Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GIMTASIS KRAŠTAS

Ankstyvojo sovietmečio Vilniaus slėptuvės

 
2017 06 20 11:18
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Kalbėsime apie slėptuves, kurias prieš tris metus buvau aprašęs straipsnyje, jas užvadinęs „tarpukario Vilniaus slėptuvėmis“. Kalba eina apie atskiras, ne po namu įrengtas slėptuves, išsimėčiusiusias 1950-tų metų Vilniaus ribose, savo struktūra nepanašias į vėlesnius civilinės gynybos įrengimus. 

Apie ką kalbėsime?

Tarp bendrų tokių slėptuvių bruožų – vieša bei atvira vieta: skvere, stadione, parkelyje, kartais dubliuojant su viešais tualetais. Struktūra bei patalpų dydis šiek tiek skyrėsi kiekvienoje iš jų, tačiau, beveik visada ten bus trys pailgos patalpos, nuožulniai nukirstais kampais, dvi ventiliacijos šachtos ir du įėjimai.

Žemėlapis

Žemėlapyje sužymėjau visas man žinomas tokius bruožus turinčias slėptuves. Tikriausiai, bent vieną iš jų teko matyti ir jums, jei mėgstate pasivaikščioti kiemais ir pasidairyti aplinkui. Iš pradžių norėjau jas klasifikuoti taip, kaip darau įprastai: viena spalva žymėti prieinamas slėptuves, kita – sunaikintas. Tačiau, galiausiai nusprendžiau pasielgti kitaip – suskirstyti jas pagal pastatymo metus, į tris pagrindinius etapus.

Pirmasis etapas – raudonas, nuo 1949-tų iki 1961-tų, kada buvo pastatytos pirmos penkios slėptuvės. Antrasis etapas – nuo 1961-ų iki 1969-tų – dar penkios slėptuvės, pažymėtos pilku ženkleliu. Tris likusias slėptuves pažymėjau žaliai – tai tos slėptuvės, kurios buvo pastatytos vėliau, dėl kurių kol kas niekas neaišku. Tiesa, vienos iš jų pavyko sužinoti statybos metus, bet apie tai straipsnyje vėliau, neužbėginėkime į priekį.

Čia dar kartelį priminsiu, kad atskirų slėptuvių sovietmečiu buvo pristatyta nemažai, šiame straipsnyje kalbu tik apie tas slėptuves, kurios turėjo viršuje išvardintus bruožus. Kitaip tariant, nekalbėsime nei apie slėptuves po gamyklomis, nei apie „Vault“, kalbėsime tik apie ankstyvojo sovietmečio (1949–1970) atskirųjų slėptuvių projektus.

Ankstyvojo sovietmečio slėptuvės

Prieš pereinant prie slėptuvių ar planų, apžvelkime slėptuvių Vilniuje istoriją. Už archyvinę medžiagą labai ačiū Dariui Pocevičiui, dabar apie tai rašančiam naująją knygą. Civilinės gynybos (tada dar vadinosi ne CG, o МПВО, t.y. местная противовоздушная оборона) istorija Vilniuje prasideda 1944 m. rugsėjo 10 dieną, nuo Vilniaus vietinės priešlėktuvinės gynybos (VPLG) štabo viršininko majoro Aleksandro Orešnikovo ataskaitos. Joje pirmą kartą buvo suskaičiuota, kiek slėptuvių yra Vilniaus mieste ir kiek panašių slėptuvių dar turėtų būti. Iš viso, anot PLG vadovo, Vilniuje būta 69 slėptuvių – po 25 Stalino ir Lenino rajonuose, 11 – Džeržinskio, 8 – Tarybų. Iš viso jose galėjo pasislėpti 8150 vilniečių, t.y. tik apie 5 proc. nuo tuometinio Vilniaus gyventojų skaičiaus (160 tūkst.).

