Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

A. Bumblauskas apie paminklą Lukiškių aikštei: gal tai mūsų istorinis šansas pagaliau padaryti normalų arklį

 
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo ir paminklo joje pastatymo klausimas sprendžiamas jau aštuoniolika metų ir gali būti, kad šis klausimas netrukus bus išspręstas ir kažkas aikštėje bus pastatyta. 

Apie tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su specialios Lukiškių aikštės ekspertų komisijos nariu, skulptoriumi, Nacionalinės premijos laureatu Deimantu Narkevičiumi, taip pat šios komisijos nariu, istoriku, Nacionalinės premijos laureatu prof. Alfredu Bumblausku ir kultūros ministre Liana Ruokyte-Jonsson.

– Ministre, kodėl būtent tokiu būdu – kūrybinėmis dirbtuvėmis – nusprendėte organizuoti šį konkursą?

L. Ruokytė-Jonsson: Jūs gerai pastebėjote, kad šį klausimą bandoma išspręsti jau aštuoniolika metų. Buvo visokių idėjų, bet, deja, jos ir liko tik idėjomis. Todėl šįkart, ypač galvodami apie šimtmetį, norėjome galiausiai pasiekti rezultatą ir kaip efektyviausiai jį pasiekti. Pažangiame pasaulyje viešųjų erdvių tvarkymo konkursų modeliai yra patys įvairiausi. Visgi dažniausiai tai vyksta aktyviai įtraukiant visuomenę į diskusijas ir, žinoma, neapsiribojant viena idėja. Dažniausiai vystomos kelios idėjos, konsultuojantis su istorikais, antropologais, urbanistais, architektais ir meno kuratoriais. Ši idėja ir kilo iš gerųjų užsienio šalių patirčių. Kaip žinote pirminiam etapui buvo pristatytos 32 idėjos. Buvo ir tokių pasaulinių vardų kaip Kempinas, Urbonas, kurie, tiesa, į penketuką nepateko, nes jų idėjos, kad ir kokios nuostabios buvo, reikalavo ir per daug resursų, ir pačios aikštės pertvarkymo.

– Lukiškių aikštės rekonstrukcijai skirta 3,8 mln. eurų. Visus darbus planuojama baigti jau lapkričio pradžioje. Šiam – įpaminklinimo – projektui skirta ne daugiau pusės milijono eurų. Pone Narkevičiau, iš pradžių buvo Vytis ir tai turbūt yra didelis štampas, turbūt sunku ir komisijai diskutuoti apie kažką kitą, išskyrus skirtingą Vytį. Vytis buvo štampas pačiai komisijai?

D. Narkevičius: Ne, tai nėra kažkoks štampas. Tai yra labai geras simbolis, visiems perskaitomas ir gerai suprantamas simbolis. Vienas Vyčio projektas yra tarp penkių toliau vystomų. Visos penkios grupės dar turi laiko toliau vystyti savo projektus. Jeigu kalbame apie Vytį, autoriai nepasiūlė trijų dimensijų skulptūrinio pasiūlymo – kol kas yra tik vizualizacija plokštumoje. Būtent vėliau ir pasimatys šios idėjos skulptūrinė vertė.

– Taip pat nuspręsta, kad priimant galutinį sprendimą pusę balsų lems komisija, pusę – internetu balsuojantys žmonės. Kodėl taip nutarėt, pone Narkevičiau?

D. Narkevičius: Kokia tiksliai bus balsavimo forma – dar nuspręsime, bet be abejo, kad visuomenė galės išreikšti savo nuomonę. Ir, manau, kad kitaip tiesiog negalėtų būti tokiame projekte.

– Ministre, suprantu, bus internetinis balsavimas?

L. Ruokytė-Jonsson: Taip, bus balsuojama per „epilietis“ sistemą. Iš esmės jau apsispręsta, kad naudosime vieną sistemą, nes kitaip būtų labai sunku skaičiuoti balsus ir užtikrinti skaidrumą bei balsų patikimumą.

– Profesoriau Bumblauskai, ar teisingai suprantu, kad jūs sau esate pasakęs, jog šioje aikštėje turėtų būti Vytis ir gynėte tą poziciją?

