Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Avys Lietuvoje grįžta į madą

 
2016 12 25 6:07
Anksčiau kaime vaikai tikėdavo, kad Kūčių naktį gyvuliai tvarte kalba. Milišiūnų avių ūkyje daug džiaugsmo patiria čia apsilankantys ne tik moksleiviai, bet ir auaugusieji. Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Tolimame Latvijos pasienyje Biržų rajone, Dvargalių kaime Kristinos ir Jūrio Milišiūnų avių ūkis nuo šešių avelių, kurias ūkininkai įsigijo vietoj žoliapjovės, dabar jau išaugo iki daugiau kaip tūkstančio avių.

Kai ūkininkai 1990 metais įsigijo pirmąsias avis, jos Lietuvoje buvo beveik ties išnykimo riba. Retai kur laukuose galėdavai išvysti besiganančias avis. Nei vilnos kam reikėjo, nei mėsos (daug kam ji nepatinka dėl specifinio kvapo).

„Tuo metu beveik visi iki tol buvę avių ūkiai atsikratė savo avių, išvežė į skerdyklas. Kaip tik tuo metu, kai avys buvo praradę populiarumą, mes įsigijome senos vietinės Lietuvos juodgalvių veislės penkias avis ir vieną aviną. Manėm, bus gerai vietoj žoliapjovės. Paleisdavom po hektaro dydžio sodą ir šienauti nereikėjo, – pasakojo Kristina. – Tada tikrai neplanavom rimtai užsiimti avininkyste. Buvo tik gražu žiūrėti, kaip jos ganosi. Tačiau taip pamažu jos dauginosi, o mes visus ėriukus pasilikdavome savo ūkyje. Per 25 metus iš tų penkių Lietuvos juodgalvių dabar šios veislės turime apie tūkstantį.“ Tai nereiklios ganykloms, pašarams, gana atsparios ligoms avelės.

Žiemą tvarte avių ūkyje - beveik kalėdiniai vaizdeliai. Ėdžiose šieno nestinga.

Turi ir pieno, ir mėsos

Rimčiau pradėję domėtis avininkyste, ūkininkai įsigijo ir kitų, mėsinių bei pieninių avių veislių. Taip jų ūkyje atsirado 25 Olandijos tekseliai, kurias parsivežė iš Lenkijos. „Iš pradžių neskubėjome, žinojome, kad reikia apsiprasti su nauja veisle. Tekseliai mūsų ūkyje gerai pritapo, todėl dar daugiau įsigijome. Dabar turime apie 100 tekselių avių. Tai produktyvesnė veislė“, – pasakojo Kristina.

Tačiau avienos jų ūkis prekybos tinklams netiekia. Pasak ūkininkų, prekybininkai nori labai pigiai pirkti, o paskui su dideliu antkainiu parduoti. „O avis užauginti reikia nemažai darbo įdėti. Jei parduotume už tokią kainą, kurią mums siūlo prekybos tinklai, paskaičiavome, kad neapsimokėtų avis auginti. Apskritai su prekybos tinklais Lietuvoje ūkininkams nelabai sekasi dirbti. Patiems iš Biržų vežti į ūkininkų turgelius Vilniuje ar Kaune mums yra per toli. Todėl mes avienos mėsos gaminiais prekiaujame savo ūkyje. Per tiek metų jau turime nemažą avienos mėgėjų būrį. Jiems tiekiame pagal užsakymus, – pasakojo Kristina. – Jei dar lieka priauglio, avis mielai perka latviai.“ Paklausus, ar galima išgyventi iš avių, šeimininkai sakė: „Galima, tik ne visada gali turėti tai, ko nori ir kiek nori.“

Nuo šešių avelių Kristina ir Jūris Milišiūnai savo ūkį išplėtė iki daugiau kaip tūkstančio avių.