Kai karui pasibaigus padidėjo įtampa tarp TSRS ir vakarų, civilinei gynybai jau galiojo griežti normatyvai. Tuo metu slėptuvės būdavo skirstomos į I, II ir III-ią kategorijas, pagal slėptuvėje suteikiamą apsaugos lygį. Pagal 1944-tų metų normatyvus, mieste turėjo būti tiek II-os kategorijos slėptuvių, kad jose galėtų pasislėpti 15 proc. gyventojų, kitaip tariant – dar tris kart tiek, kiek buvo pastatyta. Vėliau tie normatyvai buvo dar labiau išplėsti – 1949-tais metais jie buvo padidinti iki 50 proc. – į I-os kategorijos slėptuvės turėjo tilpti 10 proc. žmonių, II-os ir paskutinės, III-os kategorijos slėptuvėse – po 20 proc.

Slėptuvių sovietai tuo metu nestatė kaip atskirų įrenginių – dažniausiai, standartinė slėptuvė buvo tiesiog truputį apkamšytas namo pusrūsis. Kariškių tokia situacija netenkino ir jie civilinei valdžiai dėl to nuolat priekaištavo. Galiausiai, ekspertų komisija nustatė, kad civilinės gynybos padėtis Vilniaus mieste tapo ne tik nepatenkinama, bet netgi grėsminga ir ėmėsi griežtų priemonių – į gyvenamųjų namų ir pramonės objektų statybos priėmimo komisijų sudėtį įtraukti VPLG štabo atstovus. Atstovai buvo įpareigoti nepasirašyti darbų priėmimo aktų, kol nebus įrengtos kariškių poreikius tenkinančios slėptuvės.

Įdomu, bet dar prieš Karibų krizę, kai pasaulis buvo ant branduolinio karo ribos, naujai statomų slėptuvių kiekiai jau buvo pradėję mažėti. 1960-tais metais buvo pastatytos vos 7 naujos slėptuvės, o kai kuriais metais, iš viso, būdavo nurašoma daugiau senų slėptuvių, nei pastatyta naujų. 1960-tų metų vasario 29 d. LTSR Ministrų Taryba priėmė sprendimą panaudoti slėptuves liaudies ūkio reikmėms – įrengti jose sandėlius, dirbtuves, gamybines ir pagalbines ūkio patalpas. Nors tai buvo padaryta reikalaujant „išsaugoti gynybines slėptuvių savybes“, šiuo sprendimu kariškiai nebuvo patenkinti ir ištisus dešimtmečius vėliau priekaištavo civilinei valdžiai dėl netinkamai prižiūrimų slėptuvių ir išvogtos įrangos.

1987-tais metais Vilniuje buvo lygiai 300 slėptuvių. Daugiausia jų buvo sostinės Spalio rajone (125), Lenino rajono teritorijoje buvo 90 slėptuvių, Tarybų rajone – 65, Naujojoje Vilnioje – 20. Visose šiose slėptuvėse galėjo pasislėpti 64 950 gyventojų, t. y. 11,5 proc. nuo bendro Vilniaus gyventojų skaičiaus, kuris tuo metu siekė 566 tūkst. žmonių. Kitaip tariant, per daugiau nei 40 metų, didėjantis ir besiplečiantis Vilniaus miestas nesugebėjo pasiekti net 1944-tų metų normatyvų. Jau nekalbant apie tai, kad daugybė slėptuvių buvo pastatytos atmestinai, „dėl pliuso“, vien tam, kad priduoti projektą.

Kaip vyko statybos

Sovietmečiu atskirai įrengtos slėptuvės būdavo statomos tokiais etapais. Čia primenu, kalbėsime tik apie atskirai įrengtas slėptuves, slėptuves, įrengtas po pastatais, statydavo labai chaotiškai. Pirmiausiai, miesto taryba skirtavo žemės gynybiniems įrenginiams, vėliau, kelių metų bėgyje vykdavo statyba. Čia, aišku, generalizavimas, realybėje nepavyko surankioti visų galų, bet medžiaga archyvuose nėra sudėliota sistemingai.

