Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Žvejų ežere – kaip pirkėjų Gariūnuose

 
2017 05 09 9:02
Tulžio Ašakos nuotraukos

Manote, retas kuris važiuoja žvejoti viduryje savaitės? Nulėkite bet kurią pavasario dieną prie ežero ir pamatysite: valčių tiek, kad nėra, kur gulbei nutūpti. Jokios romantikos gamtoje neliko. Ežeras nedidelis, o žmonių – kaip Gariūnuose. Tai kiek žvejų čia būtų savaitgalį?

Ir kiekvienas, ką turi, tą į vandenį ir sviedžia. Kas iš senelio paveldėtą vartyklę surūdijusiu trišakiu, kas silikoninę žuvį, kas voblerį. Vieni gaudo prie dugno, kiti velka, treti šokdina masalus tarsi ant keptuvės kepamą gyvą žuvį.

Prieš važiuodamas į žvejybą nė neįtariau, kad žvejų ežere bus daugiau nei žuvų. Su kolega susiginčijome, kiek mašinų bus prie ežero ir kiek valčių ežere. Aš sakiau, kad mūsų aikštelėje prie vandens bus daugiausiai dvi mašinos, o ežere – 4 valtys. Mašinų skaičių atspėjau, bet su valtimis prašoviau. Aštuonios! Akivaizdu, kad yra ir kitų vietelių privažiuoti. Na, ne tiek jau daug tų valčių. Juk galėjo būti ir šešiolika, o dabar – net dvigubai mažiau...

O koks gi ežeras be gulbių? Tos vargšės jau suprato, kad šiandien šnypšk nešnypštęs vis tiek bus šnipštas. Kur kieno teritorija, kiekvienam asilui valtyje neišaiškinsi ir neprišnypši. Todėl jos nuplaukė atokiau į panendrę, kur ramiau.

Ausytieji kragai, pamatę tokią valčių flotilę savo nedideliame ežere, iš nustebimo plunksnas dar labiau pašiaušė ir atrodė ne kaip ausytieji, o kaip tikri raguotieji. Kiek laisviau jautėsi tik prie vandens nardantys čiurliai ar kregždės, neįžiūrėjau katrie iš jų buvo, nes balsu neišsidavė. Jie mikliai gaudė negausius vabzdžius, stebėtinai vikriai išvengdami skriejančių voblerių ir galvakablių.

Visi susigrūdo į vieną vietą – žvejai, paukščiai, vabzdžiai ir, matyt, žuvys, nes čia užuovėja, o joje vanduo kiek šiltesnis. Vėjas šiaurys, nenormaliai stiprus, tik viena ežero įlanka rami. Rytas apsiniaukęs, lydekos nekimba, visi žvejai ratais zuja po ežerą ir vieni į kitus dairosi, žvilgsniu kitus kaltindami už visas šiandienos nesėkmes.

Paprastai sakant – pavasarinis žvejo košmaras.

Jau seniai visiems pavasaris, tik lydekoms – dar ne. Kažkas pagavo vieną, kas dvi, o kas ir nė vienos lydekos. Girdėjosi liūdni pokalbiai su pasispjaudymais ir nusivylimais tokiu oru ir tokiu kibimu. Tad jau apie pirmą valandą dienos visi išsilakstė kas sau ir ežere liko tik dvi valtelės ir paukštukai.

Mes atvažiavome toli, todėl grįžti vos pusdienį pažvejojus buvo nerimta. Drošim iki galo – nusprendėme. Tokia žvejo dalia dalužė.

Šaltam vėjui aprimus, sušilo ir oras, saulutė išlindo iš už debesų tarsi pažiūrėti, kiek tų žvejų čia beliko, ir maloni šiluma ėmė skverbtis pro drabužius. Dabar jau galėjome išplaukti iš įlankos ir pabandyti naujas, šiandien niekieno nenugaudytas vietas. Su elektriniu varikliu per bangas ežero neparaižysi.

Vos nuleidus inkarą naujoje vietoje užkibo lydekaitė, neužilgo – kita. Abi nedidelės, bet abiem su kolega – po vieną. Po lygiai šiandien Dievulis dalina, dalinomės savo sąmoju. Pasirodo, ne taip jau viskas beviltiška!

Vakarop saulę ėmė dangstyti debesys tarsi jos gailėdami: užteks, jau pažiūrėjote į saulę ir gana. Tada ir sulaukėme kelių piktesnių kibimų, nes dieną lydekos dažniausiai vos priliesdavo voblerį ir tarsi pakibdavo, kaip bejėgiai polietileno maišeliai – vangios ir silpnos.

Nors, atrodė, raktas į sėkmę atrastas – ešerio spalvos vobleris, bet saulei vėl užtemus nutariau švystelėti žaliai salotinės spalvos naujoką. Dar nemaudytas buvo.

Nesitikėjau taip greit ką nors pagauti – voblerį užtikrintai griebė stipri lydeka ir ryžtingai truktelėjusi naujoką ėmė slinkti palei dugną. Vėliau spiningo verčiama ėmė kilti ir supratusi, kad pakliuvo, bandė sprukti karts nuo karto ištempdama iš ritės po pusmetrį ar metrą valo.

Pavasarinė lydeka – ne rudeninė. Viens du ir jau fotografuojasi.

Malonumas neapsakomas.

Tik ištraukęs pamačiau, kad lydeka nepataikė apžioti kablių ir įsismeigė virš snukio. Kad visos taip nepataikytų, kaip šita. Gaila, daugiau tokių egzempliorių nepakliuvo. Bet smagu, kad už kantrybę ir užsispyrimą buvome apdovanoti išvargtu, todėl dar mielesniu ir žvejo savimeilę glostančiu laimikiu. Ilgai teko laukti ir paplušėti, kol tas kelias užsispyrėles iškrapštėme. Ta dičkė, tai tikras stebuklas. Tarsi įvartis finale paskutinę minutę.

Kitą kartą, tikiuosi, jau bus tikrai šilta, lydekos kibs aktyviau ir čempionus vaidinti bus lengviau. Svarbiausia nepasiduoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"