Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Žuvys medžiuose

 
2017 07 14 14:31
Tulžio Ašakos nuotraukos

Šiemet nusišypsojo laimė nukeliauti pažvejoti į Švediją. Ten žuvys pačios lipa į krantą ir maldauja žveją būti sugautos.

Ilgas kelias į tą kaimynę šalį. Iki jūrų kelto – šimtai kilometrų, o dar kelte vos ne parą rūgti. Tiek plaukiant keltu, tiek pačioje Švedijoje nuolat pūtė vėsūs vėjai. Nors saulė švietė, bet šilta nebuvo. Prie lietuviškų lygumų įpratusias akis tame krašte stebina visur stūksančios uolos ir ant jų kažkokiu stebuklingu būdu užaugusios pušys. Taip besistebint kraštovaizdžiu, gausiai laikomais arkliais ir arti kelio drąsiai besiganančiomis stirnomis ir privažiavome išsvajotąjį švedišką ežerą.

Svetima šalis, nematytas ežeras, nauja patirtis. Labai greitai supratome, kad čia žuvį sugauti nebus paprasta. Pūtė stiprus vėjas ir į ežerą išplaukus maža valtele ieškoti žuvų buvo sunku. Ežero dugne nematėme nė žuvelės. Nors vos stabtelėjus pirmoje vietoje masalą kažkas iš karto bakstelėjo, tačiau vėliau – nė bakst. Išnaršėm nemažą ežero dalį ir be naudos.

Štai tau ir Švedija, kurioje žuvys lipa į krantą. Kur tie švedai gaudo? Žvejo – nė vieno. Visur smėlis, nė žolelės. Plaukėm valtimi trise – aš, kolega ir nusivylimas.

Vakarop vėjas aprimo ir mes pastebėjom toli ežere plūduriuojantį oranžinį plūdurą, o priplaukę arčiau – ir iš vandens styrančią pušies viršūnę. Vos ne viduryje ežero – pušis! Apiplaukdami medį ratu sonaro ekrane pamatėm vandenyje naršant daug mailiaus. Čia. Reikia bandyti.

Švedijoje įprasta įrengti nerštavietes iš spygliuočių medžių. Metams bėgant dažnai medžiais nuklojamas nemažas vandens telkinio plotas, kuriame gausu žuvų žiemą ir vasarą. Bet tokiame „miške“ labai keblu žvejoti. Gerai, kad šiuo atveju „miškelis“ buvo vos iš vieno ar dviejų medžių ir pažymėtas.

Vos nurimo variklio sukeltos bangos, užkibo ešerys. Pirmas. Ačiū Dievui, nors pamatėm, kaip čia atrodo žuvys. Pakeitėm kelis masalus – štai ir kitas spurda. Vos pabandęs šokdinti silikoninius masalus dugnu iš karto įkabinau į pušį. Teko gaudyti tik vobleriais.

Vėliau ešeriai įsidrąsino ir ėmė griebti godžiau, ypač – labiau aukšlę primenantį pailgą cablistą. Vėliau, aš, kaip ir namuose, Lietuvoje, prisegiau savo mėgstamą crackjacką ir nekeičiau jo iki žūklės pabaigos, nes šis masalas akivaizdžiai tiko ir mažesniems ešeriams. Paslaptis buvo tai, kad reikėjo masalo, galinčio praplaukti virš šakų, nes mailius spietėsi aplink vandenyje panardintus medžius, o juos medžiojantys ešeriai taikydavosi ten pat.

Kol supratom, kur šuo pakastas, prie mūsų priplaukė vietinių valtis. Suaugęs vyras, matyt, tėvas, ir du vaikai. Visi su liemenėmis. Pasisveikino ir pusiau angliškai paklausė, kaip mums sekasi. Jie sustojo kitapus medžio. Švedai iš karto suprato, kad mes turistai, nes pripučiamomis valtimis Švedijoje niekas neplaukioja ir juo labiau numerių ant jų šonų niekas nerašo. Lietuviai kiekvienam švedui iš toli šviečia – ant guminės valties užrašytos raidės LT. Gerai, kad dar ant guminių batų mums numerių rašyti nereikia. Gėda, bet tokia jau ta mūsų Lietuvėlė: kur nereikia, esame labai stropūs.

Akivaizdu, kad tai buvo ežero vieta, kurią visi žino, todėl vakarop, kai prasideda rimtesnis ešerių kibimas, vietiniai čia meškerioja.

