Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Tradiciniai lydekų prietarai

 
2017 04 26 11:10
Tulžio Ašakos nuotraukos

Nutirpus ledui ir pasibaigus poledinės žūklės sezonui, kiek užsisėdėjau savo pirkioje. Buvo prikibus viena kita peršalimo liga. Šuoliais artėjo balandžio 21-oji, kai jau galima gaudyti lydekas, o aš vis dar sirguliavau. Kuo blogiau jaučiausi, tuo greičiau artėjo diena „X“. Apsimečiau, kad pasveikau, ir užkimęs, kosėdamas kaip meška išsiruošiau į pirmąją, visą žiemą lauktą lydekų žūklę. Tokią dieną ir didžiausi ligoniai pasveiksta.

Kaip visada kelionėje iki ežero plepėjom apie velniai žino ką ir apie lydekas, o paskui – vėl apie tą patį tik iš kito galo. Taip bepliurpiant niekus pajutau, kad kažkas tarsi pakeitė mašiną. Važiuot tai ji važiuoja, bet kažkaip įtartinai neklauso ratuotoji. Mašiną ėmė svaidyti ir ji kelyje ėmė vinguriuoti kaip vobleris...

Žvilgt į kelią atidžiau – ledas. Ledaunyčia kaip reta. Termometras rodė apie 0,5 laipsnio šilumos. Tapo aišku, kodėl subinė ėmė skraidyti. Nepalėksi.

Važiavom lėtai. Nors tikrai niekur nevėlavom, nes išvažiavom anksti, bet sunerimom – ar nebus per anksti pradėti gaudyti lydekas? Gal pavasaris dar neatėjo?

Ir vėjas pakilo, pradėjo sniegą berti, pustyti. Snigo kaip gūdžiausią žiemos naktį, net kelio padoriai nematėm. Buvo labiau panašu į lydekų sezono uždarymą, nei į atidarymą.

Dar niekad nevažiavau atidaryti sezono per tokį snygį.

Norėjos apsisukti ir grįžti namo. Jei taip bers sniegą, tai užpustys abu miške iki pažastų ir kukuok tada be kastuvo. Apie žvejybą iš valties galvoti jau nesinorėjo.

Taip mums nerimastingai besižvalgant, pūga baigėsi ir akyse prašviesėjo.

Paežerės miškas pasitiko švelniai sniegu pabarstytais samanų patalais. Kol pripūtėm valtį, dar snyguriavo. Bet kai kurie medeliai jau buvo pradėję skleisti lapelius, tad žaluma balto kilimo fone guodė, kad viskas gerai – ne per anksti, vyručiai.

Kaip visada norėjau pieš žvejybą sukalbėti poterius, bet prisiminiau, kad dabar Lietuvoje pagonybė madoje, tad pakėlęs ranką prie kaktos stabtelėjau ir persigalvojau.

O varge, abu be tautinių drabužių! Kad bent kokį pagonišką akcentą turėtume. Kolega užsikaišė už kepurės pušies šakelę, o aš į kišenę prie širdies įsidėjau kankorėžį. Pradžia visada būna nekokia.

Išsiyrėme. Alaus neėmiau, tegu pats Veryga alų po 1,10 Eur geria. Pasiekė savo žaltys.

Valtyje su kolega sriūbtelėjom po šlakelį stipresnio, bet aš paskalavau burnoje ir išspjoviau. Net pats nesupratau, kodėl. Matyt, taip stipriai mane paveikė Verygos propaganda. Patikėkite manimi, Vyriausybei, įgyvendinančiai tokią ilgai ruoštą, svarstytą, kruopščiai apgalvotą ir efektyvią prevencinę alkoholio vartojimo mažinimo programą, net nevertėjo terliotis branginant alkoholinius gėrimus.

Nors vėjas pūtė atšiaurus, bet jau trečiu metimu sugavau lydekiūkštį. Lydekos kimba, ne per anksti žvejoti! Abu apsidžiaugėm, bet paskubėjom... Paskui pora valandų pjaustėm valais vandenį tuščiai.

Naujos, pagoniškos, ritualinės žūklės tradicijos buvo neveiksmingos. Reikėjo imtis radikalių priemonių. Kolegai vėjas iš kepurės išpūtė pušies šaką, o aš nusivylęs sviedžiau savo kankorėžį tolyn. Tada jau persižegnojau, kaip dera katalikui, ir abu nurijom po šlakelį stipresnio, o kolega dar ir alaus, žinoma, šiais laikais – lenkiško.

Ir ką jūs manote? Tuoj išlindo iš po debesų saulutė, o vėjo liko tik retoki gūsiai. Trys metimai – trys lydekos! Viena , tiesa, nusipurtė. Pasirodo, senos patikrintos tradicijos yra veiksmingos. Prasidėjo lydekų kibimas. Nekibo jos kaip pasiutusios, bet tai aš, tai draugas vis kokią pagaudavom. Kertu aš: še tau, Veryga, kerta kolega – še tau, Karbauski. Perplaukiam į kitą vietą ir vėl : še tau, Karbauski, še tau, Veryga.

Kibo nedidėlės lydekos, bet prognozuojamai ir sistemingai. Ir vėl geriausiai pasirodė japoniški vobleriai. Matyt, lydekos juos, kaip vilniečiai bepražystančias japoniškas sakuras, norėjo pamatyti ir pačiupinėti, o kad rankų neturi, tai dantimis ir griebia.

Saulutė patekėjo dar aukščiau ir lydekos tapo dar sukalbamesnės.

Pavasaris, vyručiai, ne vidurvasaris. Kiekvienas gali kietą žveją vaidinti. Bet tik žiūrėk, jau nekimba, tada vietoje geltono pasiūlai baltą ar salotinį voblerį ir taukšt – vėl čiumpa. Kai kurios lydekos prašė ilgesnių pauzių, bet kai perpratom jų įgeidžius, buvo lengva padelsti tas kelias sekundes.

Po tokios dosnios ir ilgai trukusios žūklės važiuodami namo kikenom prisimindami „še tau, Karbauski, še tau, Veryga“ ir, žinoma, buvom gerokai išvargę. Juk ne į sakuras parke spoksojom.

O, reiks nueiti pažiūrėti, kaip jos žydi.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"