A. Bumblauskas: Mes kažkada su prof. Lopata buvom tai pasakę, kad nematom kito simbolio. Žinoma, tai nereiškia, kad būtinai tas konkretus projektas, bet pats simbolis – Vytis – istoriškai apjungia ir senąją, ir moderniąją Lietuvą, apjungia mūsų kelias kartas. Galiausiai apjungia ir kelias politines ideologijas: nuo politinių kalinių iki, sakykime, socialdemokratų. Kodėl ne? Man tai patinka. Jeigu atsiranda simbolis, kuris vienija, tai reikia už jo kabintis.

– Bet yra tikrai ne mažai žmonių, kurie sako, kad tai – per agresyvus simbolis. Yra tikrai autoritetingų meno žmonių, kurie sako, kad paminklas herbui – keista mintis. Kaip jūs vertinate tokias nuomones, pone Bumblauskai?

A. Bumblauskas: Dėl agresyvumo... Kažkada Vilniaus universitete Senate su P. Repšiu pasiūlėme herbą universitetui, kuriame buvo ranka su knyga ir virš jos – Valstybės herbas. Tuomet irgi buvo diskusijų, ar ne per agresyvu prie knygos. Mielieji, Vytis yra Vytis. Jokio kito jo negali būti, o dabar diskutuojama agresyvu ar ne. Ne agresyvumas svarbu, o tai, kaip jis bus padarytas. Svarbu, kad tai būtų aukštos vertės kūrinys.

– Jūs visada kritikuojate, kad lietuviai nemoka arklio padaryti.

A. Bumblauskas: Būtent. Gal Lukiškių aikštė mums suteiktų istorinį šansą pirmą kartą padaryti normalų arklį. Nes iki šiol niekas nemoka to padaryti. Lietuvos dailės akademija nuėjo tuo keliu, kad nereikia paišyti arklio ir ausies.

– Pone Narkevičiau, jums Vytis – ne per agresyvus? Gal tai apskritai toks ortodoksiškas Lietuvos ženklas, neturintis nieko bendro su modernia valstybe?

D. Narkevičius: Nieko panašaus. Vytis yra tas simbolis, kuris išlikęs per amžius ir aktualus iki šiol, visiškai nepasenęs. Klausimas kitas – kaip jį padaryti. Visiškai suprantu, kad yra šaržuojama dėl to, kad niekas nemoka tinkamai padaryti arklio, bet jeigu žiūrėsime į monumentaliosios skulptūros istoriją, visgi raitelių gamyba yra pasibaigusi. Manau, kad Vyčius ar raitelius reikėjo padaryti savo laiku. Galbūt jie turėjo atsirasti Renesanso epochoj ar bent jau XIX a. – XX a. pradžioje. Tuo metu jie buvo daromi ir kitur. Žinoma, ši idėja galėtų būti ir dabar įgyvendinta, bet ją reikėtų padaryti labai gerai.

– Ministre, jūs pati ko tikitės? Kad tiesiog viskas praeitų skaidriai ir pagaliau kas nors būtų pastatyta, ar jūsų lūkesčiai didesni?

L. Ruokytė-Jonsson: Žinoma, mano noras yra pirmiausiai užtikrinti konkurso skaidrumą ir procesas įvyktų. Taip pat nemažiau svarbu, kad viskas įvyktų kokybiškai, kad visi projektai būtų išvystyti iki paskutinės detalės ir visuomenė aktyviai dalyvautų pasirenkant vieną ar kitą memorialą. O ar tai bus Vytis, ar ne – svarbiausia, kad įamžinimas jaudintų žmones, kad sukeltų emocijas ir jie norėtų ateiti į tą aikštę, kad norėtų prisiminti tuos, kurie žuvo už mūsų laisvę.

– Pone Bumblauskai, Deimantas Narkevičius pasakė, kad raitelių statymo epocha praėjo. Sutinkat su tuo?

A. Bumblauskas: Galima su tuo sutikti, bet Deimantas yra ir teisus, ir ne visai. Pilsudskiui paminklas yra pastatytas visiškai neseniai, Helsinkio centre stovi trisdešimties metų senumo panašus paminklas. Vadinasi, ne visai pasenę. Kitas dalykas, padarykime tą Vytį kaip Kristų – jis negali būti realistinis, turi būti kažkas daugiau. Juk raiteliai per du tūkstančius metų nepasikeitė, vadinasi, mes turime jį sukurti kitokį.

– Ministre, ledai pajudėjo – paminklas stovės kitais metais?

L. Ruokytė-Jonsson: Žinoma. Vėliausiai – 2018 m. gruodžio 1 d.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"