Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Žiemos pramoga – žygiai tarp pelkių akivarų

 
2017 01 31 15:04
Pasivaikščioti aplink gražiuosius Kamanų ežerėlius galima tik jiems užšalus. Kamanų gamtinio rezervato archyvo nuotrauka

Vasario 2 dieną minint pasaulinę Pelkių dieną gamtininkai kviečia pasižvalgyti po saugomas Lietuvos pelkes, kur vasarą klampoti draudžiama. Nemokami žygiai su gamtininkais po Žuvinto pelkę vyks vasario 2 dieną, po Kamanas – vasario 3 dieną, po Aukštumalą – vasario 4 dieną.

Kai 1971 metais vasario 2 dieną Irano mieste Ramsare buvo pasirašyta Tarptautinės svarbos pelkių konvencija, skirta gamtos apsaugai ir protingam gamtinių išteklių naudojimui, kasmet šią dieną siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į pelkių apsaugą, paaiškinti gyventojams, kam jos naudingos ir kodėl reikia saugoti.

Tarptautinės reikšmės saugomomis šlapžemėmis yra paskelbtos septynios mūsų šalies vietovės: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės gamtiniai rezervatai ir Žuvinto biosferos rezervatas, taip pat Nemuno deltos regioninis parkas, Girutiškio pelkė ir Adutiškio – Svylos – Birvėtos šlapžemių kompleksas. Pastaraisiais metais šią dieną dabar kasmet Lietuvoje organizuojamos ekskursijos. Jei žiema šalta ir visi ežerokšniai užšąlę, slidėmis per pelkes galima pračiuožti skersai, išilgai. Be to, žiemą lankytojai mažiau žalos padaro pelkių augalijai.

Siekiant išsaugoti išlikusias pelkes, nemažai jų įtraukta į ES saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“. Pelkėms išsaugoti steigiami telmologiniai (pelkių) draustiniai.

Žiemos žygio metu bus galima (geriausiai - slidėmis) pakeliauti po tas Kamanų pelkės vietas, kurios vasarą būna nepraeinamos. /Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Ekskursijos po pelkes

Pelkių dieną valstybinės saugomų teritorijų direkcijos lankytojus pasitiks gamtosauginiais renginiais. Žuvinto biosferos rezervate vasario 2 dieną vyks renginys, kurio metu siūloma susipažinti su unikalia Žuvinto gamta, žygiuojant įdomiausiomis jo vietomis. Renginio dalyviai turės galimybę apsilankyti Žuvinto ežere, kurio klaidūs užutėkiai yra geriausiai pajuntami vaikštant žiemą ledu. Taip pat susipažinti su žiemą specialiai tvarkomomis tarpinėmis pelkėmis ir žemapelkėmis. Negalintiems vykti į pelkę – kitas maršrutas: demonstraciniai gamtotvarkos darbai Liepakojų botaniniame draustinyje ir Kiaulyčios botaniniame zoologiniame draustinyje.

Vasario 3 dieną 10 val. į žygį po Kamanų pelkę kviečia Kamanų gamtinio rezervato direkcija. Žygio metu keliautojai aplankys Salų ir Nimfėjų ežerėlius, Šiaurinę, Skendenio ir Paežerio klampynes, Kamanų ežerą. Renginio dalyviams specialistai papasakos apie pelkių išsaugojimo būtinumą ir reikšmę, bus pristatyti nuveikti darbai.

Nemuno deltos regioninio parko direkcija vasario 4 dieną 10 val. kviečia klampoti, bristi ir šuoliuoti po vieną didžiausių Lietuvoje aukštapelkių – Aukštumalą. Žygeiviai kviečiami keliauti 7 km ilgio maršrutu, susipažinti su pelkės vertybėmis ir aukštapelkės atkūrimo darbais.