Ūkininkai dviem veislėm neapsiribojo. Kai Lietuvoje atsirado pieninių veislių avių – vokiškų ostfryzų, Milišiūnams įdomu pasidarė ir jas auginti. „Pradžioje nusipirkom kelias. Tada ir mūsų vaikai dar buvo nedideli, tai vietoj karvės pieno jiems duodavom avių pieno. Keletą metų šias avis laikėm tik savo reikmėms. Paskui pabandėm daryti sūrius. Paprastus, varškės, nefermentuotus. Mes buvom pirmieji Lietuvoje pradėję gaminti šios veislės avių pieno sūrius, – sakė Kristina. – Vaišinom draugus, pažįstamus. Visiems patiko, paklausa didėjo. Teko ir ostfryzų bandą padauginti. Dabar nuolat jų turim 20–30. Turime registruotą sūrinę.“ Kadangi paklausa viršija pasiūlą, Milišiūnai planuoja mažinti mėsinių, o didinti pieninių avių skaičių.

Pasirodo, kaip teigė Kristina, tiek avių vienas žmogus nesunkiai kasdien gali pamelžti, nes pieno avis duoda nedaug – apie 1,5 litro per dieną. Tad ties viena avim užtrunkama tik apie 3 minutes ryte, ir tiek pat vakare. Avys melžimui gana minkštos. Be to, daug lemia ir įpratimas. Savo 20 avių Kristina pamelžia ir dar pašeria per 45 minutes. Turint tiek avių ūkininkams melžimo aparatų nereikia, tačiau kas turi dideles bandas, yra ir specialios pieno linijos. „Nors, kiek teko bendrauti su kitais ūkininkais, visi įsitikino, kad melžiant rankomis avys būna sveikesnės“, – teigė zootechnikės specialybę turinti Kristina.

Ostfryzų dar ir vilna labai gera – ilga, balta ir švelni. „Jei vilnos karšimo metu nesukapoji, tai gaunasi labai stiprus siūlas“, – aiškino pašnekovė.

Kaip pasakojo Kristina, avies pienas labai maistingas, be to, neturi to specifinio kvapo, kurį turi ožkos pienas. „Yra labai koncentruotas, tirštokas, lengviau įsisavinamas nei karvės pienas, turi daug mineralinių medžiagų, yra pakankamai riebus. Pavyzdžiui, vasarą pieno riebumas siekia nuo 5 iki 8 procentų. Rudenį, kai pieno kiekis sumažėja, riebumas viršija net 10 procentų. Juokaujam, kad tada pienas būna kaip grietinėlė kavai“, – sakė ūkininkė.

Pirmųjų ėriukų Kristina tikisi sulaukti po Naujųjų.

Be to, avių pienas turi gana daug baltymų – apie 4–7 procentus. Todėl, pasak Kristinos, jei kilogramui karvės pieno sūrio reikia sunaudoti 10 litrų pieno, tai norint padaryti 1 kg avies pieno sūrį, reikia tik 3–4 litrų pieno. Avies pienas ir mažiausiai alergizuoja, o visais maistingumo rodikliais beveik dvigubai lenkia ir karvės, ir ožkos pieną. Dar įdomi avių pieno ypatybė, kad juo kūdikiams galima pakeisti motinos pieną. „Pavyzdžiui, karvės pieną kūdikiai sunkiai virškina, jį reikia skiesti, o avies, dėl to, kad pieno riebalai smulkesni, galima duoti neskiestą, tik pasterizuotą. Jis labai artimas motinos pienui, – sakė Kristina. – Gaila, kad Lietuvoje jokių tyrimų su avių pienu neatliekama. Mes apie jo ypatybes pasiskaitėme užsienio literatūroje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje senos avininkystės tradicijos, prancūzai yra atlikę daug tokių tyrimų.“

Savo ūkyje mielai priimantys avimis besidominčius lankytojus, ūkininkai papasakoja apie šiuos naminius gyvuliukus, populiarina avininkystę. Ne visi žino, kuo skiriasi pieninė veislė nuo mėsinės. „Šiaip pieno duoda visos ėriukus atsivedę avys, tačiau po jauniklių atjunkymo per dvi savaites užtrūksta. Ostfryzus po ėriukų atjunkymo dar maždaug 5–6 mėnesius galima melžti. Vasarą išėję š ganyklas jos duoda iki 2 litrų pieno per dieną. Rudeniop pieno sumažėja iki litro. Lapkritį melžti nustojame, o gruodį jau pradedam laukti ėriukų“, – avių auginimo ypatumais dalijosi Kristina.

