TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GAMTA

Užsienio ekspertai nepadėjo Lietuvos ežerams

2016 08 22 6:00
Be ketinimų šalies ežeruose įleisti plėšriąsias žuvis ir šienauti nendres, anksčiau buvo numatyta naudoti ir perteklinio fosforo cheminio nusodinimo metodą. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Aplinkos ministerija, sulaukusi visuomenės kritikos dėl ketinimo šalies ežerus valyti cheminiu būdu, nutarė tobulinti rengiamą vandenų priežiūros programą, pasitelkdama užsienio ekspertų pagalbą. Nors į konferenciją sukviesti pranešėjai aiškaus sprendimo nepateikė, 2016–2021 metų programoje jau nenumatyta taikyti  fosforo surišimo ežerų dugno nuosėdose cheminio metodo.

Užsienio ekspertai Lietuvai patarė ežerus valyti atsižvelgiant ne į kitų kraštų pavyzdį, o į tai, kas tinkamiausia vietos vandens telkiniams bei juose augančiai augalijai ir gyvūnijai.

Visuomenės neįtikino

Kaip jau rašė „Lietuvos žinios“, Vyriausybės nutarimas „Dėl vandenų srities plėtros 2016–2021 metų programos patvirtinimo“ Seime turėjo būti svarstomas praėjusį pavasarį. Jame, be ketinimų šalies ežeruose įleisti plėšriąsias žuvis bei šienauti nendres, buvo numatyta naudoti ir perteklinio fosforo cheminio nusodinimo metodą. Siūlyta vandens telkinius valyti pilant į juos chemines medžiagas – fosforą surišančius koaguliantus (polialiuminio chloridą arba geležies chloridą). Preparatai ežerų ir tvenkinių dugne tarsi suformuoja antrą – cheminį – dugną. Prieš jam nugulant ant natūraliai susiformavusio dumblo tenka išgaudyti visas žuvis, nes šios nebegali gyventi po „chemine plėvele“.

Toks vandens telkinių švarinimo būdas, galintis turėti nepageidaujamą poveikį jų florai bei faunai, visuomenės buvo sukritikuotas. Jį teko išbraukti iš Vyriausybės nutarimo projekto, ir dokumente liko tik kelios priemonės, pasak ekspertų, vargu ar greitai ir tinkamai galinčios pagerinti ežerų bei tvenkinių būklę. Todėl dokumentas dar kartą tobulintas ir prieš keletą dienų pateiktas viešai svarstyti. Kol kas tai – tik projektas, kurio detalės bus sukonkretintos priemonių plane. Jį paskelbus paaiškės, kaip vis dėlto ministerija rekomenduoja rūpintis šalies vandens telkiniais.

Rengdama priemonių planą Aplinkos ministerija nutarė surengti konferenciją „Kaip padėti vandens telkiniams“. Į ją pakviesti pranešėjai iš Suomijos, Olandijos, Anglijos, Švedijos bei kitų valstybių. „Konferencijos tikslas – aptarti Lietuvoje mažai naudotas arba visai nenaudotas vandens telkinių būklės gerinimo priemones, kurios sukėlė stiprų atgarsį visuomenėje – biomanipuliacijas, perteklinio fosforo surišimą, švelniąją renatūralizaciją“, – sakė Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorė Agnė Kniežaitė-Gofmanė.

Vienos priemonės nėra

Gamtos tyrimo centro Ekologijos instituto Gėlųjų vandenų ekologijos sektoriaus vyresniojo mokslo darbuotojo Tomo Virbicko duomenimis, Lietuvoje yra 357 didesni nei 50 hektarų ploto vandens telkiniai. Iš jų 288 – natūralūs, vienas – dirbtinis, o 68 – labai pakeisti.