Dabar sugrįžkime prie jau minėtų keistų slėptuvių. Didžioji jų dalis pasirodė esą ne kas kita, kaip 1949-tų metų (nekreipkite dėmesio į 1951-us metus pirmame lape, čia ne klaida) projekto II-os kategorijos slėptuvės, suprojektuotos Maskvoje, ГИПРОАВИАПРОМ’e (Проектный институт Министерства Авиационной Промышленносты СССР), skirtos sutalpinti 150 žmonių. Planuose – keli skirtingi panaudojimo variantai, tačiau, pagrindiniai bruožai bus tie patys, kuriuos minėjau viršuje – trys patalpos, nukirsti kampai ir du įėjimai.

Slėptuvės, kurių dydis buvo 35m x 35m, turėjo būti sudarytos iš trijų 2.2 metrų aukščio patalpų, kiekviena iš kurių buvo skirta pasislėpti 50 žmonių. Dažniausiai jos turėjo po du įėjimus, esančius priešingose pusėse, su dviejų lygių gultais, patalpose, tualetais, įrengtais po laiptinėmis bei filtravimo kambariu, pačiame slėptuvės centre. Slėptuvės būdavo projektuojamos kaip dalinai autonomiškos (be dyzelinių generatorių), su kartais – centralizuotu, kartais – kieto kuro šildymu, t.y. pečiukais. Dabar tuos pečiukus dar galima matyti kai kurių slėptuvių patalpose, jie, pasirodo, yra tikra autentika.

Čia reikia pastebėti, kad iš pradžių, straipsnį norėjau rašyti tik apie šios kategorijos slėptuves, tačiau, besiknisdamas medžiagoje pamačiau, kad temą teks truputį išplėsti. Norėjau papasakoti ir apie slėptuvę Užupio skvere, plius, Reformatų skvero slėptuvę tada tektų praleisti. Galiausiai, nusprendžiau apimti visas ankstyvojo sovietmečio slėptuves – įskaitant ir III-osios kategorijos, kurios planų man nepavyko surasti. Iš ankstyvojo sovietmečio atskirųjų slėptuvių čia nekalbėsiu tik apie vienintelę, dar kažkada vokiečių statytą, I-osios kategorijos slėptuvę Gedimino kalne, apie kurią visi ir taip viską žino. Kitos slėptuvės puikiai įsipaišo į bendrą temą ir jas aprašinėti kažkur atskirai nelabai pavyktų.

Pirmasis etapas

Pirmasis etapas prasidėjo nuo 1956-tų vasario 4-tos dienos Miesto tarybos nurodymo – išskirti žemę šešioms III-os kategorijos slėptuvėms – pirmosioms atskirosioms slėptuvėms Vilniaus mieste. Tarp vietų, apie kurias eina kalba – slėptuvė Ankštojoje gatvėje, Užupio, Reformatų skveruose, sankryžoje tarp Kalvarijų ir Lvovo gatvių, vieta priešais Halės turgų bei Ašmenos, Mėsinių ir Dysnos gatvių apsuptame uždarame namų kvartale.

Iš šio dokumento matosi trys mus dominančios slėptuvės – slėptuvė Ankštojoje gatvėje, Užupio ir Reformatų skveruose. Sunku pasakyti, kiek tokių nurodymų buvo kitais metais, tačiau, 1961-ų metų inventorizacijoje iš visų apžvelgtų slėptuvių Vilniaus mieste, kaip atskirai įrengtos slėptuvės buvo įvardintos šios: slėptuvė Antakalnyje (Bombiakas), slėptuvė Ankštojoje gatvėje (prie Lukiškių kalėjimo, kieme), slėptuvė Užupio skvere, slėptuvė Reformatų skvere bei slėptuvė prie oro uosto, Dariaus ir Girėno gatvėje.

