Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Vikingo blizgė

 
2017 07 30 6:31
Tulžio Ašakos nuotraukos

Kad ir kaip planavome savo išvyką į žūklę Švedijoje, bet nesėkmių išvengti nepavyko. Internete rasta informacija ne visada patikima, todėl atsitinka, kad ne viskas klostosi kaip iš pypkės. Taip nutiko ir mums. 

Nors Google žemėlapyje automobiliu buvau „nuvažiavęs“ iki pat vandens, bet mums atvažiavus į tą išsirinktą vietelę prie ežero pasitiko užtvara. Gal anksčiau jos nebuvo, o gal ją atidarė specialiai Google automobilių raliui, nežinia. Žodžiu, pabučiavom užtvarą ir nubirbinom į kitą miestelio pusę, mat ten buvo uostukas ir kitas privažiavimas prie vandens. Grįžti reikėjo apie 50 km – lankstas aplink visą įlanką. Uostukas jungiasi su didesniu uostu. Plaukėm per to uosto teritoriją ir vis dairėmės, kad pažymėtame plūdurais kelyje mūsų nepritrėkštų koks nors keltas ar žemsiurbė.

Iki numatyto taško plaukėme pora kilometrų, o atplaukus paaiškėjo, kad žuvyčių ten nė kvapo. Draugas pagavo vos vieną lydeką, o aš viso labo sulaukiau tik kažkokio grybštelėjimo. Ir viskas. Pora valandų sugaišom bevažinėdami ratais, po to dar pora valandų ar daugiau – tuščiai plaukiodami. Laimikio – nulis. Patyrėme visišką fiasko. Rytas buvo šaltokas, tad guodė bent tai, kad pateriojom prastą kibimui rytą.

Keisti ir lietuviui neįprasti Švedijos orai. Rodos, saulė šviečia, bet išsirengti iki marškinių per šalta. Tik kariško džemperio neperpūsdavo, o kai neperpūsdavo, tai tapdavo per karšta. Jokio komforto. Ir taip blogai, ir taip. Gerai švedams, nes jie rengiasi ne pagal oro sąlygas, o pagal kalendorių: jei birželio pirmoji – tai reiškia vasara. Tada visi slampinėja trumpomis kelnėmis ir marškiniais trumpomis rankovėmis, nors oras rytais vos tesiekia 10–13 laipsnių šilumos. Jie jau nuo mažens taip įpratę.

Nors mums aklimatizuotis taip ir nepavyko, bet negi dėl to neplauksi žvejoti. Kitą dieną vėl pilni entuziazmo skrodėm valtimi švedų ežero bangas ir buvom pasiruošę naujam nuotykiui.

Man vienmarškiniam žvejoti buvo per šalta, nes papūsdavo ir šaltesnio vėjo gūsiai. Tačiau gal trejų metų mažius švedukas čia pat turškėsi 16–17 laipsnių vandenyje visą dieną ir nė trupučio nepamėlynavo nuo šalčio. Vikingas – nieko nepridursi. Beje, kažkokiu stebuklingu būdu jis rado kažkieno pamestą didelę blizgę ir įteikė mano draugui. Tai bent suvenyras, juokėmės abu. Mažius plakė, arė kojomis ir rankomis pakrantės smėlį ir iškapstė. Tikras smarkuolis.

Ežere buvo matyti keletas pūpsančių akmenų, todėl žvejodami po truputį artėjome jų link. Pakeliui užkibo keli nedideli ešeriai, buvo masalą prisivijusi ir lydekaitė, tačiau nieko ypatingo.

Taigi, slinkom iš vandens kyšančio didelio akmens link, o man draugas ir sako: „Žiūrėk, ten prieš tą didelį akmenį po vandeniu – dar vienas stūkso“. Gerai, kad perspėjo! Iš tiesų, matau, – šviesesnė vandens dėmė. Akmuo aiškiau išsiduodavo pūpsąs tik tada, kai vanduo kiek daugiau suraibuliuodavo ir virš jo raibuliavimas kažkaip susijaukdavo. Tikra pasala sraigtui subaladoti.

Sustojom tolėliau, nepriplaukę to pasalūno. Vos užmečiau masalą, iš karto tvojo kažkokia stambesnė žuvis. Lydeka! Kaip jau tapo įprasta Švedijoje, keliu žuvį aukštyn, kad neįlįstų tarp akmenų. Prisitraukiu arčiau – ešerys! Tai didumas! Buvo vertas išsitraukti dėl jo svarstykles ir fotografuotis. 1320 g!

Iš karto po fotosesijos draugui užkibo panašus, bet kiek mažesnis dryžuotasis. Dar keli metimai – ir pačiupom dar po 3–4 stambius, apie 400–800 g ešerius. Tada stojo tyla.

Viskas įvyko tradiciškai greitai. Vos tik vobleriai pasiekdavo vandens paviršių, juos iš kart šluodavo žuvys. Nereikėjo jokių žvejų burtų ar gudrybių. Staigus emocijų pliūpsnis, o tada staiga viskas nuščiūva, nes žuvų, norinčių griebti voblerį, tiesiog nebėra.

Kai viskas aprimo, pakėlėm variklį ir irkluodami priplaukėm prie pat tos stebuklingos vietos. Įdomu buvo pasidairyti, kas ten per vietelė. O ten išvydome daug didokų akmenų ir aplink juos ir po jais – šiek tiek smulkesnių. Pliki akmenėliai ir gylis – vos 30–40 cm. Lietuvoje tokiam gylyje net padorios varlės gėdijasi maudytis, o Švedijoje – tokie dideli ešeriai tūno!

Panašiu braižu žvejojome toliau. Apiplaukdavome iš vandens kyšančius akmenis, salas ir tose vietose, kur žuvų buvo, jų nesunkai pasigaudavome. Didelių staigmenų tą diena nebuvo, nes jau buvom pripratę prie skandinaviškos žūklės – arba kimba iš karto, arba žuvų nėra.

Ši žūklė nepasižymėjo ešerių gausa ir lydekų pagavom vos po vieną ar dvi, bet du ešeriukai pakliuvo išskirtiniai – 1100 g ir jau minėtasis 1320 g.

Lydekoms, matyt, reikėjo tą vikingo blizgę pasiūlyti, bet tai galėsiu padaryti kitais metais, o gal dar kitais, nes ši viešnagė svečioje šalelėje Švedijoje baigėsi.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"