2010–2013 metais atlikto valstybinio monitoringo duomenimis, 60 proc. ežerų būklė yra gera arba labai gera. Kitiems įtakos turėjo praeities ar šių dienų tarša. Kol kas nepavyko nustatyti 23 ežerų vandens prastos kokybės priežasties. T. Virbicko teigimu, pagrindinė kol kas numatyta padėties keitimo priemonė – taršos patekimo į telkinį mažinimas. Papildomos priemonės galėtų būti visiškas išvalymas, viršvandeninės makrofitų biomasės šalinimas, didelio plėšriųjų žuvų gausumo palaikymas, fitoplanktonu mintančių žuvų suleidimas į telkinį, vandens lygio svyravimo natūralizavimas.

Biologas, zoologas iš Olandijos Guusas Kruitwagenas, konferencijoje pasidalijęs patirtimi apie pasaulyje taikomas ežerų ekologinės būklės gerinimo priemones, pabrėžė, kad kiekvienam ežerui reikia parinkti individualias priemones. „Juk reakcijos į jas gali būti skirtingos. Spręsti, ką ir kada naudoti, taip pat reikėtų atsargiai“, – pabrėžė pranešėjas.

Biomanipuliacijai nepritarė

Biomanipuliacija, kuomet dumblą rausiančios žuvys yra „pakeičiamos“ plėšriosiomis, anot G. Kruitwageno, taip pat ne visuomet pasiteisina. Dažnai įvairių šalių praktikoje pirmiausia tinklais išžvejojama įtakos vandens kokybei turinti fauna ir tik tuomet, parinkus tinkamą priemonę, telkinys švarinamas. Olandijos ekologų duomenimis, norint pasiekti rezultato, reikia išgaudyti bent 75 proc. dumble besirausiančių žuvų.

Tam pritardamas Suomijos aplinkos instituto atstovas, ekologas Ilkka Sammalkorpis patikino, kad norint pajusti poveikį, iš hektaro plotą užimančio telkinio reikia sužvejoti 100–200 kilogramų žuvies. Kilogramo žuvies sugavimas, anot jo, kainuoja apie 90 eurų.

Estijos botanikas Ingmaras Ottas pasakojo, jog biomanipuliacija jo šalies ežeruose taikyta nuo 1990-ųjų. Tačiau dėl lėšų trūkumo ir menko valdžios palaikymo iš vandens telkinių nustojus šalinti dumblą rausiančias žuvis ir veisti plėšriąsias, padėtis tapo blogesnė nei buvo. Vandens ekologijos specialistas iš Olandijos Miquelis Lurlingas pritarė kolegoms ir tvirtino, jog svarbiausia – ne plėšriųjų žuvų įveisimas, o dugną rausiančiųjų kiekio sumažinimas. „Gerinant vandens telkinių kokybę reikėtų naudoti kombinuotus metodus. Kurie yra tinkamiausi kokiai šaliai, nustatoma tyrimais“, – sakė M. Lurling.

Dviprasmiški vertinimai

Užsienio šalių ekspertai, kalbėdami apie fosforo pertekliaus surišimą aliuminiu, pateikė panašius duomenis – tam tikrais atvejais šis metodas efektyvus, ilgalaikis jo poveikis neaiškus, preparato nevalia perdozuoti, neatlikta analizė šios priemonės įtakos žuvims ir jų maistinėms vertybėms, bet fosforo kiekis vandenyje ženkliai sumažėja, o priemonę geriausiai naudoti, kai vandens Ph atitinka tam tikrus reikalavimus.

Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto Vandens mokslų katedros narys Brian Huser pasakojo, jog pirmą kartą jo šalyje ežeras cheminiu būdu valytas prieš 40 metų. Per tą laiką buvo visko – ir priemonės perdozavimo atvejų, ir neigiamo poveikio tam tikros žuvies rūšims, ekosistemoms. „Aliuminiu išvalytuose ežeruose fosforo lygis gerokai sumažėdavo, vanduo tapdavo skaidresnis, jame atsirasdavo daugiau deguonies“, – pridūrė pranešėjas. Jo teigimu, tikimasi, jog cheminio valymo efektas išliks 15–20 metų. Tiesa, procedūra – ne vienkartinė. Ją reikia kartoti ir neutralizuoti fosforo patekimo į ežerą šaltinius.

