TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Anų laikų Vilniaus kvapus dabar išduoda gatvių pavadinimai

2016 06 27 8:00
Vilniaus Raugyklos gatvėje kadaise buvo įsikūrę odos meistrai.  Rasos Pakalkienės nuotrauka

Šiais laikais labiausiai įprastas miesto kvapas – automobilių išmetamųjų dujų, smogo, o praėjusiais amžiais Vilniuje jų būta įvairių – nuo nemalonių ir kvapą gniaužiančių iki uoslę glostančių aromatų.

„Per savo gyvenimą daug dalykų pamatome, pajuntame, kiekvieną jų lydi ir kvapai, tik mes apie tai dažniausiai nesusimąstome, nors kartais pajutus pažįstamą kvapą netikėtai gali grįžti seni prisiminimai“, – kalbėjo Gabija Lunevičiūtė, sostinėje surengusi ekskursiją, kurioje pasakojo apie senojo Vilniaus kvapus.

Kvapai sustiprina vaizduotę. Vien klausantis pasakojimo apie kvapus, nesunku įsivaizduoti, koks buvo Vilnius XIX amžiuje ir XX amžiaus pirmoje pusėje.

Gidė Gabija Lunevičiūtė. / Kęstučio Pleitos nuotrauka

Degėsių ir griuvėsių dvelksmas

Kvapai gali priminti net ir apie karą. G. Lunevičiūtė pasakojo apie vieną nemaloniausių kvapų ir vieną skaudžiausių jo primenamų temų – per Antrąjį pasaulinį karą Vilniaus griuvėsiuose žuvusius žmones. Sovietams stumiant nacius tolyn į Vakarus ir užimant Lietuvos sostinę, dalis miesto stipriai nukentėjo. Vilnius buvo ir bombarduojamas, ir deginamas. Kaip pasakojo G. Lunevičiūtė, 1944 metų liepos 11 diena buvo viena juodžiausių – sovietų liepsnosvaidžių daliniai degino senamiesčio kvartalus. Teigiama, kad karinės būtinybės to daryti nebuvo, nes daug vokiečių jau buvo pasitraukę.

Tuo metu Vilniuje tvyrojo tirštas degėsių kvapas. Taip pat buvo juntamas ir žuvusiųjų palaikų kvapas. Jis laikėsi, kol buvo išvalyti griuvėsiai. Senųjų miesto gyventojų atmintyje šis kvapas iki šiol išlikęs.

Talkose tvarkant miestą dalyvavo vilniečiai, tarp kurių – daug jaunimo – moksleivių ir studentų. Stovėdami vorose jie iš rankų į rankas perdavinėjo plytas, o šios vėliau buvo naudojamos statybai. Senamiesčio griuvėsiai buvo valomi, o apgriuvę namai neatstatyti, bet ardyti daugiau kaip 10 metų nuo tada, kai praūžė karas. Kaip sakė G. Lunevičiūtė, buvo visiškai nugriauta 130 namų, iš kurių dalį buvo įmanoma sutvarkyti.

Kadaise po Vilnių važinėdavo "konkė". / miestai.net nuotrauka

Ženklai ant šaligatvio

Pasak G. Lunevičiūtės, Vilnius statytas be didesnių erdvių, jis nebuvo toks, koks dabar – su skverais, fontanais, aikštėmis.

Nebuvo ir K. Sirvydo skvero tarp Pilies bei Didžiosios gatvių, kuriame dabar mėgstama rengti šokių vakarus, vietinių vadinamą prancūzparkiu, nes šalia – Prancūzijos ambasada ir kultūros centras. „Iš senų laikų išlikęs vienintelis pastatas – buvę Pacų rūmai. Tačiau čia būta daug namų, kuriuose gyveno aukštesnis visuomenės sluoksnis“, – pasakojo G. Lunevičiūtė. Ji parodė trinkelių juostą, žyminčią, kur anksčiau prie gatvės stovėjo pastatai.

