Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
GAMTA IR AUGINTINIAI

Vilija: mūsų šviesuliu tapo Bučkis

 
2016 11 08 8:19
Vytauto Stirbio nuotraukos

Šiek tiek priešistorės. Visada žinojau, kad turėsiu šunį, nes juos labai myliu ir mėgstu. Visada žinojau, kad jis bus iš prieglaudos, nes taip teisingiausia. „Penktos kojos“ puslapį vis perversdavau, visų būdavo gaila, bet žinote, kaip būna – netinkamas metas… 

Ir vieną dieną atsitiko taip, kad, atrodo, sugriuvo dangus. Mylimiausias senelis išvežamas po insulto, darbuose krizė. Na, ir prasidėjo liūdnoji rutina, kai kiekvieną vakarą važiuoji lankyti senelio, o prieš miegą su antra puse nelabai norisi ir kalbėtis, nes tiesiog viskas ne taip. Žvalgausi po internetines platybes ir akis užkliūna už žvilgsnio, kuris toks sunkiai žodžiais nusakomas. Žiūri jis į tave ir nesupranti, kodėl jau pusę metų draugiškas ir be proto norintis žmogaus meilės šunelis vardu Bučkis niekam nereikalingas. Tada aš supratau, kad tai mano Bučkis.

Kaip draugas sako, užkūriau tikrą peklą Facebooke, nes parašiau, kad atvyksime apžiūrėti Bučkio. Planuotąjį savaitgalį nepavyko, todėl nekantriai laukiau kito ir visiems sakiau, kad važiuosime pasiimti savo Bučkio.

Išaušo lemtingas sausio 23 d. rytas, kai su nekantrumu ir dideliu jauduliu širdyje keliavome pas Bučkį. Buvome nusprendę tik apsižiūrėti ir paimti nebent laikinai globai, o juk visi žinome, kad nėra nieko amžinesnio už laikinumą.

Atvykusius į prieglaudą mus pasitiko akys, kurios klausė: o gal šį kartą jau manęs? Ašaros rieda upeliais ir plyšta širdis, nes norėtum paimti juos visus. Ir aš kartais nekenčiu žmonių, bet tą kartą jų nekenčiau dar labiau, dėl to, kad tiek daug tikrų draugų čia niekam nereikalingi. Tik iš nuotraukų pažįstamą gražuolį, bet labai išsigandusį, kudlių Bučkį atneša savanoris. Išsigandome ir mes, nes jis visiškai nesiorientavo, buvo persikreipęs ir į kvietimą nekreipė dėmesio. Akimirką galvojome, gal jis kurčias. Visgi surizikavome ir pasiėmėme vargšelį su savimi laikinai globai. Bučkį įsidėjus į mašiną jis įlindo draugui į pažastį ir nejudėjo. Grižus namo, įstatytas į vonią nusiprausti, toliau stovėjo sustingęs. Paruoštame guolyje jautėsi saugiausiai ir pirmąją naktį net nepajudėjo iš vietos. Antrąją dieną jis nedrąsiai iškišo galvą per kampą ir tyliais žingsniais atėjo iki svetainės.

Kodėl aš Bučkį pradžioje pavadinau mūsų šviesuliu? Peržengus namų duris jis panaikindavo didžiausią nuovargį ar nusiminimą. Senelio netektis buvo dar vienas kirtis, jis tą labai jautė ir net sunku suprasti, kaip, kodėl, bet buvimas šalia ir rankos lyžtelėjimas lyg bylodavo: „neliūdėk“.

Šį sausį švęsime metus kartu, kaip šeima. Jis mūsų gudrutis ir didžiausias mylimukas. Nors dar keistų baimės demonų turi, bet tuo jis mums tik žavingesnis. Ta meilė, kurią jis mums demonstruoja, atperka viską, net ir „patvarkytą“ šiukšlių kibirą.

O gyvena Bučkis dabar taip: miega prisiglaudęs lovoje, po parką vaikšto bent jau tris kartus per dieną, valgo gerą maistą ir dar kartais pavyksta gauti kąsnelį nuo mūsų stalo, važiuoja į šunų susitikimus. Na, tiesiog visiškai puikus šuniškas gyvenimas.

Ir žinote, kaip sakoma: už pinigus niekada nenusipirksi šuns uodegos vizginimo.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"