TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Angelai su kirvukais Dangaus vynuogyne

2011 09 12 0:00
Restauruojama Vilniaus Bernardinų bažnyčia (dešinėje, antrame plane) išsaugos visų amžių ir tapybos stilių harmoniją.
Rasos Pakalkienės nuotrauka

Restauruojamos Vilniaus Bernardinų bažnyčios freskos atskleidė laisvą ir kūrybišką XVI amžiaus dailininkų požiūrį į religinę tematiką. Gotikos tapyboje net angelams nesvetimi žemiški žmonių darbai. Jie su kirvukais darbuojasi Dangaus vynuogyne - kažkas juk turi genėti ir prižiūrėti augalus.

Nors sostinės Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios vidus dar nustatytas pastoliais, iki metų pabaigos darbai bus baigti ir, kaip teigė Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos kurijos ekonomo pavaduotojas Aleksejus Bočiarovas, Kalėdos jau bus švenčiamos be statybinių "dekoracijų".

Restauravimo darbų projekto mokslinis vadovas, Vilniaus dailės akademijos (VDA) docentas Juozas Algirdas Pilipavičius LŽ pasakojo ne tik apie atrastos ir jau restauruotos gotikinės sieninės tapybos unikalumą, bet ir apie problemas, su kuriomis neseniai pakeitus įstatymus susiduria restauratoriai.

Visi amžiai yra autentas

Bernardinų bažnyčia unikali tuo, kad čia restauratoriams pavyko į dienos šviesą ištraukti visų amžių tapybą - gotikos, renesanso, baroko, o ne vieno kurio nors pasirinktinai. "Daug kur freskos po gabalėlį išlenda viena iš po kitos. Pagal tinko sluoksnius matome, kuri senesnė, - pasakojo J.A.Pilipavičius. - Iš pradžių toks sumanymas kai kam nepatiko, nes vaizdas šiek tiek chaotiškas. Tačiau mes sakėme: tie, kas supranta, įvertins, o kurie nesupranta, tai ir taip nesupras. Kodėl reikėtų tik kurį nors vieną amžių rodyti? Restauratoriai dabar laikosi principo, kad visi amžiai vertingi, o ne tik pats seniausias. Kai aš pradėjau dirbti prieš 40 metų, požiūris buvo kitas, autentu buvo laikomas pirmas sluoksnis, o visi kiti - nevertingais. Tada Vilniaus senamiestyje visi ieškojo gotikos, daug ką iš vėlesnių laikų sunaikino. Tai labai neprofesionalus požiūris. Dabar visi laikotarpiai laikomi autentu. Tai tarsi pastato biografija. Ir nieko joje nereikia ištrinti."

Restauratorius parodė, kaip ant bažnyčios šiaurinės sienos jie paliko vieną iš po kito lendančius trijų skirtingų amžių piešinius. "Vienas sunkiausių uždavinių mums - estetiškai pateikti kelis sluoksnius nė vieno nesugadinant", - sakė jis. Atidžiau įsižiūrėjus matyti, kaip piešiniai susluoksniuoti, juos skiria beveik pusės centimetro storio tinkas.

Pigiausia - dažyti baltai

J.A.Pilipavičius apgailestavo, kad daugelis Lietuvos bažnyčių dabar nesivargina taip atidengti kelių amžių piešinių ir po plotelį juos rodyti. "Nenoriu pirštais badyti, tačiau restauravimui gavę pinigų iš struktūrinių Europos Sąjungos (ES) fondų, daugelis bažnyčių daug ką suniokoja. Projekto rengėjus pastato į kampą ir reikalauja taip "patvarkyti" popierius, surašyti pažymas, neva nieko vertingo čia nėra. Tada galima "restauruoti" pigiausiu būdu - už gautus milijonus sienos išdažomos baltai. Dėl vaizdo pakabinami keli paveikslai. Dar, matyt, ilgai taip dažysime, nes toks mūsų mentalitetas, toks supratimas apie paveldą. Kuo toliau nuo Vilniaus, tuo daugiau tokių bažnyčių galima pamatyti, - teigė J.A.Pilipavičius. - Bernardinų bažnyčioje viskas gerai, čia taip nesielgiama."

Angelai veržiasi pro langus

Pasak VDA Paminklosaugos katedros vedėjo J.A.Pilipavičiaus, Bernardinų bažnyčios vertybės restauratoriams buvo žinomos jau maždaug prieš trisdešimt metų, nes buvo daryti tyrimai. Bet tik dabar, gavus europinių pinigų, atsirado galimybė viską restauruoti.

