TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Ar išdrįsime varžytis su Venecija?

2008 02 04 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Rytoj - Užgavėnės. Etnologas Libertas Klimka žavėdamasis Užgavėnių papročių žaismingumu stebisi, kodėl mes nedrįstame šių archajiškų tradicijų parodyti Europai. "O galėtume atrodyti ne prasčiau nei Venecija su savo karnavalu, - sakė L.Klimka. - Juk mūsų kaukės archajiškesnės, toteminių protėvių - žvėrių."

Etnologo nuomone, į etninę kultūrą būtų galima pažvelgti per žaismės, humoro prizmę - pavasarį juk reikia sutikti džiaugsmingai. Užgavėnėse daug papročių, susijusių su Žemės žadinimu naujam gyvybės ciklui. Tai žmogų gerai nuteikia.

Politikų kaukės

"Užgavėnių papročiuose daug žaismės. Gražu, kai dalyviai patys pasidaro kaukes, išmoksta kažkokių šmaikščių dialogų ir linksminasi. Būtų galima Užgavėnes šiek tiek ir sušiuolaikinti - pasirodyti su žymių mūsų politikų kaukėmis. Šiauliečiai kartą taip pabandė, tai buvo nelabai suprasti, kai kurie politikai net įsižeidė. Štai JAV per didžiąsias šventes politikų kaukės labai populiarios, šiltai sutinkamos. Tai, manau, priklauso nuo to, kiek kuri tauta turi išsiugdžiusi humoro jausmo, - svarstė etnologas L.Klimka. - Keista, kad mes nemokame išnaudoti savo Užgavėnių tradicijų, juk tai galėtų būti atrakcija ir pasauliui. Pavyzdžiui, ispanai pomidorais pasisvaido, ir visa Europa suvažiuoja pasižiūrėti. Italijoje viename mieste žirgų lenktynės be balno apie miesto fontaną vyksta. Vėl pilni viešbučiai, pilni restoranai turistų, minios žioplių. Mūsų Užgavėnių kaukės žiūrint Europos mastu, o tiksliau - žemaitiškos Užgavėnių kaukės - yra pačios archaiškiausios, nes jos yra toteminių protėvių - žvėrių ir paukščių. Seniausios - meškos, vilko, gervės, gandro. Paslaptingojo juodo gauruoto kaukė, matyt, simbolizuoja vėlių vedlį, mirusiųjų pasaulio dievybės įvaizdį", - sakė etnologas.

Neišnaudotos galimybės

L.Klimka įsitikinęs, kad mes savo Užgavėnes su archainėmis kaukėmis galėtume ne blogiau parodyti kaip Venecija savo Užgavėnes - karnavalą su aristokratiškomis viduramžių kaukėmis. Tik reikėtų šventę išreklamuoti, o atvažiavusiųjų nenuvilti gera organizacija. Kiek darbo atsirastų ir liaudies meistrams. Mūsų Užgavėnių rankų darbo kaukių gamybos verslas visiškai neišplėtotas ir neišnaudotas. Venecijoje rankų darbo kaukė kainuoja apie 20 eurų.

L.Klimka primena, kad, pavyzdžiui, prieš Antrąjį pasaulinį karą į mūsų Kaziuko mugę specialūs traukiniai iš Lenkijos atvykdavę trims dienoms. Atvykėliai laukiančiuose traukiniuose galėdavo pernakvoti, o dienas leisti mugėje.

Daug kur pasaulyje ši šventė švenčiama skirtingai. Pavyzdžiui, Rio de Žaneire šėlsta pusnuogės sambos šokėjos, pasipuošusios atogrąžų paukščiais, peteliškėmis ir gėlėmis. Bulgarijoje vyksta kukuriais vadinamų mitinių personažų, senovės karių, vaikštynės (tai, matyt, paveldėta iš dakų kultūros). Ir visur - turistų susidomėjimas.

"Į mūsų Užgavėnes įsipynę daug senosios agrarinės magijos elementų, susijusių su Žemės žadinimu naujam gyvybės ciklui, - sakė L.Klimka. - Tai, matyt, prosenoviškos baltų šventės apeigų likučiai. Daugelis požymių byloja, kad papročiai siekia net akmens amžių."

Džiaugsmingas atsisveikinimas

Pasak L.Klimkos, Užgavėnių, kaip ir visų švenčių tradicijos yra susikūrusios natūraliai. "Kadangi mūsų krašto klimatas žmonių nelepino, maistą per žiemą tekdavo taupyti, o kartais ir pabadauti, tai pirmieji pavasario požymiai būdavo labai laukiamai, džiaugsmingai sutinkami, - pasakojo pašnekovas. - Atsisveikinant su žiema iš paskutinių atsargų buvo stengiamasi sočiai prisivalgyti. Valgoma tai, ko norima turėti ir ateinančiais metais. Gavėnios išvakarėse atsivalgoma mėsos: sekmadienį tris kartus, pirmadienį - šešis, antradienį - net devynis kartus. Ši skaičių seka nėra atsitiktinė. Ji kartoja medžiotojų bendruomenės mėnulio kalendoriaus agroritmą. Mūsų krašte agrarinių švenčių tradicinis patiekalas yra kiauliena. Gal nuo tada, kai šernas pamokė žmogų velėną plėšti."