Nė vienas iš konferencijoje pasisakiusių ekspertų negalėjo aiškiai pasakyti, kokiuose vandens telkiniuose geriausiai naudoti cheminį valymo būdą. Kol kas nėra išaiškinta ir aliuminio, surišančio fosforą, sąveika su ežerų dugne esančiais sunkiaisiais metalais.

Naudojasi ir žemsiurbėmis

Kaip pasiteisinantį metodą vandens kokybei gerinti Suomijos ekologai įvardino ir aeraciją, naudojamą tik 20 proc. ežero ploto. Aeratoriai prisotina vandenį deguonimi, neleidžia tvenkiniams užšalti, suvienodina vandens temperatūrą ir deguonies kiekį vandens telkinio paviršiuje bei dugne, valo tvenkinius.

„Nors metodą taikėme tik penktadalyje vandens telkinio ploto, poveikis buvo jaučiamas jame visame“, – patikino Ilkka Sammalkorpis. Visi pranešėjai sakė, jog vandens telkiniai jų šalyse valomi ir žemsiurbėmis. B. Huser teigimu, iškastas dumblas yra sandėliuojamas greta ežero. Jis apdorojamas cheminiu būdu, kad fosforas nebepatektų atgal į vandens telkinį.

Siekia poveikio

Lietuvos vandens telkinių būklės gerinimo pradininkas, buvęs Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius Leonas Katkevičius, išklausęs visus pranešimus, sakė dar sykį įsitikinęs, jog nėra prasmės mūsų šalies ežerus, neišlaisvintus iš sovietinės taršos gniaužtų ir sunkiųjų metalų, nusėdusių į vandens telkinių dugną, valyti tomis priemonėmis, kurios gerina vandens kokybę, bet nešalina jas bloginančios priežasties.

„Kitos šalys tokios patirties, kaip mūsiškė, neturi. Mūsų ežerai praėjusį šimtmetį buvo tapę senų automobilių, televizorių ar šaldytuvų „saugyklomis“, – pastebėjo pašnekovas. Be to, jo teigimu, pelkėti pradedančių ežerų dugnų išlaisvinimas nuo dumblo ne tik suteikia galimybę jais naudotis visuomenei, bet ir užtikrina itin ilgalaikį poveikį. Visas kitas konferencijoje išvardintas priemones, anot profesoriaus, reikia reguliariai kartoti. O tam kasmet reikia nemenkų papildomų lėšų. Priešingu atveju efekto nebus.

L. Katkevičius pastebėjo, jog, kalbant apie įvairių vandens kokybės gerinimo priemonių kainas, nėra pateikiami aiškūs skaičiai, tad, sakyti, kad pasirinkti metodai vienas už kitą yra brangesni, jo teigimu, ne itin logiška. Profesorius tvirtino net kelis kartus skaičiavęs, kiek galėtų kainuoti žuvų išgaudymas šimte šalies ežerų, didesnių nei 50 hektarų plotas, ir negalėjęs patikėti tuo, ką rodė skaičiuotuvas.

Dar neapsisprendė

Vyriausybės nutarimo projektas jau baigtas ruošti. „Šiuo metu vandens telkinių būklės gerinimo priemonės dar kartą peržiūrimos, Vandenų srities plėtros programos ir ją įgyvendinančio veiksmų plano projektai bus teikiami pakartotiniam derinimui suinteresuotoms institucijomis, vėliau Vandenų srities plėtros programos projektas bus teikiamas Vyriausybei, todėl šiuo metu per anksti sakyti, kokios priemonės bus programoje“, – rašė A. Kniežaitė – Gofmanė.

Kol kas, anot jos, Vandenų srities plėtros 2016–2021 metais programoje, ar jos įgyvendinimo veiksmų plane nenumatyta taikyti fosforo surišimo ežerų dugno nuosėdose cheminio metodo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"