TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Archeologų lenktynės su kapų plėšikais

2009 08 26 0:00
"Daug žalos neįkainojamoms vertybėms pridaro su metalo ieškikliais vaikštantys vadinamieji juodieji archeologai", - pasakojo M.Michelbertas.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Iš dabartinių kapų ne daug ką sužinotume apie mirusįjį. Senovėje būta kitaip - nieks nestatė paminklų, ant jų nekalė vardų ir pavardžių, tačiau iš kapuose randamų daiktų galima pasakyti, ką tas žmogus gyvenime veikė. Deja, archeologams dėl tokių žinių tenka lenktyniauti su kapų plėšikais.

Archeologas, Vilniaus universiteto profesorius Mykolas Michelbertas, pastaruosius du dešimtmečius tyrinėjęs gimtosios Žemaitijos, tiksliau rytinio jos regiono pilkapius, praplėtęs istorikų žinias apie čia gyvenusiųjų kultūrą, labiausiai nerimauja dėl sparčiau už archeologus besidarbuojančių kapų plėšikų.

"Daug žalos neįkainojamoms vertybėms pridaro su metalo ieškikliais vaikštantys vadinamieji juodieji archeologai, - pasakojo M.Michelbertas. - Jeigu jų rasti daiktai ir patenka į muziejus, jie nebeteikia reikiamos mokslinės informacijos, nes būna paskubomis be tyrimų išrausiami. Be to, daug kas išvežama ir už grašius parduodama užsienyje. Mano nuomone, atgavus nepriklausomybę reikėjo griežtai registruoti kiekvieną į Lietuvos teritoriją įvežamą metalo ieškiklį, bet taip nebuvo padaryta. Dabar sukontroliuoti jau nebeįmanoma."

Senas "amatas"

Kapų plėšikai siautėja visoje Europoje, Lietuva taip pat nėra išimtis. Tuo labiau kad tokio "amato" atstovams labai aišku, kur slypi lobiai - kapuose.

"Austrų archeologai man pasakojo, kad kai jie išleido laidojimo paminklų atlasą, plėšikams jis tapo parankine knyga, kadangi jame gana tiksliai nurodomos senosios kapvietės, - pasakojo M.Michelbertas. - Nereikia manyti, kad kapų plėšikai - atsiradę tik šiandien. Būta jų ir seniau. Randame ir tokių kapų, kurie, kaip matyti, apiplėšti senovėje - V-VI a., tautų kraustymosi laikotarpiu. Skirtingos gentys mėgo apiplėšti viena kitą. Nereikia manyti, kad ir baltai buvo šventi. Plėšikavo ir jie. Kapų plėšikų profesija gana sena."

Pasak profesoriaus, sovietmečiu kapai nebuvo masiškai apiplėšinėjami, o tik ardomi, nes nebuvo suprantama tikroji pilkapių reikšmė. "Pasitaikydavo, kad, pavyzdžiui, kapinynas patekdavo į žvyro karjero teritoriją, žvyras kartu su kaulais būdavo pilamas į savivarčius. Pats esu girdėjęs, kaip kolūkio pirmininkas yra sakęs: "Na, ir kas čia blogo, juk artimųjų gyvų jau nebėra."

Išdraskyti pilkapiai

Nelegalus kapų kasinėjimas masiškai paplito pastaraisiais dešimtmečiais. "Ypač išdraskyti didžiuliai pilkapynai Rytų Lietuvoje, čia jų labai daug - kai kuriuose pilkapynuose yra 100-300 pilkapių. Jie plėšikus traukia labiau nei piliakalniai, kadangi kapų radiniai yra įdomesni ir brangesni, o piliakalniuose - tik keramikos šukės, kaulai, ginklų likučiai, - pasakojo mokslininkas. - Kasmet randame vis naujai iškastų duobių. Džiugina tik tai, kad prieš ketverius metus ir šiemet buvo sulaikyti bei nubausti keli kapų plėšikai. Šie barbarai sunaikino daug svarbios mokslinės informacijos turinčių kapų. Pikčiausia, kad jie rado tokių unikalių daiktų, kokių per kasinėjimus archeologai nebuvo aptikę."

