada švystelėjau vobleriuką ir vedžiau jį energingai timpčiodamas. Žuvis ryžosi griebti masalą, bet tik sustabdžius jį prie pat valties.

Ešerys! Riebus. Visada pagavęs žuvį žvejys mano radęs raktą į sėkmę. Aš taip pat eksperto žvilgsniu, primerkęs akį – mat labai jau viską išmanau – švystelėjau tą patį voblerį ta pačia kryptimi. Deja, deja, niekas taip ir nesusidomėjo didžiojo eksperto masalu. Ir kitu, ir dar kitu metimu nieko nepešiau. Gal ten tik tas vienas ešerys ir gyveno?

Po kurio laiko dingau iš ten ir nubirbinau į kitą ežero seklumos pusę. Naujoje vietoje aukšlių buvo ne tik giliai, bet ir pavišiuje. Mačiau vandens paviršiuje zujančius ir kelis ešeriukus, bet tie tik lakstė aplink masalus, o kibti nekibo. Švystelėjau kur sekliau, bet truputį per toli, nes vos patraukęs voblerį pajutau, kad įgrūdau jį į žoles. Tarsi į tvorą kokią įkabinau. Nė iš vietos. Pabandžiau keliskart stipriau truktelėti, keliskart staigiau kirsti, kad iškrėsčiau masalą iš tų žalių laumės plaukų, bet tas – nė iš vietos. Taip įspraudžiau! Tokia stipri žolė!

Žiūriu, o gi mano „tvora“ pradėjo judėti į šoną, prieš vėją. Žuvis?! Negali būti! Būna kartais, kad lydeka užkibusi neria į žoles ir nepajudinsi, bet šį sykį jokio spurdėjimo nebuvo. Po truputį „tvora“ ėmė kilti į paviršių. Vos pamatę siluetą nustėrau. Monstras! Lydeka – monstras!

Ji kilo lėtai, vos kraipydama plačiai išžiotus nasrus ir vis bandė atsikratyti to tarp dantų įstrigusio „mailiaus“. Muistėsi paviršiuje, skalavo gerklę, bet jos skanėstas taip ir liko įstrigęs.

Seniai bebuvau pagavęs tokią didelę – 6 kg tai tikrai, o gal 7 ar 8 kg – jau pradėjau mintyse sverti.

Supratusi, kad įkliuvo, lydeka nėrė ir ėmė vynioti iš ritės valą. Šituos triukus jau seniai žinau, todėl šiek tiek pažaidęs „virvės traukimą“, nesunkiai laimėjau šį žaidimą. Esu pagavęs gerokai mažesnių, kurių pasipriešinimas buvo kur kas rimtesnis, o šita kažkokia – kaip iš vasaros kurorto, poilsiautoja.

Kai lydeka jau buvo ranka pasiekiama, kaip visos jos, vos palietus nerdavo gilyn išvyniodama gabalą valo. Galų gale prisitraukęs prie pat valties tvirtai suėmiau ją už pažiaunės. Tvirtai, kad neišsprūstų ir nenubrauktų odos nuo rankos, ir tvirtai, kad pajustų, kas čia šeimininkas.

Pajutusi mano rankos gniaužtus lydeka stipriai mostelėjo uodega ir iš visų jėgų šoko stačiai į viršų vos ne visa išnirdama iš vandens. Tam irgi buvau pasiruošęs ir tvirtai laikydamas nepaleidau jos nė akimirkai.

Viskas. Laukinis mustangas pasidavė. Tokia didelė! Tikrai daugiau kaip 8 kg. Didžiulė galva – gal ir 10 kg bus. Vėl „svėriau“. Bet atsiminiau, kaip ne kartą anksčiau maniškės iš anksto iš akies įvertintos „po 10 kg“ vėliau iš tiesų tesverdavo tik 6 ar 7 kg. Tad nusprendžiau galvoti, kad ji svers mažiau – kad besveriant vėliau nenusivilčiau, o jei svoris bus didesnis, tai tokią netikslumo „tragediją“ mielai išgyvensiu.

Žinojau, kad įkėlus tokį monstrą į valtį nuotykiai prasidės iš naujo – lėks į orą ar į vandenį skris jos uodega ištaškyti mano masalai. Vieni jų įsmigs į inkaro virvę, kiti – į mano kelnes ir daiktų krepšį. Tai – pagal geresnį scenarijų, nes besiplakdamos valtyje lydekos gali ten žvejo turimus masalus susmaigstyti ir jam į kojas ar pripučiamos valties bortą...

Todėl viena ranka vis dar laikydamas lydeką vandenyje, kita ranka valtyje dariau tvarką – visus daiktus sukroviau į vieną pusę, kad kita valties pusė būtų tuščia. Tada išsegiau jai iš nasrų savo vobleriuką.

Beje, tai buvo tas pats mano mėgstamas 58 mm crackjackas oranžiniu pilvu. Sunku patikėti, bet tokį pupulį griebė monstras. Vargšeliui, net vienas trišakio kablys atlinko. Bet tokia lydeka galėtų atlenkti ir kur kas tvirtesnius kablius, o kreivarankiui žvejui – ir spiningą sulaužyti.

Prieš mėnesį važiuodamas žūklauti į Švediją svajojau ten pagauti tokio dydžio lydekų. Tokias – 10 kilogramų – visą savaitę šiemet ir kelerius metus anksčiau vaikiausi po visą Švediją. Ir nepagavau. O ji štai čia, prie namų, manęs laukė!

Pasvėriau. 10 kg su trupučiu.

Pasiutimas! Kur mano ažuolų vainikas! Duokit nacionalinę premiją už gyvenimo nuopelnus!

Nesvarbu, kad tą dieną be šios lydekos pagavau vos keletą ešerių, bet galvoje ir širdyje buvo šventė. Saulė pliekė be gailesčio, vėjas sukinėjosi ir šen, ir ten, kaip pasiutęs – jokio stabilumo reikalingo gerai žūklei. Žuvys nekibo visiškai, bet nekibo kažkaip šventiškai.

Šventei paryškinti karts nuo karto išgerdavau šalto alučio, teatleidžia man Veryga (per radiją girdėjau, kad anas atostogose, tai kol „dievas“ nemato, galima ir alaus).

Žodžiu, per visą dieną daugiau nebuvo nė vieno lydekos prisilietimo – nė-vie-no. Tas kibimas su švediškų standartų „tvora“ buvo vienintelis.

Staiga pradėjo niauktis ir aš supratau, kad artėja meteorologų-šamanų pranašautas lietus. Sumečiau viską į mašiną nelaukdamas vandens procedūrų ir nuskuodžiau namolio. Bevažiuojant pradėjo pliaupti toks lietus, kad valytuvai nespėjo braukti vandens nuo langų. Mintis, kad laiku pasprukau, dar labiau glostė savimeilę.

Vairavau visiškai išpuikęs – tarsi būčiau kietas žvejys, kietas pats sau meteorologas ir tiesiog – pasaulio bamba. Žinojau, kad laikui bėgant emocijos išblės, bet kol jos neišblėso, tai taip svaigino.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"