Inventorizacijos pasekmė – daug pylos civilinės gynybos atstovams už užleistas slėptuves. Štai, tarkime, apie Bomiaką buvo parašyta taip – „įėjimai užversti šiukšlėmis, viduje – pridergta. Nebėra filtravimo įrangos, nuimtos nuo kilpų dvejos hermetinės durys“. Kitos slėptuvės buvo ne ką geresnės būklės – kai kur neveikė dyzeliniai generatoriai, kai kur – drėgnumas viršijo normą. Slėptuvėje Reformatų skvere neveikė šildymo sistema, slėptuvė Užupyje buvo nehermetiška, dalinai naudojama kaip santechnikos dirbtuvės.

Taigi, jau pirmo etapo metu, pavyko sužinoti apie kelias mus dominančias slėptuves. Be mums žinomų vietų pirmame dokumente yra paminėtos dar kelios potencialios vietos. Tarp jų – vieta Bazilijonų gatvėje, priešais Halės turgų, skveras tarp Kalvarijų ir Lvovo gatvių sąnkryžos bei dar viena vieta kieme tarp Ašmenos, Dysnos bei Mėsinių gatvių. Sunku pasakyti, ar ten buvo pastatyta kažkas, galbūt tas sprendimas buvo pakeistas, o gal tos slėptuvės seniai nugriautos. Gal vis dėl to pakeistas, nes, tarkime, slėptuvė Reformatų skvere, anot dokumento, turėjo būti III-osios kategorijos, o ten dabar pastatyta II-osios.

Antrasis etapas

Jau žinome, kad pirmojo etapo pabaigoje Vilnius turėjo 5 atskirai įrengtas slėptuves, 4 iš kurių buvo II-os kategorijos, 1 – III-osios. Antrasis etapas prasidėjo 1969-tais, kada pasirodė dar vienas dokumentas. Jame kalbama apie 7 atskirai įrengtas slėptuves, kurios turės būti įvestos į eksploataciją 1969-tais metais. Tarp jų – ir vėl, slėptuvė Antakalnyje (Bombiakas), Moniuškos, Pušų, Dzūkų gatvėje, Bokšto gatvėje buvęs ir dabar sugriautas Virpesys, bei uždaryta slėptuvė Naujoje Vilnioje, už apleisto restorano.

Sunku pasakyti, ką čia reiškia punktas Nr.6, taipogi, reiktų pastebėti neaiškų momentą su slėptuve Antakalnyje. Čia paminėta, kad ji bus įvesta į eksploataciją 1969-tais, tačiau, tokio tipo slėptuvė Antakalnyje yra tik viena ir ją jau matėme pirmame etape. Prieš pradedant aiškintis, kas čia vyksta, akcentuokime bendrai, kad visuose šiuose archyvuose klaidų LABAI DAUG. Kai kur ten paliktos klaidos su namų numeriais, kai kur su adresais, Ankštoji gatvė iš viso, pabuvojo tiek Анкштои, tiek Аукштою. Jau vien 1961-ų metų revizijoje, Antakalnio slėptuvės aprašyme yra klaida, cituojant – „Slėptuvė adresu Antakalnio 4, šalia radioelektronikos mokyklos vartų“ – negalėjo būti. Antakalnyje namų numeracija nepasikeitė, Nr. 4 yra Antakalnio pradžia, o tuometinė radioelektronikos mokykla buvo įsikūrusi dabartinėje Lietuvos karo akademijoje, už gero kilometro. Revizija mums sako, kad slėptuvė Antakalnio g. 4 (klaida), esanti prie vartų į radioelektronikos mokyklą, 1961-ais buvo apleista ir išvogta, jos eskploatuoti kaip slėptuvės nėra galima. Antrasis dokumentas teigia, kad atskirai įrengta slėptuvė Antakalnyje (o ji buvo viena), buvo įvesta į eksploataciją 1969-tais metais. Ar gali tai reikšti, kad slėptuvė buvo įrengta pirmojo etapo metu, tačiau, prieš antrąjį etapą buvo nušnerkšta ir reikalavo renovacijos? Sunku pasakyti, bet kadangi daugiau medžiagos nėra, tai šia versija teks vadovautis.