Pagal Ramsaro konvenciją saugomos ne tik visos planetos išlikimui svarbios pelkės, bet ir kitos vietos, kuriose gausu vandens. Visos jos vadinamos šlapžemėmis. Tai žemapelkės, aukštapelkės, nendrynai, dirbtiniai ir natūralūs vandens telkiniai, pastoviai ar laikinai užmirkusios teritorijos, kuriose nuolat telkšo vanduo arba jis nuolat teka, kuriose vanduo gėlas, pusiau sūrus ar sūrus. Joms priskiriamos ir jūrų dalys, kurių gylis atoslūgio metu ne didesnis kaip 6 metrai. Taigi konvencija globoja labai įvairias gamtines buveines, kurias vienija gyvybiškai svarbiausias kiekvienos jų elementas – vanduo.

Takas į Kamanų pelkę. Jau miške augančios nendrės išduoda čia esančius durpynus. /Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Lietuviška tundra

Ekskursijų metu lankytojai turės galimybę pamatyti, kokia specifinė pelkių augalija. Jau ne visur plyti stori sniego plotai. Anksčiau vasarą lankantis Kamanų gamtiniame rezervate, po pelkę pasivaikščioti buvo galima tik virš šlapių plotų nutiestu 3,6 km ilgio mediniu taku. Visais metų laikais pelkėse stebina spalvų deriniai ir stulbinamas augalų gebėjimas prisitaikyti prie gana neįprastų sąlygų. Be to, gamta priverstinai čia kuria lietuviškus bonsus – per šimtą metų pušelės pasistiebia vos metrą ar kiek daugiau.

Sovietmečiu melioratoriai kėsinosi į 3935 hektarų ploto Kamanų pelkę, kur auga ne tik spanguolės, bet ir sirpsta Lietuvoje retos, dažniausiai sutinkamos Skandinavijoje, tekšės. Šių uogų daugiau Lietuvoje beveik niekur neįmanoma pamatyti, nebent ant skandinaviškų ar estiškų jogurtų indelių (krūmelio forma kaip braškės, o uoga – kaip oranžinė avietė). Tad jau vien tekšė išduoda, kad čia – Lietuvos šiaurinis pakraštys, lietuviška tundra.

Melioratoriai buvo užsimoję ir į kiminų apsuptus, vasarą lelijų žiedais apsipylusius ežerokšnius, kur pulkai gervių, ančių, laukinių žąsų gagena. Dėl keliolikos hektarų dirbamos žemės norėta sunaikinti tokį unikalų kampelį.

Lietuviški bonsai pelkėje. /Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Pelkių žaizdos gyja

Užmojai, pasirodo, buvę grėsmingi – nusausinti pelkę. Mat aplinkinių kaimų žmonės skųsdavosi, kad jų rūsius ar bulvių laukus vanduo semia. Melioratoriai darbavosi iki 1979 metų, liovėsi tik tuomet, kai vietoj botaninio draustinio buvo įkurtas valstybinis gamtinis rezervatas. Tačiau iki to laiko Kamanų plotus spėjo tankiai išraižyti dirbtinių kanalų ir griovių.

Gražuolės Kamanų pušaitės. /Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Rezervato gamtininkai iki šiol čia gydo melioracijos žaizdas – bando užkimšti iškastus ir pagrindinį didįjį pelkės senežerį sausinančius kanalus. Pasak rezervato vyriausiosios ekologės Aušros Urbonienės, net ežeras ėmė pats gydytis. „Kanalai apauga pelkiniais žinginiais (jų žiedai primena baltus kalijų žiedus, tik gerokai mažesni). Šių augalų šaknys taip susipina, sukimba tarpusavyje, kad kanalais iš ežero vanduo jau ne taip išteka, – pasakojo ji. – Be to, mums daug padeda ir bebrai. Jie renčia tvirtas užtvankas, o šios sulaiko iš pelkės išbėgantį vandenį.“

Džiugu, kad nors čia bebrais niekas nesiskundžia. Daro jie, ką nori. Pagal rezervato įstatymus, žmogus į jų veiklą negali kištis. Bebrai Lietuvoje globojami nuo seno, pavyzdžiui, Antrajame Statute (1566 m.) už neteisėtą bebro sumedžiojimą grėsė tokia bauda, kiek tuo metu kainavo arklys. Po dvidešimties metų bauda buvo padvigubinta.

