Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GIMTASIS KRAŠTAS

„Arkangelo“ centre – sakralinis ir modernus menas

 
2017 06 05 13:03
Naujasis "Arkangelo" konferencijų ir meno centras su Bažnytinio paveldo muziejumi turi bendrą vidinį kiemelį. Buvusio vienuolyno namai, prisiglaudę prie pietinės bažnyčios sienos, supa uždarą taisyklingo plano (23x20 m) kiemą.Igno Nefo nuotrauka

Vilniuje, buvusiame Šv. arkangelo Mykolo bernardinių vienuolyne (Maironio g. 11) birželio 7 dieną oficialiai duris atvers modernus „Arkangelo“ konferencijų ir meno centras. Jo išskirtinumas – istorinė vieta ir Bažnytinio paveldo muziejaus kaimynystė.

Nauji konferencijų centrai Vilniuje nėra retenybė, tačiau, pasak menotyrininkės, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorės dr. Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės, svarbi istorinė šio centro vieta.

Tai jį ir darys išskirtiniu. „Arkangelo“ konferencijų ir meno centras, kuriame numatyta multifunkcinė veikla nuo mokslinių konferencijų iki pramoginių renginių, savo restauruotose erdvėse meno kūriniais ir įvairiais istoriniais eksponatais lankytojams suteiks informacijos ir apie šio vienuolyno istoriją, o taip pat įamžins daug Lietuvos valstybingumui nuveikusios garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Sapiegų giminės atminimą.

Sapiegų giminė glaudžiai susijusi su analogų Lietuvoje neturinčia renesansine Vilniaus bernardinių vienuolyno architektūra. Šis vienuolynas, kuriame dabar įsikūrė „Arkangelo“ konferencijų ir meno centras, savo klestėjimo laikotarpiu buvo turtingiausias Abiejų Tautų Respublikoje.

Muziejaus kaimynystė

Kaip teigė centro vadovas Dominykas Norušis, bendradarbiavimas su kaimynystėje esančiu Bažnytinio paveldo muziejumi leis centro erdvėse nuolat eksponuoti sakralinio meno kūrinių iš muziejaus kolekcijų. Tikimasi, kad čia vietą ras sakralinės muzikos koncertai, bus rengiami ir kitokio pobūdžio renginiai (informacija bus teikiama internetiniame muziejaus puslapyje).

„Oficialaus centro atidarymo proga Bažnytinio paveldo muziejus centro erdvėse eksponuoja žymiausių šiuolaikinių krikščionišką ikonografiją kuriančių menininkų darbų nuo Vinco Kisarausko „Sūnaus palaidūno“ iki Stanislovo Kuzmos skulptūros „Lozoriau, kelkis“, Ksenijos Jaroševaitės „Rožinio“, – pasakojo S. Maslauskaitė-Mažylienė.

Jau sekančią dieną po atidarymo pagal išankstinę registraciją visi norintys galės aplankyti naują konferencijų ir meno centrą, pamatyti ką tik atidarytą pasaulinio garso juvelyro Aleksandro Šepkaus parodą.

Nuo mamuto ilties...

Šio menininko paroda „Nuo mamuto ilties iki safyrų aukso apsoduose: Aleksandras Šepkus“ konferencijų ir meno centre veiks iki liepos 30 dienos. Tai retrospektyvinė kūrėjo paroda, kuriai eksponatus skolino Lietuvos dailės muziejus, privatūs asmenys, kolekcininkai, papildo ir praplečia Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojamą auksakalių dirbinių lobyną.

1954 metais gimęs A. Šepkus 1977 metais baigė tuometinio Vilniaus dailės instituto Pramoninės dailės katedrą, 1988 metais išvyko į JAV. 1992 metais Manhatane įsteigė savo kompaniją „Alex Šepkus“. Menininko papuošalai pardavinėjami beveik 150 Amerikos ir kitų šalių meno galerijose. Europoje – vienintelis Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejus turi teisę eksponuoti ir parduoti A.Šepkaus kūrinius.

„Arkangelo“ centre lankytojai išvys trisdešimt šio juvelyro papuošalų: apyrankių, žiedų, kryželių, pakabučių, auskarų. Tarp jų – ir pačių naujausių.

Pasak S. Maslauskaitės-Mažylienės, paroda suteikia retą progą greta pamatyti skirtingais menininko kūrybos etapais sukurtus auksakalystės dirbinius, atsekti konkrečiam laikui būdingus bruožus, įsitikinti A. Šepkaus kūrybos savitumu. Pavyzdžiui, jo 1980 metais sukurta segė „Paukštis naktį“ dabar priklauso Lietuvos dailės muziejui.