Istorijos išvados

Žodžiu, dabar viskas pasidarė kur kas aiškiau – jokiomis tarpukario Vilniaus slėptuvėmis čia nekvepia. Turime 13-ka atskirai įrengtų slėptuvių, statytų ankstyvuoju sovietmečiu, kurių dalis – II-os, dalis – III-os kategorijos. Slėptuvės buvo statomos etapais, iš kurių, pirmuoju etapu buvo įrengtos slėptuvės Užupio, Reformatų skveruose, Antakalnyje bei Ankštojoje gatvėje. Antrojo etapo metu buvo įrengtos dar 5 II-os kategorijos slėptuvės – Moniuškos, Pušų, Dzūkų, Bokšto gatvėse, bei uždaryta slėptuvė Naujoje Vilnioje.

Taip pat, akivaizdu, kad Barbakano kalno slėptuvė niekada nebuvo šio projekto dalimi – ji nei minima dokumentuose, nei atitinka jos struktūra. Ir ji, beje, niekaip nėra susijusi su vokiečių Fester Platz, kuris nors ir buvo netoli, bet namo rūsyje. Nebuvo ir jokios „slėptuvės liekanų prie Lukiškių kalėjimo“ – tai buvo tik paprasta ventiliacijos šachta nuo LR Finansų ministerijos slėptuvės. Žodžiu, sename straipsnyje prišnekėjau nesąmonių kaip reikiant.

Pirmojo etapo slėptuvės

Dabar pakalbėsime apie kiekvieną slėptuvę atskirai, pasidalinsiu senomis nuotraukomis. Dalies šių slėptuvių nuotraukų nėra, dalis – bus nelabai gražios ar kokybiškos.

Slėptuvė Antakalnyje – Bombiakas

Pradėsime nuo Antakalnio slėptuvės, įrengtos po stovėjimo aikštele, tarp Sapiegų ligoninės ir Trinitorių vienuolyno. Greta jos dar visai neseniai buvo dar viena 2010 metų urbanistinė įžymybė – dabar nugriautas ir per naujo atstatytas Antakalnio vaiduoklių namas, kur geriančiai publikai dažnai pradėdavo vaidentis visokia velniava.

Anot dokumentų, slėptuvė buvo įkurta pirmuoju statybų etapu, nuo 1956-tų. 1961-ais ji jau buvo stipriai suniokota, dėl to, vėliau pareikalavo intensyvios renovacijos. Slėptuvės struktūra paprasta – du įėjimai iš viršaus, po stovėjimo aikštele ir dvi ventiliacijos šachtos. Viduje – trys didelės patalpos, nukirstais kampais ir keli pagalbiniai kambariai – kaip jau išsiaiškinome iš techninio plano, ventiliacinės patalpos ir tualetai. Slėptuvė nuo pat Perestroikos laikų buvo įsikūręs pankų, rokerių, gotų ir kitų neformalų muzikinis klubas „Bombiakas“, kur vykdavo pjankės tokios, kad ohoho, iki pat 2005-tųjų.

Slėptuvė – tualetas Reformatų skvere

O šią slėptuvę, per kelis metus beveik nepasikeitusią, dabar naudoja tik Reformatų skvero kiemsargiai, pasidėti šluotas ir kitą valymo įrangą. Slėptuvė, žemė kuriai buvo išskirta 1956-tais, iš pradžių buvo sumanyta kaip III-osios kategorijos, vėliau pakeista į II-osios. Šios slėptuvės struktūra – jau šiek tiek kitokia, vienas įėjimas – per viešąjį tualetą, kitas – per atskirą nusileidimą, per kurį dabar kiemsargiai ir patenka į slėptuvės patalpas. Iš dokumentų matome, kad slėptuvė prie viešojo tualeto buvo pristatyta vėliau.