Sunku pasakyti, kiek radinių plėšikai yra pardavę Lietuvoje, kolekcininkai dažnai slepia savo nelegalius lobius. "Dažniausiai tokie radiniai išvežami į užsienį, - tvirtino M.Michelbertas. - Man pačiam prieš keliolika metų teko vykti į Daniją, kur muitininkai buvo sučiupę Lietuvos pilietį, mėginusį išvežti archeologinių radinių. Nors tada sienų apsauga buvo griežtesnė, mūsų muitininkai radinius dažnai pražiopsodavo. Dabar, kai įsiliejome į Šengeno erdvę, nelegalius daiktus pervežti dar lengviau."

Kilmę išduoda mados

Tada M.Michelbertui teko nustatinėti tų daiktų vertę ir kilmę. Tai padaryti specialistui nėra sunku. "Nustačiau, kad jie tikrai iš Lietuvos, kadangi tarp jų buvo gana tipiškų daiktų - antkaklių, segių, kurios aptinkamos tik dabartinės Lietuvos teritorijoje, - pasakojo jis. - Pagal to meto papuošalų madas galima pasakyti, kuriam regionui daiktas priklauso. Net atskiros baltų gentys nešiojo skirtingus papuošalus. Pavyzdžiui, moterų mėgti antsmilkiniai aptinkami tik Lietuvos teritorijoje. Už Lietuvos ribų nė vieno tokio daikto nerasta. Be to, jie aptinkami net ne visoje Lietuvoje, šie papuošalai nešioti tik Vidurio Lietuvoje ir Žemaitijoje. Taip pat yra daugybė segių ir antkaklių, kurie būdingi tik baltų gentims."

Kai M.Michelbertas įrodė, kad danų muitininkų sulaikyti radiniai tikrai yra iš Lietuvos, po didelio triukšmo jie buvo atiduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui. "Tačiau kita dalis to paties piliečio radinių jau anksčiau buvo parduoti Norvegijoje. Man nesuprantamais būdais dalį daiktų nupirko Oslo universitetas, - stebėjosi archeologas. - Norvegų mokslininkai juk turėjo žinoti, kad tai vogti dalykai. Tačiau jie vis tiek atsidūrė universiteto muziejuje. Keisčiausia, kad jų taip ir nepavyko atgauti. Teismas nusprendė, kad tuos radinius reikia grąžinti sulaikytajam asmeniui, nes tai jo daiktai."

Nors pasitaikė praradimų, tyrinėjant kapus būta ir daug atradimų.

Aukso amžius be aukso

Baltų kultūros išskirtinumą archeologas aiškina geografine padėtimi. "Tos tautos, kurios gyveno arčiau Romos imperijos, buvo romanizuotos ir darydamos papuošalus mėgdžiojo romėnus. Mūsų krašte vyravo savita baltų genčių materialinė kultūra. Išskirtinumu ypač pasižymi pirmųjų mūsų eros amžių radiniai. Neatsitiktinai archeologė Marija Gimbutienė tuos laikus pavadino baltų aukso amžiumi, nors tada daug aukso ir nebuvo, tačiau žalvariniai papuošalai spindėjo aukso spalva, - pasakojo M.Michelbertas. - Gabūs mūsų meistrai iš atvežtinių žaliavų mokėjo padaryti puikių dirbinių."

Paklaustas, ar mūsų krašte randami papuošalai yra gražiausi iš aplinkinių kraštų, archeologas nenorėjo būti kategoriškas. "Kiekvienam savo protėvių papuošalai turbūt yra gražiausi, tačiau iš tiesų mes turime nuostabių unikalių ažūrinių juvelyrinių dirbinių, kuriuos gamino Vakarų Lietuvos amatininkai pirmaisiais mūsų eros amžiais. Jų daug randama Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje. Jie unikalūs. Įdomu, kad analogiški papuošalai, tik sidabriniai, buvo eksportuojami į kitus kraštus. Yra ir daugiau baltų amatininkų pagamintų dirbinių, paplitusių po Šiaurės ir Vidurio Europą. Pavyzdžiui, mūsų krašte buvusių madingų dėželinių antkaklių rasta ir germanų genčių teritorijose, tik jau pagamintų iš sidabro."