Vokiečių gatvė iki Antrojo pasaulinio karo nebuvo panaši į alėją su pėsčiųjų taku viduryje, tose vietose buvo kelios siauros gatvės, kurias kirto kitos – atidžiai žiūrint į šaligatvį, galima pamatyti pažymėtas jų vietas. „Vaizduose, kuriuose Vokiečių gatvė matoma iš viršaus, ji panaši į randą, įsirėžusį senamiestyje“, – teigė G. Lunevičiūtė.

Senamiesčio griuvėsiai po Antrojo pasaulinio karo. / Žurnalo "Švyturys" nuotrauka

Virė gyvenimas

Kadaise, XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje, dabartinės Vokiečių gatvės teritorijoje virė gyvenimas. Tai buvo kvartalai, kuriuose gyveno daug žydų tautybės žmonių. Pasak gidės, tai buvo viena gyvybingiausių miesto vietų, kurioje visą parą kas nors dundėjo, trinksėjo, pypsėjo, čirškė, šlepsėjo. Pirmuose namų aukštuose veikė krautuvės, pinigų keityklos, siuvyklos, taisyklos, dviračių, silkių, sagų, vaisių, kolonijinių prekių parduotuvės, kepyklėlės, vaistinės...

Čia buvo galima užuosti įvairių kvapų – nuo kailių, odos ir muilo iki arbatos, kavos ir kepinių. Tarkime, viename pastatų nuo 1825 metų veikė konditerija, kurioje parduodavo žydiškus skanėstus ir saldumynus, o šie skleidė malonų aromatą.

Antrojo pasaulinio karo metais tos erdvės buvo paverstos geto teritorija. Gyvenimas nutilo. Ten vyravę kvapai pranyko.

Statybos darbai Vilniaus Vokiečių gatvėje 1956 metais. / miestai.net nuotrauka

Malkų, žolynų ir kiti turgūs

Ten, kur dabar yra skveras tarp Pylimo ir Naugarduko gatvių ir stovi „Paviljonas“, kadaise kvepėjo nupjautu medžiu, sakais, spygliais, mišku. Mat nuo XIX amžiaus toje Vilniaus erdvėje veikė malkų turgus. G. Lunevičiūtė priminė, kad centrinis šildymas atsirado tik sovietmečiu, iki tol namus šiluma užliedavo nuo kūrenamų krosnių, „buržuikų“.

Gidė vardijo, kad dabar Vilniaus ribose veikia Halės, Kalvarijų, Gariūnų, improvizuotas Tymo turgus, o seniau jų buvo daugiau ir jie buvo specializuoti: žuvies, žolynų, vaisių ir daržovių, arklių, malkų – ir skleisdavo atitinkamus kvapus.

Į malkų turgų arkliais kinkytais vežimais atgabendavo rąstus, čia pat juos kapodavo į malkas, apvynioję šiaudais rišdavo į ryšulius, o šiuos nupirkę vilniečiai nešdavosi namo. Turtingesni vilniečiai užsisakydavo, kad malkų jiems atgabentų tiesiai į namus.

Mediniuose sandėliukuose, kurių iki šiol daug likę Vilniaus kiemuose, miestiečiai laikydavo malkas, o vėliau – anglis, skirtas namams kūrenti. Žiemos mėnesiais Vilnius dvelkė sodriais dūmais, apsnigtos gatvės buvo paišinos nuo anglies ir suodžių.

Laiptai į vilniečių vadinamą Gėlių kalnelį. / Rasos Pakalkienės nuotrauka

Kvapnūs pavadinimai

Pats Raugyklos gatvės pavadinimas leidžia nuspėti, kad ji buvo susijusi su odų rauginimu. Iš tiesų kadaise ten buvo įsikūrę odos meistrai. G. Lunevičiūtė sakė, kad šiame rajone buvo ir skerdykla, ir odų raugykla. Vėliau, jau XIX amžiuje, tose vietose veikė žvakių liejykla ir kitos manufaktūros.