Slėptuvė Užupyje ir nematyta struktūra

O ši slėptuvė, nors iš principo nesiskiria nuo bunkerio Reformatų skvere (viešasis tualetas ir atskiras įėjimas), jau šiek tiek kitokia – patalpos du kartus mažesnės, nenukirsti kampai. Čia, taipogi galima pamatyti sovietinių užrašų, rodančių, kiek vienoje ar kitoje patalpoje gali būti žmonių – 32 ir 33, t.y. slėptuvė pusantro karto mažesnė už II-os kategorijos projektą. Taip, ši slėptuvė – III-osios kategorijos, ne antros, statyta pačiu pirmuoju statybų etapu. 1961-ais ji buvo naudojama kaip santechnikos dirbtuvės, buvo užversta šiukšlėmis ir praradusi savo hermetiškumą.

Dabar slėptuvė uždaryta, kažkas ten sumontavo naują ventiliaciją bei duris – sunku pasakyti, kam ją būtų galima panaudoti. Ne išimtis, kad ji bus panaudota kaip Reformatų skvero slėptuvė, laikyti kiemsargių rakandus, kas vis geriau, nei smirdanti benamių landynė.

Slėptuvė Ankštojoje gatvėje

O šioje slėptuvėje nebuvau ir net neįsivaizduoju, kaip ten galima patekti. Abu įėjimai – uždaryti bei užvirinti armatūra aklinai, neatmetu versijos, kad savininko ji iš viso neturi. Slėptuvė – III-osios kategorijos, žemė jai išskirta 1956-tais, 1961-ais, lyginant su kitomis slėptuvėmis, ji atrodė visai neblogai. Sprendžiant iš ataskaitos, jos būklė buvo visai gera, reikėjo tik pajungti nepajungtą ventiliacijos sistemos elektros variklį.

Sugriauta slėptuvė Dariaus ir Girėno gatvėje

Ši slėptuvė, dar buvusi vietoje prieš du metus, mano buvo taip ir nespėta aplankyti. Kolega Mindaugas, tada ją lankęs, teigia, kad ten nebuvo nei įrangos, nei užrašų – oro uosto kaimynystė padarė savo. Bet kokiu atveju, štai jums tos vietos nuotrauka iš Bing maps, galite pažiūrėti, kad struktūra 1949-tų projektą pilnai atitinka. Standartinė II-os kategorijos slėptuvė, skirta pasislėpti miesto svečiams bei oro uosto personalui.

Slėptuvė Moniuškos gatvėje

Geriausia II-os kategorijos slėptuvė buvo surasta palyginus neseniai – Žvėryne, kieme už pagrindinės Žvėryno Maximos. Aišku, viduje jau nebeliko įrangos, tačiau, tai kone vienintelė tokio tipo slėptuvė, kuri nebuvo smarkiai perdaryta ar perstatyta. Ant durų ir sienų išliko faktiškai visi užrašai, ir netgi dokumentacijos stendas ant sienos išliko. Deja, nuo jo kažką įskaityti sunku, tačiau, kitose slėptuvėse nerasi nei tokių dalykų.

Slėptuvė Bokšto gatvėje – Virpesys

Dėl šios slėptuvės daug nepasakysi – standartinė II-os kategorijos slėptuvė, statyta tuo pačiu metu kaip ir Pušų ar Moniuškos gatvės slėptuvės, vėliau pritaikyta alternatyvios muzikos klubui „Virpesys“, nugriauta prieš pora metų. Ją esu aprašęs atskirame straipsnyje, jei kam įdomu – siūlau paskaityti.

Slėptuvė Pušų gatvėje ir nelegalus benamių skvotas

Taipogi, antrojo etapo II-os kategorijos atskirai įrengta slėptuvė, niekuo nesiskirianti nuo slėptuvės Moniuškos g. Čia jau prieš gerus metus įsikūrė didelė benamių kolonija. Viduje – keli atskiri kambariai, kur įsikūrę žmonės sau susinešė čiužinius, kilimus bei šildytuvus. Žodžiu, artmiausiu metu iš ten naujų nuotraukų nebus.

Slėptuvė Dzūkų gatvėje

Vėliausiai aplankyta šio etapo slėptuvė, kurios įėjimai – mokyklos stadione, gausiai ištapyti graffiti. Viduje – neblogai išsilaikiusios patalpos ir plakatų liekanos, kuriuose galima pamatyti šį bei tą įdomaus. Gaila, kad slėptuvės sienos buvo neseniai perdažytos, būtų įdomu pamatyti autentiškų užrašų. Tačiau, vis geriau, negu nieko.

