TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Atgimimo ąžuolyną budina ne tik pavasaris

2008 04 28 0:00
Į Ožkabalius suvažiavę Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai ir parko sodinimo iniciatoriai kiekvienas apžiūrėjo savo medelį, pasirūpino, kad jis gerai lapotų.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kasmet paskutinį balandžio šeštadienį susirinkti Basanavičynėje - tautos patriarcho Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose - ir Atgimimo ąžuolyne pasodinti savo ąžuoliuką ar pasižiūrėti, kaip auga pasodintasis pirmiau, yra sena 1990 metų Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarų tradicija. Nenusižengta jai ir šiemet.

Į Ožkabalius šiemet atvažiavo, galima sakyti, patys ištikimiausi prieš devynerius metus Atgimimo ąžuolyne pradėtos sodinti Signatarų giraitės puoselėtojai. Jų susirinko apie tris dešimtis. Vieniems teko prieš keletą metų pasodintus ąžuoliukus atsodinti, nes pirmieji neišgyveno, kiti medelius tvirtino prie didesnių kuolų, kad vėjai neišvartytų, rovė aplink vardinių medelių šaknis užsilikusią pernykštę žolę. Užmiršti neliko ir jau anapilin iškeliavusiems signatarams atminti pasodinti ąžuolai.

Aštuoni niekaip neranda laiko

Deja, kaip sakė Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, ir šiemet liko nepasodinti 8 buvusių kolegų ąžuoliukai - jie iki šiol nė vienais metais nesurado laiko atvykti į Ožkabalius, o sodinti medelį už signatarą, be jo paties, niekas kitas negali. Išimtis daroma tik tuo atveju, kai savo parašu Kovo 11-osios Aktą pasirašęs ir šalies nepriklausomybę patvirtinęs buvęs politikas jau yra miręs.

"Tikiuosi, kad kitais metais, kai sukaks 10 metų nuo mūsų giraitės sodinimo pradžios, visi signatarai savo ąžuoliukus jau bus pasodinę", - vylėsi B.Valionytė.

Kiti į Basanavičynę atvykę signatarai juokavo, kad kol kas į atsilikusius buvusius kolegas pirštu nebado, nes neprarandą vilties, kad jie dar susipras.

Kariuomenės vadų ąžuolynas

Buvo pasodinti visi Kėdainių miškininkų atsivežti ąžuoliukų sodinukai. Dar tik besirenkant signatarams, į Ąžuolyną sodinti ąžuolo buvusiam Ginkluotųjų pajėgų vadui partizanų generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui išskubėjo krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. Kartu su juo - ir kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdas Tutkus. Jis pasodino savo ąžuoliuką Lietuvos kariuomenės vadų ąžuolyne.

Vėliau sueigos dalyviai pasodino po ąžuoliuką už Šveicarijoje gyvenantį Vilniaus universiteto garbės daktarą Vaclovą Dargužą, Vilniaus universiteto bibliotekai padovanojusį 384 antikvarinių žemėlapių kolekciją, už ligos užkluptą ir negalėjusią atvažiuot 2007 metų J.Basanavičiaus premijos laureatę Danutę Krištopaitę. Pasodintas ir Mažosios Lietuvos ąžuoliukas - kaip dovana Didžiajai Lietuvai.

Kaip LŽ prisipažino signataras Liudvikas Simutis, kartu su žmona Irena apžiūrėjęs prieš 9 metus pasodintą savo vardinį ąžuoliuką, medis, ypač toks ilgaamžis kaip ąžuolas, yra pats geriausias paminklas žmogui. Augančiu medžiu grožėsis, jo paūksmėje nuo saulės ar lietaus prieglobsčio ieškos ne viena karta.

"Ąžuolynas nuo amžių buvo šventa vieta, ir, ko gero, tokia liks", - kalbėjo L.Simutis, apgailestaudamas, kad prieš 9 metus jo sodintas vardinis ąžuoliukas vis dar nėra suvešėjęs taip, kaip

jam norėtųsi. Mat signatarų giraitė - šiauriniame ąžuolyno pakraštyje, kur kai kada įsismarkauja stiprūs vėjai, todėl liauni medeliai pakrypsta. Tokiems tenka kalti papildomų atramų.