Avys, kad veislės nesusimaišytų, ir tvartų garduose, ir vasarą ganosi atskirai. „Vienam avinui skiriama 30–40 avių. Tuos „haremus“ jau mes suskirstom, parenkame, kokiam avinui kokios tiks avelės“, – pasakojo Kristina. Paklausus pagal ką, ūkininkė pasakojo, kad visos jų avys turi kilmės dokumentus. „Apie avių kilmę žinome daugiau negu apie savo, – juokėsi ji. – Ieškome negiminingo avino, ne iš tos pačios bandos, stengiamės, kad tėvas pas dukras ar seseris nenueitų. Todėl dažnai veislinius avinus tenka pirkti iš toliau.“

Varinė spalvos Koburgo lapinė ir Lietuvos juodgalvė.

Pasistatė vilnonį namą

Kai jau turėjo tris veisles, ūkininkams smalsu pasidarė ir kitos, dar nematytos veislės. „Vienoje parodoje į akį krito dvi veislės – netradicinės vario spalvos Koburgo lapinės ir mėlynosios. Tačiau mėlynųjų buvo sunku gauti, todėl iš Vokietijos atsivežėme tik rusvavilnes Koburgo lapines. Dabar jas Lietuvoje bene vieninteliai ir auginame. Šios egzotiškos spalvos avys labai puošia sodybą. Daugiausiai jas dėl grožio žmonės ir augina“, – pasakojo Kristina. Galima įsivaizduoti, kokia natūrali, išskirtinės spalvos būna jų vilna.

Tik bėda, vilnos karšyklų Lietuvoje beveik nelikę, nėra kur vilną dėti. Tad masiškai vilnos niekas nesuperka. Tai dar viena galimybė verslui. Kadangi Lietuvoje daugėja avių, naujos modernios vilnos karšyklos tikrai turėtų darbo. Ir vilnonių siūlų turėtume savų, ne tik iš užsienio atvežtų.

Iš avių vilnos Milišiūnai pasistatė vilnonius namelius - jurtas. Čia priima avininkyste besidominčius lankytojus, pasakoja apie savo ūkį, rengia avienos bei avies pieno sūrių degustacijas.

O avis kirpti būtina. Nekirptos dvi avys tvarte užima tiek vietos, kiek nukirptos trys. Be to, „numesti“ kailinius reikia ir dėl sveikatos, kad parazitai neįsiveistų ar šiaip kokios odos ligos nepadėtų kamuoti. Seniau žmonės avis kirpdavo ir pavasarį, ir rudenį suvarę į tvartus. „Dabar kai vilnos, galima sakyti, niekam nereikia, kerpame tik vieną kartą“, – sakė Kristina.

Pradžioje ūkininkai savo avis patys kirpo rankomis. Dabar viskas Lietuvoje jau patobulėjo, yra kirpėjų brigados, atvažiuoja su elektrinėmis mašinomis ir greit visą bandą nukerpa. „Mūsų bandą du kirpėjai nukerpa per keturias dienas, – sakė ūkininkė. – Iš visos bandos gauname apie 2,5 tonas vilnos. Ir taip kasmet. Viena avis po kirpimo palengvėja maždaug 3,5 kg.“ Pasak Kristinos, gerai, kad smulkių vilnos karšyklų jau Lietuvoje pamažu atsiranda. tad kas nori, savo reikmėms siūlų gali prisigaminti.

Kai ūkininkai tonas vilnos prikaupė, kilo mintis iš jos pasistatyti apvalų vilnonį namą-palapinę, kuriame dabar lankytojus priima, apie ūkį papasakoja, populiarina avienos produktus, avių pieno sūrius. „Kai anksčiau avių Lietuvoje buvo mažai, tai iš tų laikų dar gyvi stereotipai, kad aviena yra neskani. Norėdami paneigti tokius mitus, rengiame degustacijas. Aviena yra skani, tik reikia žinoti kada ir kaip ją paruošti. Kaip pasakojo Kristina, aviena yra vienintelė mėsa, į kurią skerdimo metu neišsiskiria nuodingos medžiagos.