Kapuose - importas

Nors baltai nepasidavė romėnų kultūros įtakai, romėniškų daiktų šiek tiek randama Vakarų Lietuvos kapinynuose. Kadangi ši Lietuvos dalis palaikė glaudžius ryšius su Romos imperija, čia klestėjo prekyba gintaru, tad atkeliaudavo ir dirbinių iš šiaurinių Romos imperijos provincijų. Ir visi jie vėliau sugulė į kapinynus. "Juose aptinkame didžiulių, 16-18 cm ilgio romėniškų segių. Apskritai, jų mūsų krašte randama daugiausia, tik viena kita - šalia gintaro kelio. Matyt, mūsų kraštuose šios segės buvo labai mėgstamos, tad jas ir gabeno specialiai baltams. Randame ir romėniškų indų, emale puoštų segių, romėniškų monetų, - pasakojo pašnekovas. - Vienas įdomiausių radinių - Kauno apylinkėse aptiktas imperatoriaus Galieno auksinis medalionas. Apskritai medalionai labai retai kada atsidurdavo už Romos imperijos ribų, o jei patekdavo, tai būdavo išskirtinės romėnų dovanos genčių vadams tikintis palankaus požiūrio į prekybą su Romos imperija."

Tad galima spėti, kad gintaras labai rūpėjo romėnų pirkliams. Beje, šis dar XIX a. rastas medalionas šiuo metu saugomas Berlyne.

Gintaras vienu metu Romos imperijoje buvo itin madingas.

"Kai kuriais laikotarpiais Romos imperijos provincijose gintaru buvo puošiamasi gal net daugiau, nei mūsų krašte - romėnų kapuose randama gana daug gintarinių karolių. Dėdavo jų į kapus ir mūsų protėviai, bet ne tiek, kiek romėnai", - sakė pašnekovas.

Požiūris į mirtį

Mūsų akimis žiūrint, gerai, kad praeityje buvo paprotys gražius juvelyrinius dirbinius, darbo įrankius laidoti kartu su mirusiuoju - dabar archeologai žino, kur jų ieškoti. Kapinynų radiniai istorikams suteikia daug žinių. Tačiau ne visada. "Keitėsi pomirtinio pasaulio supratimas, laidojimo papročiai. Lietuvos teritorijoje bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje pilkapiuose laidoti mirusieji dažniausiai būdavo sudeginti, - teigė M.Michelbertas. - Pirmaisiais mūsų eros amžiais mirusieji jau laidoti nedeginti, su įkapėmis. Tai byloja, kad žmonės ėmė įsivaizduoti, kad po mirties jie darys tuos pačius darbus, kuriuos dirbo gyvi, gyvens tą patį gyvenimą. Todėl šalia mirusiųjų laidojant dėdavo reikalingiausius ir, žinoma, brangiausius jo daiktus - papuošalus. Vakarų Lietuvoje į vadinamąsias papildomas įkapes artimieji dar įdėdavo ir savo dovanų, pavyzdžiui, siūlo kamuoliukų, romėniškų monetų."

Sensacija - midus mirusiajam

Prieš trejus metus kasinėtas Paprūdžių kapinynas (šalia kelio Tauragė-Šiauliai), nors ir apardytas, gerokai praplėtė istorikų žinias apie III a. pab.- VI a. pr. rytinio Žemaitijos regiono laidojimo kultūrą. Kasinėjimams vadovavęs M.Michelbertas pasakojo, kad šiame kapinyne juos gerokai nustebino turtingo vyro kapas, išsiskiriantis iš visos didelės baltų teritorijos vyrų kapų.