„Iš viso parodoje pristatoma 10 ankstyvosios kūrėjo juvelyrikos pavyzdžių, kurių miniatiūrinis, uždaras pasaulis atskleidžia XX amžiaus devintajame dešimtmetyje tvyrojusį laisvės troškulį, slapta puoselėto kitokio gyvenimo viltis, – pasakojo S. Maslauskaitė-Mažylienė. – Henriko Radausko poezija išrašytoje apyrankėje (Lidos Kuzmienės nuosavybė) atsiveria mitologinis meninis mąstymas. Pakabučiuose iš mamuto ilties – mįslingų fantazijų pasaulis, antropomorfiniai vaizdiniai.“

A. Šepkaus juvelyrika – grynojo meno darbai, kurie yra ne tik nuostabūs kūriniai, bet ir patogūs nešioti papuošalai.

Juvelyrikos novatorius

Kaip yra rašiusi menininko kūrybos tyrinėtoja Rūta Pileckaitė, A. Šepkus iš „lietuviškojo“ kūrybos laikotarpio žinomas kaip novatorius, savo idėjomis smarkiai paveikęs lietuvių juvelyrikos modernėjimo procesus, „įtvirtino papuošalo, kaip miniatiūrinių formų kūrinio, skirto nešioti, prilygstančio vaizduojamosios dailės darbams, sampratą, suformavo vadinamą „parodinę“ lietuvių juvelyrikos kryptį“.

Po 1988 metų Niujorke sukurti A. Šepkaus kūriniai yra iš aukso, puošti deimantais, safyrais, smaragdais, kitais brangiaisiais akmenimis. „Talentingas kūrėjas dirba su labai brangiomis, kartais egzotiškomis medžiagomis, o papuošalų formos asocijuojasi su majų ir indėnų kultūromis, netrūksta sąsajų su senosiomis Rytų, krikščioniškosios Bizantijos kultūromis, secesijos stiliumi, garsaus austrų menininko Gustavo Klimto kūryba“, – pasakojo S. Maslauskaitė-Mažylienė.

A. Šepkus savo kūryboje neslepia, kad ryšys su meno istorija jam labai svarbus, o tai, kaip teigė menotyrininkė R. Pileckaitė, rodo, kad menininkas, neprarasdamas savasties ir individualumo, savo kūrybą suvokia kaip pasaulio kultūros istorijos dalį“. Vertindami A. Šepkaus kūrybą, meno kritikai ir kolegos atkreipia dėmesį, kad jis kuria išskirtinius grynojo meno darbus, kurie yra ne tik nuostabūs kūriniai, bet ir patogūs nešioti papuošalai.

Vienuolyne išlikusi autentika

Užsukusiems į „Arkangelo“ konferencijų ir meno centrą bus įdomu pamatyti ne tik eksponuojamus meno kūrinius, bet ir apžiūrėti iki šiol buvusias uždaras buvusio Vilniaus bernardinių vienuolyno patalpas: pro langus matosi Bernardinų sodas, Šv. Onos ir Bernardinų ansamblio bokštai, romantiškasis Užupis.

Čia kadaise gyvenę bernardinės tretininkės sklypą savo naujam vienuolynui 1594 metais dovanų gavo iš vieno įtakingiausių to meto Lietuvos didikų – LDK kanclerio, Vilniaus vaivados Leono Sapiega (1557–1633). Statybos darbai užtruko net keletą dešimtmečių – 1599 metais užfiksuota, kad L. Sapiega Vilniaus katedros kapitulai suteikė teisę po jo mirties rūpintis Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir moterų vienuolynu, o bažnyčios šventinimo iškilmės įvyko tik 1629-aisiais. Dosnią L. Sapiegos fundaciją ir geradarių aukas visą tą laiką pildė dideli į vienuolyną stojančių kilmingų panelių kraičiai.

Vienuolyno patalpos – retas Vilniaus renesansinės architektūros pavyzdys, kurio struktūroje ir dekoro formose įžvelgiama ir praeinančios gotikos, ir Lietuvą pasiekusio manierizmo įtaka. Rytinio korpuso pietiniame kampe yra didžiausia ir puošniausia vienuolyno salė – refektoriumas arba valgomasis. Buvusio prabangaus renesansinio vaizdo, deja, nelikę. 1886 metais jau uždarytame vienuolyne įkurdinti Gailestingumo draugijos nakvynės namai, vargšų prieglauda ir valgykla. Tačiau išlikę XVIII amžiaus ornamentiniai lipdiniai liudija apie bernardinių pagarbą vienuolyno fundatoriui. Net praėjus šimtmečiui po L. Sapiegos mirties, valgomojo skliautas buvo papuoštas jo herbu su inicialais.