Slėptuvė Naujojoje Vilnioje

O ši slėptuvė, kurioje dabar jau nieko nebeliko, randasi tiesiai už Naujosios Vilnios Ekspress market, J. Kupalos gatvėje, prie apleistų garažų. Jos viduje – klasikinė 1949-tų metų slėptuvės projekto struktūra – trys didelės patalpos, tik labai nušniorkštos ir nuniokotos – jokių užrašų, būta gaisro, įėjimai – užversti šiukšlėmis ir apgriauti.

Deja, nieko įdomaus slėptuvėje nėra – nei užrašų, nei kitokių detalių. Perdažytos sienos bei gaisras sunaikino viską. Tačiau, sprendžiant iš visko, čia buvo 150-ties žmonių slėptuvės variacija, kaip ir slėptuvė Pušų gatvėje.

Visa kita

O apie šias slėptuves dokumentuose nieko neradau. Bet jos akivaizdžiai – to paties projekto bei kategorijos, tik statytos kur kas vėlesniu laikotarpiu.

Slėptuvė Vilniaus gatvėje – aka „Dormeo“

Ši slėptuvė, kur teko pabuvoti visai netyčia, buvo panašios struktūros, kaip ir „Bombiakas“ arba „Virpesys“. Vienintelis skirtumas – ji buvo naudojama, kaip kažkoks sandėlys greta įsikūrusios įmonės. Viduje visos patalpos buvo užkrautos baldais bei čiužiniais, didžioji dalis kurių buvo neišvynioti iš pakavimo plėvelės.

Dabar slėptuvės teritorijoje vyksta darbai – tuštaujančiame kieme prasidėjo gyvenamųjų namų statybos. Pakalbinę darbininkus sužinojome, kad slėptuvė buvo pastatyta 1978-tais, o ji nugriauta buvo dar prieš naujus metus.

Slėptuvė Šaltinių gatvės pabaigoje

Ši slėptuvė – taip pat nugriauta, prieš kelis metus, statant naują mokyklos stadioną. Ir tai buvo teisingas sprendimas – mokyklos moksleiviai nesislapstydami per pertraukas lįsdavo vidun parūkyti ir kartais net gurkštelėti kažką stipresnio.

Slėptuvė – analogiška jau matytoms II-os kategorijos slėptuvėms. Iš viduje paliktų stelažų galima spręsti, kad prieš apleidžiant ją dar kurį laiką naudojo kaip sandėluką. Nuotraukų archyve radau keletą senų slėptuvės nuotraukų. Prašom labai nespardyti, jos darytos dievai žino kada.

Sunaikinta slėptuvė Mindaugo gatvėje

Šios slėptuvės nuotraukų niekur nėra, tačiau, kiek ją prisimenu, ji niekuo nesiskyrė nuo kitų analogiškų II-os kategorijos slėptuvių. Vidus buvo perstatytas, padalinant bendrą slėptuvės erdvę į maženius kabinetus. Tačiau, esmė buvo tokia pati – trys didelės patalpos, du įėjimai. Kadangi internete nuotraukų nėra, įdėsiu paveiksliuką iš Bing maps, kur per medžius, vos ne vos matosi jos įėjimai.

Išvados

Žodžiu, ties čia ir baigiu, tikiuosi, ankstyvąsias sovietmečio slėptuves apžvelgiau pakankamai išsamiai. Šį straipsnį papildysiu, jei pavyks ką nors naujo išsiaiškinti arba atrasti dar daugiau tokio tipo slėptuvių. Dabar reikalus su paprastomis slėptuvėmis baigiu, keliauju aiškintis ir rinkti informaciją apie vyriausybinius objektus. Apie juos informacijos taip pat nemažai, žiūrėsime, kiek iš jos galima bus viešinti visuomenei.

Pamirsta.lt

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"