Pradėję populiarinti avininkystę ūkininkai negalėjo išsiversti ir be pačios pirmutinės avelės, kuri nuo seno Lietuvoje buvo auginama. Todėl įsigijo Lietuvos šiurkščiavilnių avių. Tai gražios, raguotos avys, tačiau gana smulkios, vilna šiurkšti, todėl jas ūkininkai augina grynai pažintiniais tikslais.

Nors vilnos tori daug, patys ūkininkai veltinių nevelia, sakė, ir taip su avimis darbo pakanka, visko jau negalintys aprėpti. Tačiau savo vilnonėje palapinėje prekiauja kitų gamintojų gaminiais – vilnonėmis kojinėmis, veltiniais, vilnonėmis šlepetėmis. „Gerai, kad vilna po truputį grįžta į rinką“, – džiaugėsi Kristina.

Tekselių veislė išsiskiria baltais snukučiais.

Kalėdos tvarte

Pradžioje, kai savo avių ėriavimosi nekontroliuodavo, ūkininkai ir Kalėdas ir Naujuosius metus dažnai sutikdavo tvarte, nes kaip tik tuo metu būdavo ėriavimosi metas. O pirmos valandos ėriukui yra kritinės. Tik užgimęs jis turi gauti krekenų ir rasti vietą kur šiltai apdžiūti. O kai banda didelė, labai dažnai ėriukas pasimeta nuo savo mamos. Tad ūkininkams reikia sekti ir prižiūrėti.

Vilnonio namo karkasas padengtas vilna, iš vidaus ji ir matosi. Jokių šiltinimo medžiagų daugiau nereikia. Tk išorę belieka apdengti neperšlampama medžiaga.

Pradžioje avis, susiuosčiusi su savo ėriuku, paskui jau ir didesnėje bandoje atpažįsta jį. „Būna ir juokingų atvejų, pavyzdžiui, dar neapsiėriavusi avis atima svetimą, ką tik užgimusį vaiką iš kitos avies, pasisavina jį, gražiai nuvilioja kuo toliau nuo motinos, – pasakojo Kristina. – Jei mes to nepamatytume, tikroji motina taip ir nerastų savo ėriuko, o po 4–5 valandų jo jau ir nepripažintų. Svetima avis ėriuką maitintų, tačiau būtų problematiškiau, kai ji po kiek laiko atsivestų savo. Todėl dažnai tvarte tenka reguliuoti ir tokius avių santykius“.

Būdavo, kad Kalėdų rytą tvarte ūkininkai rasdavo pirmuosius ėriukus. „Dabar stengiamės avis kergti vėliau ir pirmųjų ėriukų sulaukti jau po Naujųjų“, – pasakojo Kristina. Kasmet jų ūkis pagausėja 700–800 ėriukų. Mėsinės avys daugiausiai atsiveda du ėriukus, pieninės – po tris ar keturis.

Ūkininkai prisižiūri visokių ėriukų gudrybių. Pavyzdžiui, jei avis pritrūksta pieno, ėriukas eina jo vogti pas svetimą avį. „Vagia tada, tai maitinasi tikrasis vaikas. Svetimas prisiderina iš kito šono, o avis nė nepastebi. Šiaip pradžioje apsiuostę avys savo vaikus skiria gerai“, – pasakojo Kristina.

Jau daug metų auginantys avis ūkininkai sakė, kad jokių kitų gyvuliukų ir nenorėtų. „Avys suteikia kažkokios ramybės. Ir mes ramiau į viską gyvenime pradėjom žiūrėti. Kai būna negera, tiesiog užtenka nuvažiuoti pas savo avis ir pavaikščioti tarp jų“, – sakė Kristina.

Šiltai tvartelyje su avimis žiemos naktis leidžia šeimininkų katinas.

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"