40 hektarų

Šiandien Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas jau ošia ant 39,4 hektarų. Keturiolikoje jo giraičių jau žaliuoja daugiau kaip 8400 medelių. Ąžuolyną puošia Dailės akademijos studentų

suprojektuotos skulptūros. Ąžuolyno sodinimo pradžia reikėtų laikyti 1988 metų spalį, kai keletą vilniečių suvienijo mintis lietuvių tautos atgimimą išreikšti žmonių pasodintais ąžuolais. Tąkart

susibūrusi iniciatyvinė grupė suprojektavo būsimą ąžuolyną. Sodinti jį pradėta 1989 metų balandžio 1 dieną.

Kaip prisimena pirmuosius medelius čia pasodinę tų įvykių dalyviai, ta diena pasitaikė kaip niekada darganota. Pūtė šaltas vėjas, nešdamas šlapdribos debesis. Tačiau kad ir prastu oru, Ožkabalių link traukė gausybė automobilių su medeliais. Nebuvo tada asfaltuoto kelio, visi vos išvažiuodavo molingais keleliais.

Tokios atšiaurios to pavasario sąlygos neatbaidė ąžuolyno kūrėjų. Tris savaites ąžuolyną sodinti važiavo lietuviai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Kaliningrado srities, Baltarusijos ir kitų vietų.

Didžiavyriams

Ir šiandien takas į Atgimimo ąžuolyną prasideda nuo simbolinių vartų - 1995 metais pastatytos Daumanto Kučo sukurtos skulptūros. Tautos atminties giraitėje pasodinti ąžuoliukai Lietuvą garsinusiems didžiavyriams: dr. Jonui Basanavičiui, Simonui Daukantui, Antanui Poškai, Vydūnui, Lietuvos Respublikos prezidentams, kitiems žymiems žmonėms.

Represijų aukų giraitėje auga Sausio 13-osios ir Medininkų aukoms atminti pasodinti vardiniai medeliai. Prie kiekvieno medelio M.K.Čiurlionio meno mokyklos jaunieji skulptoriai ant lauko akmenų iškalė šių įvykių aukų vardus. Šioje giraitėje pasodinti medeliai ir ištremtiems bei Sibire žuvusiems, po pasaulį išblaškytiems tautiečiams.

Knygnešių giraitėje auga ąžuolai, pasodinti Lietuvos

knygnešiams, prisidėjusiems prie tautiškumo išlaikymo, o pietinėje ąžuolyno dalyje žaliuoja beržų žiedas, simbolizuojantis tautinio atgimimo sąjūdį. Pačioj aukščiausioj ąžuolyno vietoj, ant

Aukuro kalno, guli didžiulis riedulys, jame iškalti etnografiniai bei mitologiniai ženklai, simbolizuojantys baltiškojo pasaulio modelio sampratą. Į juos įterpta ir dr. J.Basanavičiaus gimimo

bei mirties data. Šis ąžuolyno Aukuro kalnas yra tapęs besiformuojančių tradicijų ir senųjų švenčių, atmintinų datų paminėjimo vieta.

Seniausi - kaštonas ir šulinys

Nors oficialia Atgimimo ąžuolyno ir Basanavičynės atstatymo data laikomi 1989 metai, iš tikrųjų viskas prasidėjo kur kas anksčiau. Kaip pasakojo netoliese gyvenantys žmonės, tais laikais sodybos vietoj styrojo tik pamatų likučiai. Dar buvo išlikęs ir po gaisro atsigaunantis senas kaštonas, o netoli jo - šulinys. Ant išlikusių tvarto pamatų buvo suręsta palaikė trobelė, joje prisiglaudę gyveno žmonės.

Tokį Basanavičynės vaizdą prisimena ne tik šių vietų senbuviai, bet ir Kaišiadorių rajono Rumšiškių miestelio gyventojas Vytautas Markevičius. Jis buvo vienas pirmųjų entuziastų, ėmęsis

iniciatyvos sutvarkyti Basanavičynę.