Mes jau buvome suradę žūklės raktą, o švedui su vaikais ešeriauti sekėsi sunkiau. Vaikai, žinoma, gaudė kaip papuola, traukė masalus padebesiais. Taip gaudo visi vaikai, ir aš, matyt, taip gaudžiau, kai buvau šešerių ar septynerių. Tačiau ešerių sugavo ir vaikai, ir suaugęs vyras, bet buvo matyti, kad tas stengiasi pasirodyti ne prasčiau už mus. Nesunku buvo numanyti, kad jis čia gali atplaukti kiekvieną dieną ir žuvų pasigauti, kiek jam reikia. Tarkim, jam rūpėjo pasivaržyti, nors kas ten žino, kas jo galvoje sukosi.

Švedai daugiau gaudė sukrėmis ir silikoniniais tvisteriais. Tądien tvisterį griebė geriau, bet tarp šakų per dugną jo nepašokdinsi, tad, žinoma, kelis masalus žvejys paaukojo gelmių valdovui. Gal mūsų „miško“ pusė buvo geresnė, o gal masalai, bet buvo epizodų, kai mes išlupdavome po 300–400 gramų ešerį, o varžovai – vos vieną ir tą mažiuką. Tuomet vaikai kažką šūktelėdavo ir žvilgtelėdavo į tėvą. Ypač jie sureaguodavo, kai mes didžiuosius ešerius paleisdavome atgal į vandenį. Vaikai yra vaikai.

Gaudėm visai šalia vieni kitų, šalia to paties „bambalio“. Mums sekėsi geriau ir mes pasiūlėm jiems ešerių, juolab mums vis tiek nebuvo kur jų dėti. Švedas mielai paėmė keletą didesnių egzempliorių. Kadangi jie buvo pasigavę ir daugiau žuvų, tad prisigaudžiusi pakankamai šeima nuplaukė namolio, o mes raškėm ešerius kaip kankorėžius nuo paskandintos pušies iki pat vėlyvo vakaro.

Kibo rupūžės. Mažas, mažas ir tik kapt – kokių 400 gramų. Gal buvo užkibusių ir po pusę kilogramo. Nežinau, nes niekas jų nesvėrė. Susivėlinom smarkiai, nes toje Švedijos vietoje liepą naktį beveik nesutemsta. Žodžiu, nepajutom, kada atėjo naktis. Šviesu. Kokia čia naktis. Tik nuovargis rodė, kad laikas ilsėtis.

Vakarienę suruošėm greitai – virintu vandeniu užsiplikėm makaronų, arbatėlės ir gult. Aš jau iš vakaro perspėjau kolegą, kad žvejoti kelsiuosi anksti, ir jei jis nori, galės plaukti kartu. Susitarėm, kad jis paskambins, kai prabus. Bet skambučio ryte taip ir nesulaukiau.

O ešeriai ryte voblerį taršė be skrupulų. Vieta man jau buvo žinoma, masalas taip pat. Nuo 5.30 iki 7.30 val. viskas vyko tarsi gražiausiame žvejo sapne. Kiekvienu metimu – po ešerį. Ešeriai kibo negigantiški, vos vienas kitas didesnis nei 350 gramų, bet kaip išprotėję. Vėliau kiba nuslopo.

Kai aštuntą ryto grįžau į krantą, miegalius jau buvo prabudęs, o išplaukus po pusryčių ešeriai visai kibti liovėsi. Masalus atlydėdavo dėmesio neverti „galiūnai“, aršiausi iš jų bakstelėdavo voblerį ir sprukdavo į šalį.

Praknarkei savo žuvis, apuoke, ryte kibo kaip iš pypkės – taip išklojau draugui, o jis truputį susikrimto ir pasakojo, kaip ryte neva vartėsi nuo vieno šono ant kito ir kelis kartus jau buvo man beskambinąs, bet vėl užsnūdo ir t. t.

Nustojus kibti nusprendėme pasižvalgyti nežvalgytuose plotuose. Besiblaškydami po ežerą pamatėm, kad nuo kranto mums moja tas pats švedas. Priplaukėm, o jis mums siūlo ešerių. Lyg rūkyti, lyg kepti. Koks skirtumas. Mes švedui už ešerius įteikėm alaus ir nudūmėm toliau vandenį valais raikyti.

Kažkaip nejauku buvo: visi šypsojomės šiek tiek dirbtinai ir dėkojom vieni kitiems. Mes su žvejybiniais rūbais, guminiais batais, dar tas kalbos barjeras. Manau toks trumpas mūsų vizitas tiko ir jam. Sušveitėm po ešerį ir nelaukdami vakarinio kibimo išvažiavom. Buvome suplanavę dar paraižyti kitą švedišką ežerą.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"