Kitos netoli esančios gatvės vadinasi Sodų, Gėlių. Šie pavadinimai taip pat primena senus laikus. Gidė parodė, kad, užėjus į vieną Šv. Stepono gatvės kiemą, galima pamatyti ilgokus laiptus, o jais užlipęs atsidurti ant aukštumos, kurią vilniečiai vadina Gėlių kalnu. Dabar ten gėlynų nėra, bet kadaise jie buvo. G. Lunevičiūtė pasakojo, kad XIX amžiaus pradžioje Vilniuje gyveno botanikas Juozapas Strumila. Kažkur stoties rajono erdvėse jis įkūrė savo botanikos sodą ir labai juo rūpinosi. Anuomet čia turėjo sklisti žiedų aromatas.

Čia, prie Vilniaus geležinkelio stoties, sovietų okupacijos laikais stovėjo Stalino paminklas. / Rasos Pakalkienės nuotrauka

Mėšlas ir Stalinas

Vilniuje ne vieną šimtmetį dvelkė mėšlu. Šis kvapas išnyko turbūt tik sovietmečiu. Iki XX amžiaus septinto dešimtmečio pradžios mieste dar būdavo arklių traukiamo transporto, kartu – ir juos lydinčio kvapo. „Ant akmenimis grįstų gatvių būdavo barstomi šiaudai, kad mažiau bildėtų ir dunksėtų, – pasakojo G. Lunevičiūtė. – Įsivaizduokite gatvėse mėšlą ir šiaudus – tarsi tvarte.“

Po Lietuvos sostinę važinėjo karietos, vežimai, o XIX amžiaus pabaigoje atsirado „konkė“ – taip buvo vadinamas arklių traukiamas per bėgius riedantis tramvajus. Kaip sakė gidė, Vilniuje buvo nutiestos trys tokio tramvajaus linijos, kuriomis buvo susisiekiama su geležinkelio stotimi, Katedra, Užupiu, Antakalniu. Vėliau po miestą pradėjo važinėti autobusai. Vis dėlto pirmoje XX amžiaus pusėje vis dar buvo apie pusė tūkstančio vežikų, kurių vežimus traukė arkliai.

Geležinkelio stotyje vežikai lūkuriuodavo keleivių. Tad šiai vietai taip pat buvo būdingas mėšlo kvapas. Sovietams okupavus Lietuvą, sostinės geležinkelio stoties aikštėje iškilo paminklas Stalinui, tad jis buvo gaubiamas tos aplinkos kvapo. Po sovietų diktatoriaus mirties monumentas buvo nuverstas.

G. Lunevičiūtė taip pat pasakojo, kokie kvapai tvyrojo Lietuvos sostinėje XX amžiaus antroje pusėje – kur dvelkė gaminamais vaistais, verdamu alumi, kepama duona ar saldžiais skanėstais.

Malkų turgaus vietoje dabar - žalias senamiesčio skveras. / Rasos Pakalkienės nuotrauka

Apie Vilnių – vilniečiams

Pastaraisiais metais ekskursijos po Vilnių sutraukia vis daugiau pačios sostinės gyventojų. G. Lunevičiūtė „Lietuvos žinių“ portalui lzinios.lt sakė, kad pasiūla gimdo paklausą. Žinios apie ekskursijas platinamos per socialinius tinklus, jos pasiekia daugiau žmonių ir kelia susidomėjimą. Ekskursijų temos būna įvairios, netradicinės, todėl įdomios vilniečiams.

„Aš ekskursijas vedu ketverius metus, o beveik trejus dirbau vien su užsieniečiais, nė negalvodama, kad tai gali būti įdomu vietiniams“, – prisipažino G. Lunevičiūtė. Kiek daugiau nei prieš metus ji pradėjo rengti ekskursijas Vilniuje gyvenantiems žmonėms, norintiems geriau pažinti miestą, pamatyti jį kitokiomis akimis. Paaiškėjo, kad norinčiųjų daug ir daugėja. Jie yra labai įvairaus amžiaus – nuo vaikų iki senjorų. G. Lunevičiūtė sakė, kad per metus – nuo pernai gegužės 9-osios iki šios gegužės 9-sios – vien kviesdama lankytojus per socialinį tinklą ji surengė 63 ekskursijas. Į pastarąją ekskursiją pasivaikščioti po Vilnių ir sužinoti apie praeities kvapus taip pat susirinko gyvenantieji šiame mieste.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"