Pasak A.Bočiarovo, Bernardinų vienuolyno istorinio architektūrinio ansamblio restauravimui skirta daugiau kaip 7 mln. litų (didžiąją dalį sumos skyrė ES struktūriniai fondai). Darbų jau atlikta maždaug už 80 proc. lėšų. "Viskas restauruojant kyla į dienos šviesą - freskos, jose nutapyti angeliukai tarsi sulenda pro langus į bažnyčios vidų. Pažvelkit, vienos freskos rėmus apsiviję vynuogienojai, o po juos laipioja angelai su kirvukais rankose, - džiaugdamasis neseniai atsivėrusia tapyba pasakojo A.Bočiarovas. - Netikėtas, nematytas angelų vaizdavimas. Pasirodo, jie Dievo soduose turi ir paprastų, žemiškų darbų. Man asmeniškai šitie angeliukai ir buvo netikėčiausias, gražiausias atradimas. Paskui pamačiau, kad jų dar pripaišyta šalia langų presbiterijoje - tarsi jie veržtųsi vidun. Tikrai fantastiškas pateikimas. Šiltai pavaizduotas Dangaus ir žmogaus santykis. Vienuoliai pranciškonai savo elgesiu, pašaukimu stengiasi būti kuo arčiau žmogaus. Tad nieko keista, kad tai atsispindi ir jų bažnytinėje tapyboje." Kiek yra žinoma, dažniausiai savo bažnyčias ištapydavo patys broliai.

Nukryžiavimas be dramatizmo

Minėti angeliukai su kirvukais apsiviję XVI amžiaus freską, kurioje Kristaus nukryžiavimas taip pat pavaizduotas netikėtai - be jokio dramatizmo, kančios, o tik kaip paprasčiausias darbas. Kristus ant kryžiaus dar pusiau sėdi, o aplink pluša darbininkai - visur pribarstyta vinių, padėta plaktukų, kirvukų, jokio kraujo.

"Mes įsivaizduojame, kad viduramžiai buvo tamsūs, niūrūs, Bažnyčia ant visko laikė uždėjusi savo leteną. Pasirodo, kaip dabar matau iš viduramžių bažnytinio meno, viskas buvo priešingai - žmonės buvo laisvesni. Aš tai matau iš meno, iš kūrėjų pozicijos, - teigė J.A.Pilipavičius. - Kai viduramžių meną palyginu su XVIII amžiaus barokine tapyba, vėlesniais laikais, matau, kad žmonija eina į vis didesnį susikaustymą, vis į didesnius apribojimus ir primetamas taisykles. Tik tai daroma vis rafinuočiau, paslėptai. Kad ir ši XVI amžiaus gotikinė freska, vaizduojanti Kristaus nukryžiavimą. Dailininkas viską pavaizdavo be jokio patoso, dramatizmo, scena daug artimesnė kasdieniam gyvenimui. Ir drabužiai Kristaus tokie, kokius visi tuo metu dėvėjo. Dailininkas nieko neprifantazavo. Dabartiniai kūrėjai tapytų pompastiškai, bandydami paveikti žiūrovo psichiką, priblokšti. Presbiterinėje dalyje restauruojame XIX amžiaus nukryžiavimo sceną vaizduojantį paveikslą. Čia viskas kitaip - tamsus dramatiškas dangus, audra. Kitaip nukryžiavimo scenos neįsivaizduotų ir dabarties žmogus. Daug ką jau esame įpratę matyti pagal nusistovėjusias taisykles, o kuo toliau eini į praeitį, matai, kad dailininko vaizduotė buvo laisvesnė. Kaip norėjo, taip ir dirbo."

Kadangi vėliau bažnytiniame mene įsivyravo vienodas standartinis, beveik šabloninis nukryžiavimo scenos vaizdavimas, manoma, kad dėl tokio netikėto šio Kristaus gyvenimo epizodo pateikimo gotikinė freska buvo uždažyta ir paslėpta nuo tikinčiųjų akių.

Nenušlavė barokas

J.A.Pilipavičius teigia, kad dažniausiai ant viršaus nupiešdavo kitą freską dėl paprasčiausios priežasties - kai pirmoji sunykdavo, išblukdavo. "Italijoje jos išsilaikydavo geriau, ten ir labiau stengdavosi jas išsaugoti, - teigė restauratorius. - Lietuvoje kitaip - vieni lipa kitiems ant galvų, ar senamiesčio statybos dabar, ar tapyba ant sienų. Keičiantis stiliams, senesnio beveik niekad nesistengta išsaugoti. Po gotikos atėjęs renesansas dar buvo draugiškesnis gotikai, o barokas jau šlavė viską. Visos bažnyčios, jų fasadai tapo barokiniai. Didelė dalis Vilniaus bažnyčių išsamiau pakapsčius - gotikinės, tik aprengtos baroko drabužiu. Džiugu, kad Bernardinų bažnyčia nebuvo taip perdaryta ir perrengta, ji ir išliko gotikinė. Galime didžiuotis."

