TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Aplinkosaugininko sieloje gyvena muzikos mūza

Žalią aplinkosaugininko uniformą dėvintį Zigmą Mažeiką pažįsta daugiau nei pusė rajono gyventojų. Susitikimų su juo labiausiai vengia gamtos teršėjai ir savivaliautojai. Jie žino, kad už tokį veiksmą bus surašytas protokolas, o kišenę teks patuštinti.

Principingas, reiklus, nepraleidžiantis pro pirštus nė menkiausio pažeidimo Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jonavos rajono agentûros vyriausiasis specialistas, vyresnysis valstybinis inspektorius nėra vien tik „sausas“ pareigûnas – jo sieloje nuo vaikystės gyvena muzikos mûza, jis yra dažnas įvairių kultûrinių renginių dalyvis ir muzikantas.

Dvarininko titulu nesipuikuoja

Jei kas nors turėtų galių atsukti laiką į tas dienas, kai Zigmas dar bekelnis lakstė po Šilalės rajono Kaltinėnų apylinkės Gerdučių kaimą, ir visus įvykius kino kamera užfiksuotų iki šių dienų, filmas tikrai bûtų įdomus. Tačiau net ir trumpai perbėgus praeities takeliais, iškyla ne tik neramios istorijos vaizdai, bet ir išryškėja jo charakteris, susiformavęs dar pačioje vaikystėje.

Šiandien jis nesipuikuoja galįs save vadinti dvarininku, nes seneliai ir proseneliai turėjo savo dvarus ir buvo turtingi žmonės. Negailestinga istorija ir visokios valdžios prateriojo rūmus. O Pikaičių dvaro pastatus sovietmečiu pavertė veislinių kiaulių ferma. Iš tų „palocių“ nieko nebeliko – sovietinė tvarka, kolūkių steigimas suniokojo viską, ką galėjo.

Teisybė, kadaise seneliui priklausiusiuose Padievyčio tvenkiniuose ir dabar veisiamos žuvys. Atostogų metu Zigmas su šeima aplanko ne tik tėvų amžinojo poilsio vietą Tūbinių kaime, bet ir apeina tvenkinius, pasižvalgo po buvusių dvarų teritorijas, kurių dykynėje dar tebeošia didžiuliai medžiai.

Vaikystė nelepino

Nepaisant to, kad vaikystė ir paauglystė Zigmo nelepino, tėviškės trauka išlieka visam laikui. Juk tas Žemaitijos kampelis suteikia daug prisiminimų. Štai tėvas, buvęs tuo metu juristas, norėjo kad jo sūnus „išeitų į daktarus“. Motina, švelnaus būdo moteris, puoselėjo viltį sūnų pamatyti Maldos namuose aukojantį šv.Mišias.

„O aš norėjau būti geras ir tėvui, ir mamai, tad stengiausi kaip įmanydamas jiems įtikti. Bet kunigo profesija man nepatiko, o daktarystė viliojo. Visada mėgau sakyti tiesą, nebuvau vien paklusnus vaikas. Bijodamas įskaudinti tėvus, stengiausi būti jiems geras ir neprisipažinau, kad širdis nelinksta prie dvasininkijos. Dabar žinau – neišpildžiau aš jų svajonių, nors mokslas sekėsi puikiai. Gal tam reikšmės turėjo ir tai, kad man besimokant antroje klasėje, netekome tėčio. Mama sirgo venų liga, tai aš bûdamas tik devynerių metų dirbau kartu su suaugusiaisiais, nors tiek ir tebuvo iš manęs to vyro“, – prisimena pašnekovas.

Pirmieji mėginimai

Į aštuonmetėje mokykloje rengiamus šokius rinkdavosi įvairaus amžiaus kaimiečiai. Bet muzikantų nelabai bûdavo. O ir tie, kurie traukdavo armonikas, labiau buvo linkę su merginomis pasišokti, nei valsus ar polkas groti. Daugelis matė, kad berniokėliui seilė tįsta, žiûrint į armonikierius. Pasiûlė pamėginti.

„Prisimenu, nedrįsau iš karto, nors pirštai patys tiesėsi. O kai užtraukiau melodiją ir pamačiau, kaip pradėjo suktis poros, galvojau nualpsiu iš tos laimės – pajutau keistą pasididžiavimą, kad manimi, vaiku, pasitiki. Gal tada koks ketvirtokas ar penktokas tebuvau. Pajutęs, kad esu reikalingas, pasiskolinau iš brolio dešimt rublių ir nusipirkau armoniką. Tapau vos ne „etatinis“ muzikantas, užsidirbdavau po tris rublius per vakarą. Oi, man tokie pinigai labai daug reiškė. Prie šios „algos“ po du darbadienius prisidurdavau rišdamas rugių pėdus. Metų pabaigoje už juos gaudavau po keliolika kapeikų ir saujelę grûdų. šis darbas man labai sekėsi – ėjau paskui geriausią pjovėją, merginos su manimi nespėdavo. Tai buvo didelė garbė man“, – prisimena.