Užgavėnių erotika

Kaip pasakojo L.Klimka, vidurio Lietuvoje per Užgavėnes vietoj persirengėlių vaikščiojo gervių pulkelis. "Galima spėti, kad gervė senojoje religijoje buvo laikoma meilės deive. Mildos toje religijoje nebuvo. Ją rašydamas Lietuvos istoriją išpopuliarino Teodoras Narbutas, - pasakojo etnologas. - Gervių pulkelis per Užgavėnes lankydavo tik netekėjusias merginas. Kartais jas gražiai pašiepdavo, kad per ilgai namie užsibuvo, kad liks ant pernykščių šiaudų, pažnaibydavo, o išeidamos numesdavo plunksną, kviesdamos skristi kartu (iš tėvų namų). Užgavėnėse daug vietos skiriama meilės jausmams. Žemdirbių kalendorinėms šventėms tokia subtili erotika labai būdinga, tačiau ji labai skiriasi nuo erotikos, vaizduojamos per šiandienines televizijos programas. Tų laikų erotika švelnesnė ir pagarbesnė. Kaimo bendruomenė tokiais papročiais stengdavosi, kad nebūtų nukrypimų nuo normos, kad merginos laiku ištekėtų, kad būtų pratęsta giminė ir tauta turėtų ateitį. Išjuokdavo tuos, kurie nesilaikydavo šio principo. Viena Užgavėnių kaukių būdavo senbernis Sidaras, iš kurio visi pasišaipydavo, kad jis bijo moterų, stengdavosi jį supažindinti su jomis."

Pasak etnologo, kadangi per agrarinę šventę būdavo skatinamas derlingumas, būdavo suvaidinamos ir vestuvės. Jaunikiu aprengiamas smulkus vyras, o nuotaka - kuo stambesnis. "Vestuvių palydoje būdavo ir daugiau moteriškais drabužiais persirengusių vyrų. Tokią žaidybinę lyčių diversiją galima paaiškinti taip: šventės pobūdis reikalauja aktyvaus erotiško elgesio, provokuojančio gamtos vaisingumą, o kadangi kaimo moterims dėl įgimto kuklumo ir krikščioniškų dorovinių nuostatų tai nepriimtina, todėl šios rolės atitekdavo vyrams."

Vėlės rūpinosi derliumi

Persirengėlių papročiams, pasak L.Klimkos, būdingas kitas agrarinės magijos bruožas - ryšys su protėvių vėlėmis, vadinamasis nekrokultas. "Mitinės sąmonės sukurtos dvasios, kitados talkinusios medžioklėje, vėliau ėmė padėti ir žemdirbystėje, - sakė pašnekovas. - Per Užgavėnes būdavo atsisveikinama su protėvių vėlėmis, kurios iš laukų į aruodus suvežtą derlių globojo visą žiemą. Pasirodžius pirmiesiems pavasario ženklams, tos vėlės ateidavę į trobą ir pasakydavę: mes jau atlikom savo misiją, leidom įvairiais spėjimais sužinoti, kokie bus ateinantys metai, kaip seksis ūkininkauti, dabar paskutinįkart pabūkim kartu, o paskui mes iškeliausim Paukščių taku į dausas. Įdomu, kad daugelį Užgavėnių veikėjų galima rasti kaip žvaigždynus šalia Paukščių tako, kažkada Vėlių keliu vadinto."

Savo veiksmais žmogus šiuo metu siekdavo užsitikrinti būsimų darbų sėkmę ir paskutinius šalčius išvaryti. Tai ir varydavo Morę, Kotrę arba Gavėnią nustumdami jų kaukes nuo kalno, eketėj skandindami arba sudegindami.

"Svetimų" kaukės

Pasak pašnekovo, žaismingiems Užgavėnių žydų personažams būdavo priskiriami svetimtaučio bruožai. Žydų kaukės vaizdavo kitokius, nei mes. "Čia tikrai nėra noras pašiepti kitą tautą, bet norima parodyti kitą, svetimą. O kas yra tas kitas - padiktuodavo gyvenimas. Iš pradžių šie "svetimi" buvo vengrai, paskui žydai. Tai savotiški ateiviai iš anapus, nesvarbu, kokios tautybės bruožų įgauna. Jie prisistato atėję iš už vandenų esančios šalies, kur viskas priešingai, net ir saulė pirma leidžiasi, paskui teka, - pasakojo etnologas. - Anksčiau, XVIII a. po Lietuvą vaikščiodavo vengrai ir prekiaudavo prieskoniais (juk vengrai tarnavo net Lietuvos kariuomenėje). Po vengrų Lietuvą užplūdo čigonai su prijaukinta meška, mugėse įvairius triukus rodė, arklius pirko, parduodavo, o paskui ir vogė. Paskui Užgavėnių kaukėse svetimus įkūnydavo žydai."

Ką simbolizuoja elgetos?