12 tūkstančių metų senumo Kamanos primena tas pelkes, kurios plyti šiauriau Lietuvos – Latvijoje, Estijoje, Suomijoje. Čepkeliai – smėlyninių kopų, Kamanos – molingų lygumų pelkė. Be to, Kamanų dugno reljefas banguotas, atsiranda daug pavojingų akivarų. Jei koks gyvūnas ir prasmenga, tai jo jau nerasi – durpių sluoksnis čia siekia 7 metrus.

Ekologės A.Urbonienės teigimu, ypač pavojinga po Kamanas lakstyti kanopiniams gyvūnams, nes jie greitai gali įklimpti. Briedžiams, elniams, stirnoms – pražūtis. Vilkai, lūšys čia šuoliuoja puikiai, juos letenos laiko. Jiems čia maisto rasti nesunku – greitai paveja stirną ar briedį.

Kamanų pelkėje - daug pavojingų akivarų. /Kamanų gamtinio rezervato archyvo nuotrauka

Spanguolės – tik paukščiams

Kamanų rezervate skirtingai nei Čepkeliuose, net vietos gyventojams neišduodami leidimai spanguoliauti. Uogų netrūksta gretimos Latvijos pelkėse. Be to, šio krašto žemės yra derlingos, tad žmonės čia nesiveržia uždarbiauti uogaudami. Uogos lieka rezervato paukščiams.

Keliaujant po pelkę galima patyrinėti, kaip paukščiai suvartoja spanguoles. Pasak ekologės, pačiupinėjus uogą matosi, kad ji tuščia, mat paukščiukai moka gražiai išsiurbti uogą. Spanguoles mėgsta tetervinai, gervės, dirviniai sėjikai – reti, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti paukšteliai, perintys ant žemės. Pavasarį sugrįžus po ilgos kelionės pelkėje rastos uogos – tikras išsigelbėjimas. Spanguolės išsilaiko iki pat gegužės, kai jau vėl pradeda žydėti.

Kamanų gamtinio rezervato ekologė Aušra Urbonienė žavisi pelkės paslaptingumu. /Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Saugo mumijas

Bene įdomiausios pelkėje augančios samanos – kiminai. Tos pačios, kurias nuo seno įprasta statant medinius namus dėti tarp rąstų. „Kiminai pelkėje sudarę ištisinį kilimą ir viską čia reguliuoja, – teigė ekologė. – Jei koks augalėlis per metus nespėja pasistiebti daugiau kaip 5 centimetrų, jį pasiglemžia kiminai – tiek jie kasmet paauga.“

Šios samanos turi unikalią savybę – tuščiavidurėmis ląstelėmis gali sugerti 30 kartų daugiau drėgmės nei pačios sveria, tad pelnytai vadinamos pelkės kempine. Be to, neturėdami šaknų kiminai visu „kūnu“ iš aplinkos siurbia ne tik vandenį, bet ir visas maistingąsias medžiagas, nepalikdami kitiems augalams. Todėl jie čia tokie ir skurdūs.

Mokslininkai apskaičiavo, kad per metus pelkėje susiformuoja tik vienas milimetras durpių sluoksnio – tiek apyra apatinės kimino dalies. Tad nesunkiai galima apskaičiuoti, kad po metru durpių – tūkstančio metų senumo radiniai. Tai tikri lobynai. „Galima sužinoti, kas čia augo ir gyveno prieš tūkstantį metų, – pasakojo ekologė. – Ir žiedadulkės, ir vabalėliai rūgščioje durpėje, kurioje nėra deguonies, nesupūva, o tik užsikonservuoja. Durpynuose gausu neapirusių kūnų – puikiai išsilaikiusių mumijų.“

Kaip teigė ekologė, žodžio „kamAnos“ reikia kirčiuoti antrą skiemenį, o ne pirmą, kaip daugelis įpratę. Jei kirčiuosime pirmą skiemenį, „kAmanos“ reikš žirgo pakinktų dalį (odinius dirželius, juosiančius galvą iki snukio). Kai sukirčiuosime antrą skiemenį – turėsime žodį, vietinių žemaičių kalba reiškiantį šlapią, klampų, sunkiai įveikiamą raistą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"