Buvusioje vienuolyno virtuvės patalpoje – virenėje – išlikęs įspūdingas, XVII amžiaus kaminas, kurio aukštis siekia net 15 metrų. Tiesiai po kaminu buvo krosnis, kurios svorį laikė mūrinis pagrindas, dar ir šiandien matomas vienuolyno rūsyje. Virtuvėje šeimininkaudavo samdytos pagalbininkės. Yra žinoma, kad 1841 metais seserims ūkio darbus atlikti padėdavo 14 merginų – 5 virėjos, 4 kepėjos ir 4 skalbėjos. Daugiau pagalbininkų gyveno už vienuolyno vartų – 2 staliai, 3 kalviai ir 4 siuvėjos. Iš vienuolyno virtuvės buvo galima patekti į ūkinį kiemą, sodą ir daržą. Kieme ir šiandien stovi buvusi kepykla su 3 autentiškomis krosnimis.

Vienuolynas taip pat turėjo savo audyklą, siuvyklą, arklides, kalvę, bravorą, didelį sodą. Didžioji dalis pastatų buvo sunaikinti XIX amžiuje, tiesiant dabartinę Maironio gatvę, kuri sujungė Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvę su Rusijos imperijos kareivinėmis, įkurdintomis uždarame bernardinų vienuolyne.

Bernardinių buitis

Šiandien vienuolyne įkurtame „Arkangelo“ centre saugomi ir eksponuojami vienuolių naudoti buities daiktai atskleidžia bernardinių gyvenimą ir regulą, leidžia geriau įsivaizduoti jų kasdienybę ir šventes. Išlavintą jų skonį liudija prabangūs graviruoto stiklo dirbiniai, taurės, iš užsienio atkeliavę fajanso ąsočiai, subtilūs stalo indai. Radiniai rodo, kad vienuolės netgi žaidė šaškėmis bei šachmatais, o pinigus dėdavo į taupykles.

Bernardinės globojo ir auklėjo mergaites, dažniausiai neturtingas bajoraites. Mokė jas religijos pagrindų, rašybos, skaitymo, muzikos, prancūzų kalbos, siuvimo ir siuvinėjimo. Tai buvo tarsi pensionas, kuriame vienuolės nuolat išlaikė apie 50 mergaičių.

Išlikusioje vienuolyno kronikoje nėra užrašyta, kokios buvo vienuolių gyvenimo istorijos, pažymėtas tik atsinešto kraičio dydis. Jo vienuolynas reikalaudavo nemažo, taigi, ne kiekvienai, norėjusiai tapti vienuole, jis buvo prieinamas. Be kraičio į vienuolyną priimdavo tik ypatingų sugebėjimų turinčias – vargonininkes, kantores, giesmininkes.

Fundavo Leonas Sapiega

Šalia vienuolyno esančią Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią 1599 metais fundavo L. Sapiega. Iki mūsų dienų šioje šventovėje išliko ne tik natūralaus marmuro Sapiegų šeimos antkapiniai paminklai (L. Sapiegai, jo sūnums Kristupui ir Stanislovui bei marčiai Teodorai Kristinai), bet ir kripta su giminės palaikais. 1633–1636 metais sukurtas L. Sapiegos ir jo žmonų paminklas yra didžiausias (5x10m) ir vienintelis grupinis antkapinis paminklas Lietuvoje. Tai didžiulis daugiafigūris (19 vienetų) vėlyvojo renesanso, o kartu ir baroko bruožų turintis architektūrinis statinys.

L. Sapiegos antkapinė plokštė priskiriama Krokuvoje dirbusio Sebasijono Sale autorystei. Prie tos pačios pietinės sienos yra Teodoros Kristinos, mirusios 1662 m., paminklas. Jį sukūrė Jono Kazimiero dvare dirbęs skulptorius Giovanni Francesco Rossi ir architektas Giovanni Battista Gisleni. Zakristijos portalą rėmina vienintelis portalinis paminklas Lietuvoje, skirtas Jonui Stanislovui. Konstantino Tenkalos autorystei priskiriama Kristupo epitafija, buvusi virš bažnyčią su vienuolyno koridoriumi jungusių durų, yra iškelta į vienuolyno laiptų aikštelę.

1951 metais Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje išmontavus stiuko altorius, 1972–2005 metais veikė Architektūros muziejus. 2009 metais įkurtas Bažnytinio paveldo muziejus, jau spėjęs pagarsėti įdomiomis parodomis, renginiais. Muziejaus ekspozicija – neįkainojama, nes tik čia galima pamatyti pusšimtį metų slėptą Vilniaus katedros lobyną, užmūrytą katedros slėptuvėje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir atrastą tik 1985 metais. Jame – įspūdingos valdovų, didikų ir dvasininkų dovanos, tikri sakralaus meno šedevrai, atveriantys Lietuvos bažnyčios istoriją.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"