Žydų kaukės kartais labai primena elgetų kaukes. "Tikėta, kad elgetos - tai mirusiųjų vėlės arba senosios religijos žyniai. Panaikinus senąją religiją, jie tapo nereikalingi, elgetos, tačiau būdavo gerbiami. Šių vadinamųjų ubagų socialinis statusas išliko aukštas. Juk jie - tarpininkai tarp dievo ir žmogaus. Jie gaudavo pavalgyti ir prieglobstį pernakvoti, o atsilygindavo malda", - sakė L.Klimka.

Tačiau dabartiniai elgetos (ne Užgavėnių personažai) visai kitokie. "Viskas virsta į savo priešybę. Ypač miesto kultūroje. Gražūs dalykai tampa savo antipodu", - apgailestavo etnologas.

Tikėjimai ir prietarai

* Užgavėnių stalo šaltienos likučiais pasitepdavo rankas ir kojas - tikėta, kad gyvatė vasarą neįkirs.

* Gabalėlį lašinių nuo šventinio stalo pasidėdavo atskirai - noragui nublizginti, kai ateis laikas pirmąją pavasario arimo vagą versti, rankoms patrinti, išėjus į kviečių ar kanapių sėją, kad paukščiai pasėlio nelestų.

* Per Užgavėnes negalima verpti, girnomis malti, virvių sukti, nes šie darbai primena gamtos stichijų šėlsmus, kurių nesinorėtų vasarą sulaukti.

* Jei per Užgavėnes sausa, pavasaris bus be lietaus, jei saulėta - javai bet kur pasėti derės, jei snyguriuoja - užaugs geri linai.

* Kuo toliau nuo kalno rogutėmis nuvažiuosi, tuo linai ilgesni užaugs.

* Kuo labiau sniege išsivoliosi, tuo žemė derlingesnė bus.

Užgavėnių kaukė

Nors šioms Užgavėnėms, kurios jau rytoj, naujų kaukių pasigaminti nespėsime, tačiau Vilniaus etninės kultūros centro darbuotojos Marijos Liugienės siūlomas Užgavėnių kaukės gaminimo receptas pravers iš anksto ruoštis kitiems metams. Tuo labiau, kad dailioms gražioms kaukėms pasigaminti reikia laiko. Ypač, jei norime bandyti konkuruoti su Venecija.

Reikalingos medžiagos ir įrankiai: medinė lentelė (20x270x360 mm dydžio), 3-5 dėžutės plastilino, 1 m polietileno plėvelė, 250 g "Lipalo" klijų, 1 m ilgio popierinis rankšluostis, balto popieriaus, senų laikraščių, pusė metro gumos, yla, guašo arba aliejinių dažų, bespalvio medžio lako, siūlų, kailių ir odos skiaučių, sena kepurė (arba skarelė, šalikas ir pan.).

Pasigaminti kaukę papjė mašė technika nėra sudėtinga. Reikia pasidaryti natūralaus dydžio kaukės pagrindą. Ant medinės lentelės norimą veidą galima išlipdyti iš plastilino ar molio. Paskui kaukės paviršių dengiame plona polietileno plėvele, labai kruopščiai ją prispausdami prie visų veido įdubimų ir atsikišimų.

Pasiruošiame maždaug 3x3 cm balto popieriaus arba popierinių rankšluosčių gabalėlius, juos pamirkome vandenyje ir be tarpų aplipiname visą kaukės paviršių. Tai pirmasis, vidinis kaukės sluoksnis, kuris bus prie veido.

Laikraštį suplėšome maždaug 3x6 cm dydžio juostelėmis. Jas pamerkiame į klijų skiedinį (1 dalis "Lipalo" klijų ir 1 dalis vandens). Šlapiomis laikraščio juostelėmis aplipiname visą kaukės paviršių. Tai antrasis sluoksnis. Taip pat lipiname dar keturis sluoksnius.

Septintajam, paskutiniam sluoksniui vietoj laikraščio imame baltą popierių, nes tai bus mūsų kaukės paviršius. Taip aplipdytą kaukę padedame šiltai kelioms paroms.

Kai kaukė bus taip išdžiūvusi, kad ją padaužius net skambės, popierinę dalį galėsime atskirti nuo plastilininės.

Nukeltos kaukės kraštus apipjaustome aštriu peiliu. Išpjauname akių, nosies ir burnos skyles. Pjūvio vietas apklijuojame balto popieriaus juostele, kad nebūtų aštrių briaunų.

Kaukės paviršių galima dažyti aliejiniais arba guašo dažais. Kad jie nenusiplautų, išdžiovintą paviršių reikia padengti bespalviu medžio laku arba skiestais "Lipalo" klijais (1 dalis klijų ir 1 dalis vandens).

Kaukės viršugalvyje yla išbadome skylutes. Plaukams pasiruošiame ilgas siūlų sruogas, jas prisiuvame prie viršugalvio. Vietoj plaukų galima prisiūti seną kepurę, skarelę arba gobtuvą iš seno šaliko.

Priklijuojame antakius, ūsus, barzdą iš kailio arba odos.

Kaukės šonuose praduriame dvi skylutes ir įveriame gumą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"