Kaip skaitomi paveikslai

Pasak restauratoriaus, labai svarbu mokėti skaityti paveikslus. Be tam tikro pasiruošimo neiškart suprasi, ką dailininkas norėjo pasakyti. Pavyzdžiui, po gotikinės freskos nukryžiavimo scena - epizodas iš šv. Bernardino Sieniečio gyvenimo. "Greta jo - trys baltos vyskupo kepurės. Ką tai reiškia? Tris kartus jam buvo siūloma tapti vyskupu ir jis tris kartus atsisakė paaukštinimo. Mūsų politikai mėgsta girtis, kiek kartų buvo meru, premjeru ir t. t. Verta sugretinti", - sakė restauratorius.

Pašnekovo nuomone, skaityti paveikslus sudėtinga buvo ne tik neraštingiems XVI amžiaus žmonėms, ir dabar taip pat, kai Lietuva stumiama į neraštingumą, o kultūra - kažkur už visuomenės gyvenimo ribų. "Net ir dažnai besilankantiems bažnyčioje trūksta pasirengimo suprasti paveikslų turinį, - įsitikinęs restauratorius. - Jau kas kas, bet bažnyčios klebonas tai turėtų mokėti juos paaiškinti savo tikintiesiems. Deja, ne kiekvienoje bažnyčioje tokį sutiksi. Aš kalbu ne apie vienuolius bernardinus, juk per gyvenimą teko restauruoti daug bažnyčių, sutikti daug klebonų. Daugelis jų buvo tapę savotiškais ūkiniais ar ideologiniais darbuotojais, bet toli gražu ne bažnytinio meno gidais. Nors išmanyti tai privalėtų."

Palygino su Giotto freskomis

Minėtoji freska ir kitas triptikas, pasakojantis šv. Pranciškaus Asyžiečio, Mažesniųjų brolių ordino įkūrėjo, gyvenimo epizodus, - pačios vertingiausios freskos (įėjus į bažnyčią reikėtų dairytis ant sienos kairėje). Menotyrininkė Rūta Janonienė teigia, kad tai vienos didžiausių XVI amžiaus išlikusių freskų Rytų Europoje.

"Pradėję restauruoti šias freskas, pirmiausia nuvykome į Italiją, į Asyžių, pasižiūrėti, kaip šv. Pranciškaus gyvenimo epizodus XV amžiuje vaizdavo jo metraštininku vadinamas vienas žymiausių italų Renesanso dailininkų Giotto, - pasakojo J.A.Pilipavičius. - Mums buvo smalsu jo darbus palyginti su šimtmečiu vėliau pieštomis freskomis Vilniuje. Pasirodo, kad siužetas ir kompozicija labai panašūs. Ir Giotto, ir Vilniuje tapę nežinomi dailininkai svarbiu vienuolio gyvenimo epizodu laikė iš nuopuolio prikeltą Bažnyčią."

Kad minėtą šv. Pranciškaus gyvenimo epizodą suprastų neraštingi ir Šventojo Rašto neskaitantys žmonės, Giotto nutapė pasvirusią bažnyčią, kurią šv. Pranciškus laiko savo petimi. Vilniaus freskoje vaizduojama mediniais basliais paremta pasvirusi gotikinė bažnyčia. "Palyginti su Giotto freska, šis pateikimas konkretesnis ir šiek tiek elementaresnis, - aiškino restauratorius. - Galima įžvelgti dailininkų mentaliteto skirtumus."

Šios freskos atidengtos prieš 12 metų, tačiau buvo vos įžiūrimos, apibraižytos. "Reikėjo ir pasiginčyti, ir nemažai drąsos imantis jas restauruoti, - pasakojo J.A.Pilipavičius. - Kai išblukusios vietos buvo retušuotos, o sunaikintos šiek tiek atkurtos, paveikslus įžiūrėti ir perskaityti tapo daug lengviau. Mes nieko nemelavom ir nieko neprigalvojom. Kur veidų nebuvo, jų neatkūrinėjom, taip ir liko baltos dėmės. Tačiau paveikslą padarėm estetišką, priimtiną, be ištrupėjusių vietų. Pasimokę iš italų restauratorių, išlaikėm senos freskos įspūdį. Asyžiaus meistrai daug dėmesio skiria paveikslų struktūrai, o ne smulkioms detalėms atkurti. Taip elgėmės ir mes."