Pakerėjo mergina

Kas metai kultūra traukė vis labiau. Mokydamasis Bartašiškių mokykloje lankė šokių ratelį, o persikėlęs į Tūbinių mokymo įstaigą pats ne tik grodavo, bet ir mokydavo kitus šokti, ir vakarėlius organizuodavo. Kai įsigijo motociklą, ne vienoje vakaruškoje net kviestinius muzikantus pakeisdavo – keletas kilometrų transportuotam vaikinui nieko nereiškė.

Tačiau vienas kartas buvo lemtingas, pakeitęs gyvenimą ir privertęs visapusiškai „surimtėti“. įsidarbinęs Mitkaičių kolūkyje agronomu, jis tapo kultūros darbuotoju, nes nebuvo žmogaus, kuris organizuotų kultūrinę veiklą. Zigmas, įgijęs aplinkinių pasitikėjimą, bûdamas patrauklus vaikinas, geras šokėjas ir puikus muzikantas, sulaukė ir merginų dėmesio. Šit viena jauna stomatologė pakvietė atvykti į Nevarėnus ir praleisti drauge vakarą. Kitaip sakant, paskyrė pasimatymą. Bet ar vaikino išdidumas, ar likimo piršto nuoroda nepasidavė kerams – nenuvažiavo. Užtat vienoje autobusų stotelėje pamatė merginą, kuri tarsi žaibas trenkė per širdį.

„Kadangi turėjau motociklą, pasisiûliau ją parvežti į namus. Mano nelaimei, nesutiko. Norėdamas sužinoti, kur gyvena, sekiau paskui autobusą. Ir tas mano pasiryžimas neatnešė sėkmės. Tačiau sykį nuvažiavęs į biblioteką, vos neapstulbau: sėdi mano gražuolė knygų šventovėje! Tada jau jos nebepaleidau. Ir nebepaleisiu, nes mediciną baigusi Zofija tapo mano žmona, užauginome du vaikus – sūnų ir dukrą. Už visą tą laiką, praleistą drauge, esu jai nepaprastai dėkingas“, – atvirauja Z.Mažeika.

Zofija įsiliejo į kultūrą

Mažeikų šeima į Jonavos rajoną atsikraustė prieš trisdešimt metų. Teko padirbėti vyriausiuoju agronomu Panoteriuose, kur kultūrinis gyvenimas buvo beveik numiręs. O paskui, persikraustę į Kalnėnų tarybinį ūkį, abu Mažeikos pasijuto tarsi žuvys vandenyje – kultūros baruose dirbanti Vitalija Šatkienė organizuodavo visokias šventes, renginius, tad kultūros mylėtojų pora turėjo kur išlieti savo pomėgius. „Man tekdavo dirbti nuo aušros iki sutemos, tad veikloje daugiausia dalyvaudavo Zofija. Ji ir dainuodavo, ir šokdavo, ir deklamuodavo. Kai Vitalija paprašydavo, eidavau groti daugiau iš idėjos, nes atsakyti negalėjau“, – pasakoja jis.

Bet tai jau praeitis. Pasikeitė ir darbovietė, ir gyvenamoji vieta. Persikėlęs į Išorų kaimą (Užusalių sen.) ir čia, matyt, nusprendęs pasilikti visam laikui, Zigmas prisipažįsta, kad dabar yra visiškai patenkintas gyvenimu: „Sėdžiu savo rogėse – gamtą jaučiu visa savo esybe. Jei ne varganas gyvenimas tarybiniais laikais, jokiu agronomu nebūčiau dirbęs. Dabartinis darbas atitinka mano charakterį. Nesu išsišokėlis, niekada neskubu bausti už smulkmeną, bet stambiam pažeidėjui atleisti negaliu.“

Šeimoje – du kultūros puoselėtojai

Pasak Zigmo, abu vaikai turi muzikanto gyslelę, bet gyvenimo aplinkybės tam nepalankios. štai sūnus prieš dvidešimtmetį grojo elektriniais vargonais (jonika), dukra virkdė akordeoną. Užtat vaikaitis Dovydas groja ir triūba, ir fleita, talentą puoselėja meno mokykloje.

Šeimos galva namuose turi du akordeonus, elektroninę armoniką ir dabar dažnai kviečiamas į kultûros renginius Užusalių kultûros namuose. Abudu Mažeikos savo gyvenvietėje mėgsta vakarėlius surengti. Juolab kad Zofija pilna įvairiausių idėjų. Neseniai vykusios rudens šventės metu Užusalių kultûros namuose ji pasiūlė temą – renginį skirkime duonai. Visi pritarė – atrodė, kad kultûros namai pakvipo medumi.

Zigmo žmona yra sumani šeimininkė – mėgsta ne tik įvairius patiekalus gaminti, bet ir pati kepa baltą ir juodą duoną. O kiek eilėraščių iš atminties padeklamuoti gali, tikriausiai nė pati nežino. Užtat abudu – Zigmas ir Zofija – visada laukiami meno kolektyvuose: ji – kaip šokėja ir moterų ansamblio dalyvė, jis– kaip armonikierius. Lieka pridurti, kad Zigmas ir Zofija turi didelį talentą piršliauti. Svarbiausia – iš vienuolikos jų apvesdintų porų nė viena neišsiskyrė. Meninė siela – gera ranka.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"