"Tuomet dirbau Kaune, Žemės ūkio statybos projektavimo institute. Buvau gerai pažįstamas su krašto paveldo puoselėtoju Leonu Juozoniu. Su juo 1986 metais ir sutarėm, kad reikėtų pasirūpinti

J.Basanavičiaus tėviške. Mudu, kartu su Jūrate Marcinkevičiene, Algiu Marcinkevičiumi ir Leonardu Lekavičiumi, pasiėmę du butelius konjako ir geros dešros užkandai, atvažiavom tartis pas čionykščio

kolūkio pirmininką, - pasakojo V.Markevičius. - Susitarti pavyko nesunkiai, tad po kurio laiko į Ožkabalius važiavom jau autobusu kartu su kitais Kauno keliautojų klubo "Ąžuolynas" nariais.

Mūsų susirinko gal per trisdešimt. Kai atvažiavom, čia visur buvo didžiulis dilgėlynas, aplink kerojo krūmai. Visą dieną dirbom. Vieni kirto krūmus, kiti dalgiais pjovė dilgėles, treti rūpinosi likusiais čia statiniais. Šulinio rentinį reikėjo apdėti akmenimis, pasirūpinti palaike, ant tvarto pamatų pastatyta trobele. Jos stogas buvo labai sukežęs, nusprendėm jį iš naujo perdengti atsivežtomis lentelėmis. Tačiau visiems darbams dienos neužteko. Su kolūkio pirmininku sutarėm, kad vietos žmonės užbaigs. Dar pastatėm atsivežtą mudviejų su L.Juozoniu sukurtą koplytstulpį ir bareljefą. Deja, netrukus pasiekė žinia, kad visos mūsų pastangos išsaugoti tą seną namelį buvo perniek. Kai tik sužinojo funkcionieriai iš partijos komiteto, pakėlė vėją, ir visas namelis buvo nugriautas su tuo mūsų jau beveik uždengtu nauju stogu."

Dar ne pabaiga

Vaikščiojant po Basanavičynę, šiandien sunku patikėti, kad vos prieš dvidešimt metų čia buvo tik sodybos liekanos. Mat apie sodybos atstatymą imta galvoti tik po to, kai buvo pasodintas ąžuolynas.

Per palyginti trumpą laiką buvo atstatyta stuba, klėtis, tvartai, kluonas. Dar reikia atstatyti vadinamąją aliejinyčią ir jaują. Tačiau šie, anot muziejininkų, kol kas palauks. Mat dabar svarbiausia - kaip nors išsaugoti jau atstatytus pastatus.

Nors nuo jų pastatymo prabėgo vos 17 metų, dalį jų jau reikia kapitališkai remontuoti. Mat tada ant senųjų pamatų renčiant naujus statinius, daugiausia buvo siekiama, kad jie kuo labiau panašėtų į buvusiuosius, pamirštant pasirūpinti darbų kokybe. Todėl jau užpernai iš naujo teko perstatyti vieno tvarto sienas, nes šios buvo sumūrytos iš prastai pagamintų nedegtų molio plytų, tad nuo nuolatinės drėgmės suskilinėjo ir suiro. Keičiamas kito tvarto stogas, savo eilės laukia ir troba. Pastarosios stogas uždėtas taip, kad dabar skečia sienas. Basanavičynės muziejininkai puoselėja viltis pertvarkyti ir vienkiemio aplinką. Siekiama, kad ši tikrai panašėtų į Sūduvos ūkininko sodybą.

Nemažai darbų laukia ir Atgimimo ąžuolyne. Kol kas dar stinga pasivaikščiojimo takų, trūksta suolelių poilsiui. Kasmet vasarėjant čia rengiami medžio drožėjų plenerai, jų metu yra bandoma tarsi užlopyti skyles. Liaudies meistrai į Ožkabalius atvažiuojantiems lankytojams sukūrė nedidelį vaikų pramogų parkelį su įvairiomis skulptūromis - sūpynėmis, čiuožynėmis, karuselėmis. Atsiranda ir po vieną kitą poilsiui skirtą suolą, medinę skulptūrą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"