Skliautuose - renesanso gėlės

Bažnyčios skliautuose, centrinėje navoje, maždaug virš centrinio altoriaus restauratoriai atvėrė renesansinės tapybos - gėlių žiedų, vynuogių lapų - pastelines rozetes. Šalia dailininkas įrašęs metus - 1578 ir savo pavardę - Jan Walny ar Cwalny, Ewalny (kol kas ginčijamasi dėl pirmosios raidės, nes ji neaiški). Pasak dailėtyrininkų, šie augalinių motyvų ornamentai - būdingas renesanso dekoro bruožas. Dailininkai tuo metu gręžėsi į gamtą ir stengdavosi perteikti jos grožį. Be to, kiekviena rozetė nutapyta kūrybiškai, laisvai, jos nekartoja viena kitos.

Laisvai į tapybą religine tematika žvelgiantys pranciškonai nesiekė bažnyčios puošti vien religiniais vaizdais. Tą patį galima pasakyti ir apie gotikiniuose skliautuose (žiūrint į altorių, dešinėje jo pusėje) nutapytas žvaigždes-gėles. Kai kur buvo išlikę tik po 15 proc. piešinio. Padaręs tyrimus, restauratorius Vytautas Raila juos visiškai atkūrė.

"Gotikinių skliautų jau pati architektūra yra puošni, vadinama krištoline. Europoje jų net nedekoruodavo. Lietuvoje mėgo spalvas, skliautai buvo ištapyti gėlėmis-žvaigždėmis", - pažymėjo J.A.Pilipavičius.

Uždarbiavo vokiečiai

Vieną centrinį paveikslą (nukryžiavimo sceną) skliautuose virš pagrindinio altoriaus XIX amžiuje nupiešė keliaujantys ir uždarbiaujantys vokiečių dailininkai (tokį patį paliko ir Domininkonų bažnyčioje). "Restauruodami šį paveikslą turėjome daugiau bėdų nei su daug senesniais, - tvirtino J.A.Pilipavičius. - Kviestiniai meistrai dirbo paskubomis, tikrai ne kaip sau. Tapė ant apsilupinėjusios sienos, nesistengė jos prieš tai išlyginti, tad paveikslas ne tik nelygus, daugelyje vietų dažai yra atšokę kartu su tinku. Būklė buvo tokia prasta, kad iš pradžių nežinojome, ką daryti. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Patobulinome savo techniką - atšokusias vietas išmokome paklijuoti glaistu. Anksčiau taip dirbti neteko."

Prie šio paveikslo dirbantis restauratorius Robertas Butkus pridūrė, kad ištrupėjusias vietas jis retušuoja akvarele. "Dabar taip dirba visi restauratoriai. Jei kas netinka, akvarelę galima nuplauti. Be to, jei ateities restauratoriai dirbs kitais metodais, norės pamatyti išlikusį autentą, lengvai nuplaus mūsų dažus", - aiškino R.Butkus.

Įstatymų bėdos

J.A.Pilipavičius apgailestauja, kad prieš maždaug šešerius metus buvo priimtos įstatymų pataisos, leidžiančios bažnyčių restauravimo darbų imtis statybinėms organizacijoms. Statybininkai restauratorius tik samdo ir šokdina, derasi, kol randa tokius, kurie sutinka dirbti beveik vien už maistą. "Tokie pakeitimai sužlugdė restauravimo įmones, išbėgiojo geri specialistai, - sakė pašnekovas. - Pavyzdžiui, anksčiau buvęs Lietuvos kultūros paminklų restauravimo trestas galėjo restauruoti bažnyčią nuo pradžios iki galo, nes turėjo ne tik restauratorių, bet ir statybininkų, dažytojų, elektrikų, tinkuotojų brigadas."

Be to, pasak J.A.Pilipavičiaus, europinės lėšos turi ydą - nepaisyti restauravimo darbų specifikos. Yra data, iki kada turi panaudoti pinigus, ir ilgiau krapštytis negali. O restauruojant dažnai skubėti negalima. "Be to, Ūkio ministerija nusprendė, kad tyrimams pinigų negalima skirti, nes tai esą nepateisinamos išlaidos, - teigė restauratorius. - Be tyrimų restauruoti negalima. Mes vis tiek tiriame, dirbame beveik už dyką, už maistą. Aš nesakau, kad mes nesusikalbame su ministerijos darbuotojais. Susikalbame, bet jie nieko negali pakeisti. Tokie įstatymai. Taip dirbome ir prie sovietų valdžios, taip dirbame ir dabar. Valdžia mūsų niekada nesuprato ir nesupras. Mes tai suvokiame ir dirbame taip, kad viskas restauruota būtų profesionaliai."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"