"Šis kapas įdomus tuo, kad, be ginklų (iečių, kirvio, kovos peilio), radome labai retą lankinę segę, prie kurios buvo pritvirtinti du gintaro karoliai (spėju, kad tai amuletai), - pasakojo profesorius. - Įdomiausias radinys - prie galvos gulėję du ragai, iš kurių būdavo geriami gėrimai. Patys ragai sunykę, išlikę tik žalvariniai apkalai. Suprantama, mums buvo įdomu, kokie gėrimai tuo metu buvo vartojami. Lietuvos nacionalinio muziejaus restauravimo centre chemikė Regina Ulozaitė infraraudonaisiais spinduliais atliko spektrinę ragų likučių analizę. Paaiškėjo, kad mirusysis į pomirtinį pasaulį buvo palydėtas su midumi. Tai iš tikrųjų sensacija. Iki šiol tokių tyrimų niekada nebuvo daryta. Iš visko sprendžiant, tai buvo neeilinis karys. Kadangi jis nešiojo pagal užsakymą darytą lankinę segę, galima spėti, kad tokios segės buvo kokio nors rango karių pasižymėjimo ženklai."

Šiame kapinyne buvo rastas ir kitas turtingo kario kapas. Mirusysis palaidotas su dviem ietimis, įmoviniu kirviu, kovos peiliu, nešiotu ant perpetės, žalvarine įvija, žiedu, gintaro karoliu. Iš tokių radinių istorikai daro išvadą, kad šiame Žemaitijos regione tautų kraustymosi laikotarpiu formavosi kariaunos, kurios dalyvaudavo ir tolimuose karo žygiuose, galbūt net vadinamuosiuoe hunų karuose Vidurio Europoje.

"Paprūdžių kapų medžiaga praturtina mūsų žinias apie karinio pėstininkų elito susidarymą rytiniame Žemaitijos regione", - sakė profesorius.

20 papuošalų

Kitas įdomus M.Michelberto tyrinėtas objektas - Kuršių pilkapynas, esantis netoli Tytuvėnų (Kelmės rajone). "Čia radome vieną iš pačių turtingiausių kapų ne tik Lietuvos teritorijoje, bet apskritai baltų žemėse, - pasakojo archeologas. - Kape buvo net 20 žalvarinių papuošalų. Labai retai kada į vieną kapą dedamos dvi antkaklės, o čia buvo net dvi. Radome puošnius kaklo aptvarus, žalvario karolius. Krūtinę puošė labai gražūs trys smeigtukai. Du iš jų sujungti grandinėle. Trečias smeigtukas taip pat su grandinėle, ažūriniais kabučiais. Tai unikalus daiktas Lietuvos archeologijoje. Taip pat labai retas atvejis, kad moters rankas puoštų dvylika žalvarinių apyrankių. Tai išskirtinis kiekis. Pagal papuošalų gausumą galima spėti, kad taip buvo palaidota genties vado žmona ar artima giminaitė. Tiek daiktų į paprastų moterų kapus nedėdavo. Pagal kaulų likučius galima spėti, kad tai 20-25 metų moteris."

Mūsų ūgio žmonės

Įdomi ir pilkapių supylimo procedūra: pirmiausia toje vietoje būdavo deginami laužai arba pabarstoma žarijų - kad ugnis apvalytų, išbaidytų visas piktąsias dvasias. Paskui parinkta vieta būdavo apdedama akmenų vainiku, kuris taip pat turėjęs saugoti mirusiuosius. Kaip pasakojo istorikas, dar buvo tikima, kad akmenų ratas ir gyvuosius saugos nuo mirusiųjų, nes šie jau nebegalės peržengti ribos ir nebegrįš atgal.

"Pirmas mirusysis su mediniu skobtiniu karstu buvo laidojamas pilkapio centre, o iš aplink esančių žemių ant jo supilamas pilkapis, - pasakojo M.Michelbertas. - Kiti mirusieji jau būdavo įkasami į kalvelę iš pakraščių. Daugiausia viename pilkapyje rasta šešiolika kapų. Beje, pagal antropologines liekanas žinoma, kad pirmaisiais mūsų eros amžiais, senaisiais geležies amžiaus laikais, žmonių ūgio vidurkis nelabai skyrėsi nuo dabartinių. Maži jie buvo tik viduramžiais - apie tai byloja tų laikų šarvai."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"